Nuomonių barometras

Aurelija Stancikienė

Nijolė Sadūnaitė - kovos už laisvę ir žmogaus teises simbolis tiek okupacijos, tiek nepriklausomybės metais - yra verta „Laisvės" premijos.

Ši premija reikalinga ne pačiai seseriai Nijolei, kukliai ir giliai altruistiškai vienuolei - ji reikalinga mums visiems - jos gerbėjamas ir negerbėjams. Nes jos meilė žmogui, Dievui ir Tėvynei, jos nuoširdumas, paprastumas, beatodairiškas rūpestis kitais, kasdienis savęs aukojimas, neišsenkamas optimizmas ir neblėstanti šypsena - ir yra tos vertybės, tas pilietiškumas, kurių labiausiai trūksta šiandieninei nykstančiai Lietuvai.  „Laisvės" premija Nijolei Sadūnaitei būtų gera proga paskleisti mūsų jaunimui žinią apie šią nuostabią moterį, kurią šiandien pamiršo didžioji žiniasklaida ir kuri gali būti kelrodžiu daugeliui šių dienų jaunuolių.

Dvi bendruomenės jau pasiūlė Laisvės premijų komisijai šį valstybės apdovanojimą skirti Nijolei Sadūnaitei, kurios 80-etį kaip tik minėsime kitąmet, tad kviesčiau ir kitas organizacijas, pavienius piliečius palaikyti šią iniciatyvą ir iki spalio 31 dienos (liko tik dvi savaitės) siųsti palaikomus laiškus adresu Laisvės premijų komisijai, Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius (el. paštas priim@lrs.lt). Laiškai gali būti išsamiai argumentuoti, gali būti ir labai trumpi: „Laisvės premiją - Nijolei Sadūnaitei".

Mūsų turi būti tiek daug, kad Komisija mus pagaliau išgirstų.

Daugumai mūsų - vidutinio ir vyresnio amžiaus - vienuolės, disidentės Nijolės Sadūnaitės nereikia pristatyti. Ir visgi pridėsiu kelis argumentus, kuriuos išsakėme Laisvės premijų komisijai.

Nijolė Sadūnaitė buvo vienas iš ryškiausių kovos už laisvę simbolių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Sužavėti jos pasiaukojančia kova su ja panoro susitikti žymiausi XX amžiaus pabaigos politiniai ir dvasiniai lyderiai: JAV prezidentas Ronaldas Reiganas  (1988m. gegužės 29 Maskvoje)  bei popiežius, dabar jau šventasis, Jonas Paulius II (1989 rugpjūčio 22 Komposteloje, Ispanijoje). N. Sadūnaitės atsiminimų pagrindu 1987 metais Paryžiuje pastatytas spektaklis „Aušros vartai" (La Porte de l‘Aurore), jai  suteiktas Teksaso miesto Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę, Los Andželo medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises jos knygos išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir indų kalbomis.

„KGB Nijolę Sadūnaitę vadino viena didžiausių sovietinės santvarkos priešų. Buvo išbandyti įvairūs būdai ją palaužti: įkalinimas, grąsinimai, švitinimas, apdorojimas cheminiais preparatais, smurtas, tačiau ji atsilaikė, daugeliui kitų žmonių įkvėpė stiprybės ir tapo pasipriešinimo melo režimui simboliu", - rašoma knygoje „Laisvė ir tikėjimas. Krikščioniški trileriai sovietmečiu" redakt. Andrius Navickas).

Nijolės Sadūnaitės kovą už visų žmonių teises ir laisves geriausiai iliustruoja jos pasakyti žodžiai ją kalinusiems KGB darbuotojams: „Mano veikla - ne politika, o artimo meilė. Jeigu mes, katalikai, būsime valdžioje, ir valdžia ims persekioti ateistus, aš eisiu už jus į kalėjimą. Negalima žmonių teisti vien dėl jų įsitikinimų ir pasaulėžiūros."

Ir šiandien nepriklausomoje Lietuvoje Nijolė Sadūnaitė tebekovoja už žmogaus teises, slaugo ligonius, dirba labdaringus darbus. 1989 m. ji buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas" steigėjų.

Pirmasis „Laisvės" premijos laureatas Sergejus Kovaliovas, atsiimdamas šią premiją 2010 m. Seime kalbėjo: „Turėjau garbę visus metus būti dabartiniame jūsų pasipriešinimo muziejuje (KGB kalėjime). O kodėl tai garbė man? Todėl, kad iš dalies su manimi tuo pačiu metu ten buvo Nijolė Sadūnaitė. Tai buvo patys garbingiausi Lietuvos žmonės ir jie perėjo per šį kalėjimą".

