Naujos knygos, leidiniai

Toji knyga - „Tau vyturiu būsiu. Kosto Fedaravičiaus psichologinis portretas", kurią išleido „Kalendoriaus" leidykla. Knygos autorė Elena Dekaminavičienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) narė, gyvenanti Kazlų Rūdoje. Ji kelių eilėraščių rinkinių autorė, anksčiau parašiusi knygą apie poetę Birutę Lengvenienę. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungoje aktyviai dalyvauja nuo pat šios sąjungos susikūrimo 1994 metais. Jau knygos pradžioje autorė rašo, kad ji nesiekė aprėpti viso K. Fedaravičiaus gyvenimo, o tik tą dalį, kai jiedu bendravo: „Nepažinojau Kosto jaunystėje, negaliu pateikti pikantiškų epizodų iš jo gyvenimo, tačiau dėkoju likimui, kad teko jį pažinti kaip poetą, publicistą, LKRS pirmininką, vedlį, organizatorių, žmogų, kuris sugebėjo prakalbinti kiekvieną jautrią širdį" (p. 5).

K. Federavičius (1938-2023) spalvinga kūrybinio žmogaus figūra. Nors jis pagal išsilavinimą buvo pedagogas (baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą), trylika metų mokytojavo Biržų krašto mokyklose, tačiau jo įvairiapusis talentas ypač išryškėjo, kai jis 1974 m. pradėjo dirbti Pasvalio rajono laikraščio „Darbas" redakcijoje, po to „Jonavos balso" redakcijos kultūros skyriaus vedėju, redaktoriaus pavaduotoju. Taip buvo iki pat Atgimimo.

Atgimimo metais ypač išryškėjo K. Fedaravičiaus kūrybinės galios - ir kaip žurnalisto, ir kaip poeto, ir kaip knygų leidybos organizatoriaus. Jis 1989 m. paliko „Jonavos balso" redakciją. Puoselėjo viltį atkurti dr. V. Kudirkos leistą „Ūkininko" žurnalą. Tai jam pavyko. Jis tapo jo redaktoriumi.

„Praėjau pragaro vargus, kol gavau leidimą", - prisimena „Ūkininko" atgimimo kelią redaktorius. - Tik per savo užsispyrimą pasiekiau tikslą. O pinigų neturėjome. Sukūriau pirmą akcinę spaudos bendrovę Lietuvoje, patys sukūrėme nuostatus, remdamiesi didžiojo varpininko V. Kudirkos priesakais. Jis sakė, kad reikia suburti kaimo rašančiuosius ir leisti knygelę - aš tai įvykdžiau", - pateikia autorė citatą iš Aurelijos Miltinienės knygos „Prie Kražantės" (1998). Pirmasis „Ūkininko" žurnalo numeris išėjo 1989 m. Jo struktūra buvo panaši į dr. V. Kudirkos „Ūkininką": tėvynės praeitis, kalba, literatų kūryba, praktiniai patarimai. Prie „Ūkininko" redakcijos būrėsi literatai iš visos Lietuvos, ne tik iš kaimų, bet ir didmiesčių. Iškilo poreikis steigti savo leidyklą ir leisti „Ūkininko" literatų knygas. Taip ir buvo padaryta: 1992 m. susikūrusi „Dobilo" leidykla jau tais pačiais metais išleido 89 knygas. Jų visų redaktorius buvo K. Fedaravičius. Literatų gausa prie „Ūkininko" redakcijos pažadino mintį kurti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Toks sumanymas buvo įgyvendintas 1994 m. sausio 28 d. Jonavoje įvykusiame Steigiamajame šios Sąjungos suvažiavime. Sąjungos pirmininku buvo išrinktas K. Fedaravičius. Šias garbingas ir labai sunkias pareigas jis nepakeičiamai ėjo 29-erius metus - iki savo mirties 2023 m. LKRS buvo jo tvarinys, jo gyvenimo didžioji prasmė. „Kostas Fedaravičius stengėsi sudominti narius Lietuvos istorija, raštija, socialine padėtimi, atkreipdavo dėmesį į tremtinių ir politinių kalinių kūrybą, skatino rašyti prisiminimus, atsiskleisti, išsilieti kūryboje, norėjo juos įtraukti į visuomeninį gyvenimą, parodyti, kad jų kančios lageriuose nebuvo bevertės", - rašo E. Dekaminavičienė (p. 85). O pats K. Fedaravičius jau 2006 m. rašo: „Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos knygos šiandien - nebe adata kupetoje. Jų kalnelis matomas iš toli. Tai įvairių žmonių daugiau kaip 700 knygų. Jos byloja LKRS credo: „Gyvenimas - kūryba, kūryba - gyvenimas", - ne vėjui [...] Šiandien visiems užtenka vietos prie didelio nepriklausomos Lietuvos kūrėjų stalo" (p. 76), o E. Dekaminavičienė prie to dar priduria: „Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nerėmė finansiškai Kultūros ministerija, jai nesuteikė kūrėjo statuso, nors ir buvo teikiamos paraiškos. Jie neturėjo buveinės, kurioje būtų organizuojami Valdybos narių susirinkimai, jų narių nepriėmė į Rašytojų sąjungos gretas, ten nebuvo pageidaujami tremtiniai, politiniai kaliniai" (p. 86). „Kaimo rašytojai buvo ignoruojami, juos stengiamasi pažeminti" (ten pat). Tai sunkiai išgyveno K. Fedaravičius.

