Naujos knygos, leidiniai

Labai dažnai žiūrėjau ir žiūriu į medžius. Dabar jau nerašau, tik ką nors „vis paburiu" iš praeities dienų kaladės. Taip surinkau eilėraščius apie medžius. Pirmiausia galvojau apie pavadinimą "Žiūrėjimas į medį" . Bet nelabai tinka, tarsi tik paantraštė. Todėl savo knygelę pavadinau "Meditacija žiūrint į medį". Aš medituoju žiūrėdamas į medžius. Kur bebuvau, begyvenau, pro langą matėsi nors vienas medis. Žiūrėdavau į medį ir meditavau, melsdavausi.

To negali detalizuoti - tai pusiau mintys, pusiau jausmai. Gali žiūrėt į žvaigždes, gali į bet kurį lapą, žolyną. Man mieliausia meditacija žiūrint į medį. Dabar pro langą matau 20 pušų, išlakių, saulėje spindinčių arba siūruojančių vėjyje. Ir beržai už kito lango suskaičiuoti.

Kartais jaučiuosi toks pusiau žmogus, pusiau medis, kuriam tarp medžių jaukiau negu tarp žmonių. Tad įvardinau save iš žmogmedžių genties.

Šiemet sueina 60 metų, kai išvažiavau į pirmąją savo komandiruotę. Buvo 1964 -ųjų pavasaris. Tuo metu vyko totali melioracija, vertė žydinčius sodus.. Grįžęs parašiau labai skaudų straipsnį "Mylėkim, vaikinai, žemę" žurnale "Jaunimo gretos". Matyt daug kam tai buvo labai skaudi tema, į redakciją atėjo maišai laiškų. Paskambino vyriausiajam redaktoriui Jonui Lapašinskui tuometinis miškų ūkio ir miško pramonės ministras Algirdas Matulionis ir paragino paspausti autoriui ranką. Redaktorius pasakė, kad gali pakviesti autorių. Nepatikėjau, galvojau, šaiposi, tad mane kone už pakarpos nusivedė į savo kabinetą. A. Matulionis pasakė gerų žodžių ir ištarė: "Mums reikia žmonių, kurie rašytų apie miškus. Bet maža turėt gerą plunksną, reikia ir žinių. Jei nori, junkis prie mūsų." Pasakė važiuojąs kiekvieną mėnesį kažkur į miškus, kad už stalo neužsisėdėtų. Pasiūlė kartu važiuoti. Paklausęs, iš kur kilęs, pasiūlė važiuoti į Dzūkiją. Ir išvažiavom. Veisiejai (gerai prisimenu urėdą Strazdą), Šilelio girininkija, Kapčiamiestis, ten toks dainuojantis girininkas Alšauskas, senas, Smetonos laikų. Grįžęs parašiau apybraižą "Kelionė su ministrų". Taip ir "įklimpau".

Tiesa, gal dar anksčiau, vaikystėje. Prisimenu tokį nutikimą: ganėm karves ir susikūrėm laužą prie aukštos eglės. Šovė man mintis įlipti į eglę, lipau, lipau, jau beveik viršūnėje, o ta lūžo, aš apkabinęs viršūnę nukritau prie pat ugniakuro akmenų. Jei keliolika centimetrų į šoną, būčiau ištiškęs į akmenis. O tik nusibrozdinau, susitrenkiau. Taigi, esu iškritęs iš medžio, gal nuo to su jais susijęs..

Kaip minėjau, ji sudėta iš 9 knygelių, atrinkus juose publikuotus eilėraščius apie medžius. Eilėraščiai suskirstyti į penkis skyrius, knygelės sudarytoja pridėjo ir žiupsnelį mano aforizmų apie medžius. Dar maždaug 1990-aisias šviesaus atminimo dailininkė G. Didelytė, perskaičiusi mano noveles „Metuose" gamtos tema, sukūrė keliolika ofortų ir pakvietė mane pasižiūrėti iliustracijų. Buvau sužavėtas, dailininkė tuos ofortus man padovanojo. Jie puošia ne vieną mano knygą.

Manau, medžių pavyzdžiu Dievas mus moko ir skatina kilti aukštyn. Ir nepasitraukti iš ten, kur gimęs. Kaip rašau viename savo eilėraščių "...visų geriausi žmonės/medžiai/gal tik per tylūs/per lėti/labai prie žemės prijungti..."

Tebūnie „Sykiu‘ ir porą dzūkiškų:

  

Šie miškai -

mano įmelstos erdvės,

be to,

įčiulbėjo jas paukščiai,

įošė vėjai, -

tegu Dievas paliudys

iš savo devinto dangaus,

kaip yra

nepataisomai gera

ir -

kaip sopa,

sakytumei, kertamam medžiui

arba

raunamam grybui

iš pašaknių.

Arba...

Tiek to.

Kol esu,

kol ne kiaurai sutrešęs

ar sukirmijęs

nuo galvos iki koto -

liudiju šitą gerumą,

šitą sopėjimą nuolatinį.

Liudiju medžiams,

kurių jau nėra,

ir dar esantiems,

karštantiems

su manimi

sykiu.

DZŪKIŠKAS

 

...bučiuoju

kožnų

krintancį lapų

nuog savo beržo

nuog savo klevo

nuog savo obelių

tataigi šitepos

visi pasanom

ir

atajo ruduoj...

Šitas klevas už lango

mane

visiškai užšlamėjo.

O smūtkelis

kleve prie kelio

užsirūpino manimi,

o tas beržas už kito -

irgi lango -

pamišo nuo vėjo,

svaidosi

lapų nušalusių kibirkštimis,

o tas mano gyvenimas

šiapus lango

jau nė kiek, o nė kiek

į gyvenimą nepanašus;

kas tai,

sparno plevenimas,

šaukimas dangopi? -

žemėje gimęs

danguje nepražus.