Naujos knygos, leidiniai

Kovos su virusu sąlygomis atkeliami koncertai, parodos, knygų pristatymai bibliotekose. Gerai, kad knygos sutiktuvių nukėlimas neišeliminuoja galimybės pabūti vienam su knyga, ramiai susitelkti ir paanalizuoti ją. Taip atsitiko su kultūrologo, teisininko advokato, buvusio teisėjo, išleidusio per 10 autorinių knygų; fotografo, kelionių antropologo, surengusio apie 20 fotografijos parodų; keliautojo Mato Šalčiaus premijos laureato (2012), buvusio Šiaulių universiteto Filosofijos katedros dėstytojo, apie 2000 populiarių straipsnių, žinučių, tezių apie Žiemgalos krašto žmones (J. Nekrašius buvo ir „Žiemgalos" draugijos prezidentas 1989 -1992 m.), ekslibriso Lietuvoje istoriją, spaudos krašte kelią, J. Nekrašiaus knyga.

Žinynas „Šiaulietiška spauda XVI-XXI a. Leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos" Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje buvo numatytas pristatyti kovo 16-ąją minimą Knygnešio dieną, primenančią mums ir pasauliui unikalų knygnešystės fenomeną krašte 1864-1904 metais.

Akcentuotina, kad didžiulės apimties (336 p.) žinyną išleido dar kuklią leidybos patirtį turinti Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, o knygos redakcinę kolegiją sudarė Almantas Šlivinskas (pirmininkas), dr. Tomas Petreikis, dr. Jonas Sireika, Audronė Kiršinaitė, Jonas Nekrašius ir Nijolė Petraitytė.

Neatsitiktinai pradžioje išvardijau knygos autoriaus J. Nekrašiaus darbo ir kūrybos veiklos sritis. Toks daugiabriauniškumas ypač tinka rengiant žinyną. Šis žanras įpareigoja surinkti ir skaitytojui pateikti kuo išsamesnį tam tikros srities žinių rinkinį. Pristatomoje knygoje ta sritis platoka - spaudos kelias Šiauliuose ir Šiaulių krašte nuo XVI iki XXI a. pradžios, pristatomi knygnešiai; aprašomi krašto spaustuvininkai ir spaustuvės, knygrišiai, bukinistai, knygynai, kolekcininkai, leidyklos, spaustuvės, leidėjai, bibliotekos. Prasikiša ir autoriaus J. Nekrašiaus sentimentai savo mėgstamiausioms sritims, pavyzdžiui, labai išsamiai, nuoširdžiai ir profesionaliai J. Nekrašius aprašo ekslibriso istorijos kelią (Gerardo Bagdonavičiaus indėlis ir knygą pagyvinantys jo kurtų ekslibrisų pavyzdžiai). Ekslibrisų nuotraukos puošia ir vidinius viršelio puslapius.

Negalima teigti, kad anksčiau bandymų, tiesa, ne vienoje knygoje, pateikti tokio pobūdžio medžiagą, nebūta. Šiaulių krašto spaudą, knygų istoriją yra tyrinėję ir aprašę A. Drobenka, T. Petreikis, J. Kiriliauskas, N. Petraitytė, R. Baristaitė, P. Kaminskas, A. Šlivinskas, V. Puronas.

2005 m. Šiauliuose išleistas specialus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui skirtas teminis straipsnių rinkinys „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje. 1864. 1904. 2004" (sudarytojai ir rengėjai B. Maskuliūnas, Dž. Maskuliūnienė), kuriame išskirtini straipsniai apie Šiaulių krašto spausdintą žodį ir jo kelią Šiaurės Lietuvoje: D. Darbutienė, „Šiaulių kraštas spaudos draudimo metų lietuviškoje periodikoje", V. Rimkus, „Draudžiamos lietuviškos knygos meninis vaizdas", Dž. Maskuliūnienė, „Baltasis erelis - „Lietuvos griuvėsių" leidinys", N. Kasparavičienė, „Okupacijos metų (1940-1975) leidiniai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje", A. Malinauskaitė, „Šiaurės Lietuvos partizanų spauda", B. Prėskienis, „Leidyba Šiaulių apskrityje 1990-2004 metais".