Kai ką iš K. Fedaravičiaus lūpų apie tai ir aš esu girdėjęs: „Tegu Lietuvos rašytojų sąjunga pasižiūri į savo narių sąrašus: nejaugi ten visi klasikai, talentai, kuriuos pažįsta visa Lietuva? Anaiptol. Bet tai natūralu, kiekviename kūrybiniame sambūryje yra savo asai ir savo galiniai. Nemanau, kad talentingiausi mūsų LKRS nariai gadintų vaizdą Lietuvos rašytojų sąjungos gretose, taip pat nemanau, kad kai kurie RS nariai didžiai puoštų LKRS gretas. Mūsų Sąjungai svarbiausias uždavinys - ieškoti talentingų žmonių, padėti jiems kūrybiškai augti, tobulėti, siekti maksimaliai išreikšti savo sugebėjimus."

Nedrįsau prieštarauti Kosto mintims: tai kilni misija padėti žmogui išreikšti save. K. Fedaravičius, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį, į LKRS renginius kvietė žinomus Lietuvos žmones: mons. Kazimierą Vasiliauską, prof. Viktoriją Daujotytę, Eugenijų Matuzevičių, evangelikų liuteronų vysk. Joną Viktorą Kalvaną, rašytoją Petrą Skuodžių, akt. Gražiną Urbonaitę, Jurgį Gaižauską, prof. Joną Čiulevičių, prof. Arnoldą Piročkiną ir kt.

Vieni žinomiausių LKRS narių buvo poetė Birutė Lengvenienė, vėliau tapusi LRS nare, Leonardas Matuzevičius (Eugenijaus M. brolis), Petras Zablockas, Ignas Viržintas (Kelmė), Danas Kairys (Rokiškis), Juozas Elekšis (dainų tekstų kūrėjas), Vida Sereikienė (Jonava), Sofija Šviesaitė (Mažeikiai, knygos apie popiežiaus Jono Pauliaus II giminės ištakas Lietuvoje autorė) ir kt. Jų knygų sąrašuose po keletą ir keliolika knygų - ir grožinės literatūros, ir kraštotyrinės.

Sąjungos nariai buvo dėkingi K. Fedaravičiui, kad jo iniciatyva vykdavo Jonavos krašto šviesuolių Stanislovo Rapalionio, Abraomo Kulviečio, Homero „Odisėjos" vertėjo Jeronimo Ralio jubiliejų minėjimai, nuolat organizuojami kūrybiniai konkursai („Krentantis lapas" ir kt.), seminarai, išvykos į rajonus (Anykščius, Kelmę, Trakus), Sąjungos narių jubiliatų pagerbimo iškilmės. „Kiekvieno renginio organizavimui reikėdavo daug išmonės, fantazijos, sumanumo. Pakviesti svečius, bendrauti, sudominti juos kūryba, išmone, bruožais ir siurprizais - tai sugebėjo padaryti tik LKRS pirmininkas K. Fedaravičius", - teigia E. Dekaminavičienė (p. 27). Minint „Krintančio lapo" konkurso 15-ąsias metines (2008) pats K. Fedaravičius rašė: „Išleisti trys „Krintančio lapo" almanachai, dvi „Kaimo rašytojų" knygos, eilėraščių ir poezijos rinkinys „Giesmės ąžuolui" (skirta A. Kulviečiui), almanachai „Kad neiššaltų žemėje rugiai", antologija „Veidu į Tėvynę" [esė], kaimo rašytojų biografijos „Mes atėjome ir esame", „Kaimo rašytojo literatūrinis kalendorius" (p. 82). Tai išties įspūdingi darbai.

E. Dekaminavičienė akcentuoja, kad K. Fedaravičius žinomas ir kaip poetas, ypač sonetų kūrėjas. Sonetas - tai nuo F. Petrarkos (1304-1374), V. Šekspyro laikų žinomas literatūros žanras, griežtos klasikinės eilėdaros 14 eilučių eilėraštis, kuriam būdingi meilės ir filosofiniai motyvai. Pagal E. Dekaminavičienės pateiktą K. Fedaravičiaus išleistų knygų sąrašą, jis išleido trylika knygų, iš jų septynios - sonetų rinkiniai.