Nijolė Sadūnaitė šios premijos verta ne tik už savo pogrindinę kovą ir kalinimą lageriuose, KGB kalėjime, bet ir už tai, kad pirmoji išdrįso vieša forma atvirai prabilti apie Stalino - Hitlerio pasaulio padalijimą mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 dieną. Jos kalba šiame mitinge buvo pirmoji vieša demonstracija okupuotoje Lietuvoje, padrąsinusi mūsų inteligentiją atviram veikimui, daugeliui ištirpdžiusi baimės ledus, todėl šis mitingas ir pagrindinė Nijolės Sadūnaitės kalba buvo pradžia viso plataus tautos pakilimo: po metų, 1988 m. rugpjūčio 23 dieną, panašių kalbų Sąjūdžio mitinge Vingio parke jau klausėsi šimtai tūkstančių žmonių.

Už šią kalbą 1988 metų vasario mėn. 6 d. Nijolė Sadūnaitė buvo užpulta ir primušta, vasario 14 d. Nijolei Sadūnaitei ir kitiems mitingo organizatoriams buvo paskelbti namų areštai - N. Sadūnaitės namų kieme tą dieną budėjo apie 20 milicininkų ir saugumo agentų, vasario 16 dieną Nijolė Sadūnaitė buvo tardoma KGB rūmuose ir kažkuo apnuodyta, nes po to sunkiai susirgo.

Štai kaip apie Nijolę Sadūnaitę atsiliepė kitas garsus mūsų kovotojas už laisvę, 12 metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs Vytautas Skuodis: „Nijolės Sadūnaitės niekas niekada nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Nijolės paskutinis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.

- Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, - kalbėjo teisiamoji. - Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms. Kas gali gyvenime būti svarbiau, kaip mylėti žmones, ginti jų laisvę ir garbę. Šiandieną aš atsistoju tarp amžinosios Tiesos - Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti". Kaip nesidžiaugti, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa - klaidą ir melą. O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti".

Tą jos dvasios grožį ir paslaptingą jėgą patyrė ne vienas Mordovijos lagerio Nr. 3 penktosios zonos kalinys, kada Nijolė, moterų zonos pakraštyje įsilipusi į medį, iš tolo juos guosdavo ir drąsindavo gyvu ir įtaigiu žodžiu".

***

Iš spaudai ruošiamos "Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos":

Sadūnaitė Felicija Nijolė *1938 07 22 Dotnuva, pasipriešinimo sov. okup. režimui veikėja, pogrindinės spaudos darbuotoja, platintoja. Vienuolė (vardas Marija Serafina). 1956 baigė Anykščių J. Biliūno vid. m-lą, 1970 - Vilniuje med. seserų kursus. 1956 įstojo į nelegalų Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje. Visą laiką buvo KGB persekiojama ir terorizuojama. 1972, pradėjus leisti "Lietuvos kataliką bažnyčios kroniką" rinko leidiniui informaciją, rašomąja mašinėle spausdino tekstus ir platino jį. 1974  buvo suimta ir 10 mėn. KGB kalinta Vilniuje. 1975 nuteista 3 m. griežto režimo konclagerio Mordovijoje  ir 3 m. tremties Sibire. 1980 grįžo į Lietuvą. 1983 jai vėl sudaryta byla: pabėgo, slapstėsi, 4,5 m. dirbo "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos", "Aušros" ir kt. nelegalių leidinių kurjere. Juos perduodavo JAV ambasadai Maskvoje. Už "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" leidybą KGB ją paskelbė ypatinga recidyviste. 1987 buvo suimta. Su A. Terlecku, V. Bogušiu ir P. Cidziku suorganizavo Molotovo-Ribentropo nusikalstamo pakto minėjimo mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1988 su A. Terlecku ir V. Bogušiu Vilniuje suorganizavo Vasario 16 minėjimą. Jai buvo paskirtas 2 mėn. namų areštas. 1988  įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Pasaulio visuomenei ir JAV prez. R. Reaganui reikalaujant 1989 LSSR Aukšč. teismo reabilituota. 1989 su kt. įsteigė Lietuvos katalikiškąjį moterų sambūrį Caritas. Parašė knygas "KGB akiratyje" (1985 Čikagoje, 1991 Vilniuje; išleista 9 užs. kalbomis). "Gerojo Dievo globoje" (1987 Čikagoje, 1991 Vilniuje), "Skubėkime daryti gera" (1998 Vilniuje; išversta į 10 užs. kalbų). Vyčio Kryžiaus 2 laipsnio ordinas (1998), PLB Laisvės premija (2009). Pav.

L: V. Užtupas Sesuo Nijolė Vilnius 2003.