Tame rinkinyje publikuojmi ir du J. Nekrašiaus straipsniai: „Šiaulių miesto spaustuvės, knygynai ir bibliotekos (XIX a. pab. - XX a. penktasis dešimtmetis)" ir „Šiaulių krašto knygos nuosavybės ženklai (XIX a.- XXI a. pr.). Apie tai J. Nekrašius rašo ir pristatomame žinyne. Dėl tokių J. Nekrašiaus publikacijų, kurios anksčiau buvo spausdintos atskirais straipsniais kituose metraščiuose, almanachuose, žurnaluose, laikraščiuose, straipsnių rinkiniuose ( „Acta Humanitarica Universitatis Saulensis", „Gimtasai kraštas", „Šiaurės Lietuva", „Šiaulių kraštas", „Šiaulių naujienos") autorinių teisių problemų nekyla, tačiau, manau, kad tokias visas ankstesnes publikacijas solidžiame leidinyje reikėjo paminėti, juoba kad autorius, vengdamas autorystės galimų problemų, tai daro minėdamas kitų autorių publikacijas.

Dėl to, kad J. Nekrašius daug savo surinktos medžiagos per pastaruosius 20 metų yra skelbęs kitur, kartais, ypač toje srityje dirbantį, persekioja mintis, kad visa tai kažkur esi jau skaitęs, be to, ypač įvadinėse straipsnelių dalyse esti pasikartojimų. Rengiant žinyną, manau, reikėjo kondensuočiau pateikti „pristatomąją" medžiagą.

Man daug abejonių kelia pasirinktas pavadinimas. Tokių abejonių, kaip teigia pratarmėje, buvo iškilę ir autoriams: „redkolegijos spręsta dilema - kaip trumpai ir aiškiai nusakyti knygoje nagrinėjamas teritorines ribas - Šiaulių miesto ir rajono administracinį darinį, juolab, kad anksčiau rajono samprata buvo kita". Taigi autoriai pavadinime pasirinko žodį su priesaga - ietiškas („Šiaulietiška spauda"), neva norėta „pavadinti abstrakčiau". Gal ir abstrakčiau, bet ne solidžiau, nes priesaga -ietiškas paprastai reiškia ,,kaip": ,,raganiška boba", o kaip sako kalbininkė R. Kazlauskaitė, „jei nereiškia, jau reikia galvoti, ar taisyklinga". Juk taisyklingiau sakyti „gyvenimo pamoka" negu ,,gyvenimiška pamoka". Ar ne solidžiau būtų buvę, jei autoriai pavadinime būtų pasirinkę „Šiaulių krašto" ar „Šiaulių regiono" spaudos apžvalgą, tai yra daiktavardžio kilmininko formą. Juk nėra tik Šiauliams būdingos spaudos rūšies. Be to, nesutinku, kad knygos turinys kalba tik apie Šiaulių miesto ir rajono spaudą - dažnai ir autoriai, ir leidiniai, jų sklaida apima daug platesnę geografinę teritoriją.

Šie kiek kritiškesni pastebėjimai nemenkina J. Nekrašiaus ir jo pagalbininkų iš Šiaulių rajono viešosios bibliotekos A. Šlivinsko ir A. Kiršinaitės darbo nuopelnų. Šiuo skubos metu, kai stengiamasi žaibiškai „greito maisto" principu susirasti informaciją „Vikipedijoje", kituose socialiniuose tinkluose, žinynas ypač reikalingas ir tikslingas, nes čia skaitytojas suras daug daugiau ir išsamesnės informacijos. Dažnai ir negirdėtos, naujos. Štai, kas yra knygnešiai, spaudos platintojai, žino visi, bet knygoje rašoma ir apie „pauparius", t. y. asmenis, kurie keliaudavo po muges, atlaidus ir prekiaudavo smulkiais daiktais, škaplieriais, rožiniais, leidiniais, knygomis. Apie juos yra rašęs M. Slančiauskas. Tie paupariai kartu būdavo ir knygnešiai, iš kurių minėtini: Ona Bagdonaitė, Ona Butkaitė, Juozas Lengvenis, Vincas Nemanius ir kt.

Žinyne išsamiai pristatomi pirmieji Šiaulių krašte knygų autoriai ir leidėjai. Pirmoji su Šiauliais susijusi knyga yra 1634 m. Vilniuje išspausdintas kunigo ir poeto Petro Tarvainio eiliuotas 14 eilučių sveikinimas. XVIII-XIX a. iš senųjų krašto spaudos, literatūros atstovų minėtini kunigas, poetas, kalbininkas Juozas Čiulda, tautosakos rinkėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis, poetas, publicistas Juozas Miliauskas- Miglovara, publicistas, literatūros kritikas Povilas Višinskis. Leidyba Šiauliuose suaktyvėjo XIX a. Minėtini pirmieji spaustuvininkai ir leidėjai: Faivušas Leivandas, Jakovas Volbergas, Girša Minskeris, Abramas Girša, Klemensas Skabeika.