Man reikia tavęs kaip medžio pagonių,

Kad jaustų, jog Dievas - žalioji gamta.

Man reikia tavęs kaip vasaros kloniui,

Žolės gelsvaveidės, kuri nupjauta.

Kn. „Man reikia tavęs" (1992), p. 50

„Ar galima dar gražiau suasmeninti ir sulyginti Tėvynę su moterimi? Taip gali rašyti giliai jaučiantis, karštai mylintis, atsidavęs ir įsimylėjęs Tėvynę žmogus. Kokie gražūs epitetai, palyginimai, personifikacija, o gal net ir malda...." - pastebi E. Dekaminavičienė (p. 21).

Arba:

Tu - moteris. Mes be tavęs seniai

Tebūtume išdžiūstantys šaltiniai,

Tebūtume šalnoj parudę apyniai,

Arba šioj žemėj latrai paskutiniai.

Kn.: „Tu - moteris" (1992), p. 91

K. Fedaravičius sugebėjo apnuoginti moters sielą, nušviesdamas gerąsias ir blogąsias savybes, išaukštindamas moterį, į kurią ne kiekvienas latras sugebėtų pažvelgti pranašiškai, nuolankiai, su meile ir pasididžiavimu: „Tu - moteris" - akcentuoja E. Dekaminavičienė (p. 50).

Negalima nepaminėti išskirtinės K. Fedaravičiaus knygos - Sonetų romano-kronikos „Martynas Mažvydas" (2013, p. 79). Tai romanas apie visų genijų pradininką M. Mažvydą (apie 1510-1563). „Tai pirmas lietuvių literatūroje romanas-kronika apie Mažvydą, jo ištikimybę lietuviškam žodžiui ir meilę Lietuvai" (p. 79).

Nuo 1970 metų K. Fedaravičius susirašinėjo su Eugenijumi Matuzevičiumi iš Biržų krašto. Draugystės laiškai su E. Matuzevičiumi sudėti į knygą „Mielas bičiuli ir broli" (1998, p. 218). Ją sudarė K. Fedaravičius. „Susirašinėjimas laiškais Kostui Fedaravičiui davė daug dvasios peno: žurnalistikoje, kūryboje, pedagoginiame darbe, pasitikslinant savo žinias, mintis, abejones", - teigia E. Dekaminavičienė. K. Fedaravičius parengė ir išleido E. Matuzevičiaus dviejų tomų „Rinktinius raštus". Jo iniciatyva Krinčine (Pasvalio r.) Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių sodyboje pastatyta ąžuolo skulptūra.

E. Dekaminavičienės knyga „Tau vyturiu būsiu" reikšmingas žurnalisto, poeto ir knygų leidėjo K. Fedaravičiaus atminimo pagerbimas. Tai pirmoji tokios apimties (110 p.) gražiai išleista, kietais viršeliais knyga apie mūsų kolegą. Savo kūryba, visuomenine veikla jis to nusipelnė.

Vis dėlto reikliau analizuojant knygą, negali nepastebėti jos esminių trūkumų. Pasakojimas nenuoseklus, vietomis pernelyg paviršutiniškas, neišbaigtas. Remiamasi daugiausia savo atsiminimais. Tai, žinoma, gerai, autentiška, tačiau psichologiniam portretui, kaip skelbia knygos paantraštė, to ne visada pakanka. Man rodos, kad E. Dekaminavičienės knyga - tai tik pradžia kuriant K. Fedaravičiaus portretą, nes jos rėmai jau per maži mūsų kolegai. Ar nevertėtų imtis kolegoms plunksnos ir parengti atsiminimų knygą apie K. Fedaravičių, kol dar yra jo amžininkų, bendramokslių, bendradarbių? Gal jau dabar imamės?

Po K. Fedaravičiaus mirties visus metus buvo ieškoma žmogaus, kuris norėtų ir sugebėtų vadovauti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai. Dauguma sąjungos narių - pensininkai, o jiems jau fiziškai nelengva dirbti tokį sudėtingą vadovaujantį darbą. LKRS pirmininke išrinkta Ona Grybauskaitė-Kulbokienė, literatė, gyvenanti Kietaviškėse (Elektrėnų sen.). Ji garsaus šiame krašte knygnešio Motiejaus Grybausko proanūkė. Ji energingai ėmėsi darbo. Manau, kad viskas bus gerai: mūsų kolegos K. Fedaravičiaus veikla bus sėkmingai tęsiama toliau.