Naujos knygos, leidiniai

Kiekvieną rytą, peržiūrėdamas internetines žinias, visuomet atsiverčiu savo gimtojo krašto naujienų svetainę - įdomu, kokias naujienas siūlo „Šiaulių krašto" laikraštis. Jau prieš keletą metų pastebėjau patrauklius žurnalisto Vlado Vertelio pokalbius su žinomu šviesuoliu, kultūrininku bei pedagogu, profesoriumi Vyteniu Rimkumi.

Pažinojau šią kuklią ir talentingą asmenybę, teko ne kartą klausytis jo įtaigaus ir profesionalaus žodžio. Prieš keletą metų šis garbus žmogus iškeliavo į Amžinybę. O tie turiningi pokalbiai, spausdinti laikraštyje, neliko dūlėti archyvuose. Vladas Vertelis surinko visas išsakytas Vytenio Rimkaus mintis apie Lietuvą, jo pasakojimus apie save ir menininkų gyvenimą, apie skaudžią praeitį ir kūrybines dabarties aktualijas. Ką tik išleista šio žurnalisto sudaryta stambi knyga „Vytenis Rimkus - atėjęs nuo Šiaušės pakrantės..." (200 psl.)

Į stambaus, gausiai iliustruoto leidinio puslapius sugulė spalvinga ir ganėtinai įdomi bei tragiška menotyrininko, habilituoto mokslų daktaro, profesoriaus, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjo, Šiaulių miesto Garbės piliečio Vytenio Rimkaus (1930 -2020) biografija bei jo kūrybos atspindžiai.

Iškilus menininkas tęsė tautinio atgimimo šviesuolio Povilo Višinskio idėjas, nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės buvo įsitraukęs į P. Višinskio sąjūdį „Kilk ir kelk". Simboliška tai, kad jau vaikystėje Rimkus pajuto Višinskių giminės įtaką. Dailininkas prisipažino, jog „mano vaikystės atsiminimuose iškyla šviesus pirmosios mokytojos paveikslas: tai Povilo Višinskio dukterėčia, brolio Domininko duktė Bronė Višinskaitė, mokiusi mane nuo pirmo iki ketvirto skyriaus".

Visos dailininko tragedijos prasidėjo pokario metais. 1948 metais jis kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Tačiau nepaisydamas aplinkos Vytenis išleidžia rankraštinį leidinuką „Taiga", už kurį jis nubaudžiamas mirties bausme, kuri vėliau pakeičiama ilgamete tremtimi... Į Šiaulius jis grįžo tik po dešimties metų.

Grįžo, bet čia jo niekas nelaukė ištiestomis rankomis.... Teko dirbti šaltkalviu-dažytoju. Jis ne kartą yra sakęs": „Mes. „sibiriakai", visada jaučiame Sibiro šaltį". Bet ir nustumtas į gyvenimo paraštes, Vytenis Rimkus atkakliai siekė meno aukštumų, rašė menotyros klausimais, paskelbė apie du tūkstančius publikacijų spaudoje. Neakivaizdiniu būdu studijavo tuometinio Leningrado Iljos Repino dailės institute, apgynė daktaro disertaciją ir tapo pirmuoju habilituotu dailėtyros daktaru Lietuvoje. Visą savo kūrybinę energiją jis skyrė savo gimtajai Tėvynei, nes jo giliu įsitikinimu „yra viena Lietuva, ir kur bebūtum, ką bedarytum, turi jaustis, kad esi pačioje Lietuvos širdyje ir nuo tavo darbo priklauso, kokia yra ir bus Lietuva".

Knygoje išspausdintuose Vlado Vertelio ir Vytenio Rimkaus pokalbiuose atsiskleidžia ne tik Šiaulių krašto menininkų pasaulis, bet pasakojama ir apie tokias didžias asmenybes, kaip Romualdas Ozolas, Vitalijus Lukošaitis, Gražbylė Venclauskaitė bei kiti.

Lietuvos vardas, Lietuvos vizija Vytenį Rimkų lydėjo visą gyvenimą: „Partizaninis karas buvo pralaimėtas, tačiau nepralaimėta Lietuva: ji gyvavo tremtyje, lageriuose, o ir pačioje Lietuvoje pamažu budo, kėlėsi, veržėsi tautinės ir visuotinės kultūros ženklai, kurie tapo naujos kovos už laisvę forma, kuri ir pasidarė nenugalima". Tai prasmingi Vytenio Rimkaus žodžiai, kuriuos svariai papildo knygoje užrašyti žurnalisto ir dailininko pokalbiai.