Daug vietos žinyne autorius skiria 1918-1940 metų periodui. Bet ar gali būti kitaip? Juk šis periodas dažnai vadinamas Šiaulių kultūros „aukso amžiumi", kada buvo statomi atkurtos Lietuvos piliečių kultūros pagrindai. Ne kartą esu apie tai rašęs ir rėmęsis 1930 m. J. Puzino knygele „Šiaulių miestas", kurioje rašoma, kad 1921-1927 m. vien Šiaulių „Kultūros" bendrovė išleido 140 leidinių daugiau kaip pusės milijono egzempliorių tiražu, o iki 1928 m. Šiauliuose pasirodė iš viso net 41 periodinis leidinys, tarp jų: „Mūsų kraštas", „Šiaulių naujienos", „Respublikos gerovė", „Šiaulietis", „Varpai", „Šiaurės Lietuva" ir kt.

J. Nekrašius žinyne tuos skaičius patikslina, plačiau komentuoja, aprašo asmenis, nusipelniusius Šiaulių spausdintam žodžiui: knygnešio, spaudos darbuotojo Liudviko Jakavičiaus, kuris 1923-1938 m. išleido per 200 leidinių, veikla; knygyno „Aukuras" steigėjo Šiauliuose Jono Orento (Orinto) veikla, „Titnago" spaustuvės įsteigėjo dr. Jono Šliūpo nuopelnai. Tarpukario Šiaulių kultūros augimas neįsivaizduojamas be kūrybingos, verslios miesto žydų bendruomenės. 1921-1940 m. Šiaulių Joniškio gatvėje veikė brolių Brevdų knygynas ir popierių krautuvė, kurią sūnūs Mejeras ir Markelis perėmė iš savo tėvo Isako Brevdos (Breuda). Knygoje kalbama ir apie tarpukariu Šiauliuose veikusį Maušos Mendelio Ordmano knygyną, užsimenama apie Nachomos Bersonaitės ir Šneiderio Davido, Volpės Maušo knygynus.

Šį leidinį reiktų pastudijuoti ir dabartiniams Šiaulių „Titnago" šeimininkams, kuriems nelabai rūpi miesto istorijos reikalai, istorinė atmintis, gal tada jiems atvėstų noras likviduoti istorinį nuo 1923 m. veikiantį svarbų miesto simbolį - spaustuvę.

Dauguma į knygą sugulusių tekstų po kruopelytę buvo kaupti, atrenkami, sisteminami rašomi daug metų. J. Nekrašius atliko titanišką analitinį darbą, tačiau pristatymo pabaigoje norėčiau paminėti ir keletą jo pasitelktų talkininkų iš Šiaulių rajono: istoriką, krašto kultūros tyrinėtoją, kelių knygų autorių Joną Kiriliauską, rajono bibliotekininkus Almantą Šlivinską, Audronę Kiršinaitę, kurie aprašo Šiaulių rajono knygos kelią, bibliotekas. Toks talkininkų pasirinkimas gali būti sietinas ir su faktu, kad ne Šiaulių miesto, o Šiaulių rajono savivaldybė tiesiogiai skatino ir rėmė šios knygos spausdinimą ir rengimą.

Įsitikinęs, kad knyga susilauks ne tik knygotyros, spaudos istorikų, bet ir bibliofilų, menininkų, apskritai visų Šiaulių krašto kultūrininkų dėmesio. Knygą praturtina, pagyvina, paįvairina labai daug spausdinamų istorinių nuotraukų, kurios į knygą atkeliavo iš P. Kaminsko, A. Ivaškevičiaus, V. Ališausko, Č. Galkaus, A. Skerio, V. Rimkaus, N. Petraitytės, J. Nekrašiaus, Šiaulių „Aušros" muziejaus, Šiaulių regioninio archyvo, apskrities P. Višinskio bibliotekos, Šiaulių miesto ir rajono savivaldybių viešųjų bibliotekų. Pagirtinas žinyno maketas (viršelio dizaineris Kęstutis Musneckis, maketuotoja Audronė Vėbrienė). Knygos redaktoriai: Regina Petkevičienė, Ligita Mykolaitienė, Almantas Šlivinskas.

Šiuo solidžiu žinynu, vainikuojančiu didelį daugelio metų analitinį autoriaus darbą, Jonas Nekrašius pateikė rimtą paraišką būti įvertintam Šiaulių miesto Garbės piliečio vardu - už spaudos ir knygos paveldo tyrinėjimus, altruizmą, miesto ir Šiaulių krašto istorinės, kultūrinės atminties sklaidą. Ir visa tai J. Nekrašius atlieka laisvalaikiu po tiesioginio darbo, vedamas altruizmo, meilės savo vietai, kurioje gyveni ir dirbi.

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televiijos rėmimo fondo projekto dalis.