Nuomonių barometras

Lietuvos žmogaus teisių asociacija (Vytautas Budnikas), Piliečių gynybos paramos fondas (Stasys Kaušinis), Lietuvos Helsinkio grupė (Stasys Stungurys) ir Nepartinis demokratinis judėjimas (Krescencijus Stoškus) paskelbė viešą pareiškimą "Dėl iškilių Lietuvos žmonių atminimo žeminimo".

Andai 2017 m. gruodžio mėnesio žurnale Metai. Savotiškai po daugelio tylos metų baigti publikuoti Juozo Baltušio dienoraščiai. Be abejonės, didelio rašytojo. Nenorėčiau J. Baltušio gretinti su pasaulio genijumi, norvegų rašytoju, Nobelio premijos laureatu Knutu Hamsunu. Tačiau vienokių ar kitokių sąsajų tarp jų yra. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui K. Hamsunas rėmė nacistines bei fašistines idėjas ir palaikė Norvegijos vyriausybės vadovą, Hitlerio statytinį Vidkuną Quislingą. Žodžiu, okupacinį režimą. Tą patį galima pasakyti apie didįjį žodžio meistrą J. Baltušį, palaikiusį, kartais ir šlovinusį kitą baisų – sovietų okupacinį režimą.

"Kad ministras Veryga žiniasklaidoje yra pats populiariausias žmogus, abejoti nereikia. Tai akivaizdu. Regis, formuojasi net nauja žurnalistikos kryptis (ar gal - formatas).- verygiada. Tad nusprendžiau ir aš įnešti savo kuklų indėlį į verygiados aruodą", - rašo LŽS svetainei LŽS narys, rašytojas Vytautas Leščinskas.

Prieš dvejus metus Kaune pradėtas leisti „Savaitraštis Kaunui“ miestiečių buvo sutiktas entuziastingai. Deja, 2017-ųjų rugpjūčio 3 dieną pasirodė paskutinis šio socialiai atsakingo dienraščio numeris, o leidybos pabaigą lydi keista tyla. Galbūt prie tyliai gedinčiųjų prisidėtume ir mes, „Savaitraštis Kaunui“ darbuotojai, jei su mumis ir prenumeratoriais būtų pasielgta socialiai atsakingai. Tačiau buvę savininkai, atrodo, nė neketina grąžinti pinigų leidinį užsisakiusiems žmonėms ir skolų savaitraščio darbuotojams.

Pasirodo, Lietuvos menininkams apsimetę Rusijos propagandos kanalo žurnalistais, skambinėjo Andriaus Tapino komandos nariai. Suprask, tikrino budrumą.

Beje, per 25 metus netekome ir beveik trečdalio lietuvių. Kuriuos metus paskelbsime išmirštančios lietuvių tautos metais?

Greitojo maisto tinklas „Keulė Rūkė“ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos buvo nubaustas 1,5 tūkst. eurų bauda už visuomenės moralės principų pažeidimą ir religinių simbolių niekinimą reklamoje. Toks sprendimas Lietuvos viešojoje erdvėje vertinamas nevienareikšmiškai: vieni džiaugiasi sustabdytomis patyčiomis, kiti įsitikinę, kad buvo pamintas žodžio laisvės principas.

Spalio pradžioje gerai žinomi Europos filosofai pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“. Jame išreiškiamas atsidavimas „tikrajai Europai“. Europiečiai kviečiami saugoti bei atkurti tai, kas geriausia jų tradicijoje dėl taikios ir viltingos ateities. Paryžiaus pareiškimą pasirašė dešimt žymių Europos intelektualų.

Žiniasklaidos dėmesys, skiriamas didiesiems Lietuvos miestams, pasiskirsto daugmaž tolygiai pagal jų dydį ir ekonominį pajėgumą. Tuo tarpu kurortai ir kurortinės vietovės viešojoje erdvėje dėl dėmesio konkuruoja stipriau, neatsižvelgiant į miesto gyventojų skaičių. Tai rodo žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovės „Mediaskopas“ atliktas tyrimas, skaičiuojant dešimties didžiausių Lietuvos miestų, trijų pagrindinių kurortų ir keturių kurortinių vietovių paminėjimus žiniasklaidoje nuo 2015 metų pradžios iki 2017 pirmojo pusmečio pabaigos.

Nijolė Sadūnaitė – kovos už laisvę ir žmogaus teises simbolis tiek okupacijos, tiek nepriklausomybės metais – yra verta „Laisvės“ premijos. Dvi bendruomenės jau pasiūlė Laisvės premijų komisijai šį valstybės apdovanojimą skirti Nijolei Sadūnaitei, kurios 80-etį kaip tik minėsime kitąmet, tad kviesčiau ir kitas organizacijas, pavienius piliečius palaikyti šią iniciatyvą ir iki spalio 31 dienos (liko tik dvi savaitės) siųsti palaikomus laiškus adresu Laisvės premijų komisijai, Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius (el. paštas priim@lrs.lt). Laiškai gali būti išsamiai argumentuoti, gali būti ir labai trumpi: „Laisvės premiją – Nijolei Sadūnaitei“.

Rugsėjo 22 d., Baltų vienybės dieną, 11-14 val. Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijos Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3) Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ kviečia į renginį-pasitarimą „Apginkime baltų kalbas“.

Ant išgyvenimo ribos atsidūrę du visuomenės atsparumo ramsčiai – tiriamoji žurnalistika ir kultūros kritika.

Visad maniau ir manau, kad tolerancija ir atlaidumas yra išsilavinusio ir brandaus žmogaus savybės. Taip pat galvoju ir apie visuomenę, ir valstybę – būti tolerantišku ir net atlaidžiu suklydusiems yra didelė vertybė. Iš esmės šių dalykų moko bei juos propaguoja ne tik mokykla, bet ir bažnyčia. Apie tai dažnai kalba ir politikai. Bet tik tuomet, kai tai nesusiję su konkrečia gyvenimo situacija. Viskas kardinaliai pasikeičia, kai kalbama apie realų gyvenimą ir dėl to man labai liūdna.

Politika yra valstybės reikalų tvarkymas, tarsi turėtų būti ir aukščiausio lygio politikos mokyklos. Tačiau valstybės reikalų tvarkymo mokyklų nėra, todėl į politiką gali eiti bet kas, ir artojas nuo žagrės, ir bet kokių nors mokslų daktaras. Leidimus išduoda „šventąja karve“ vadinama demokratija. O „Šventajai karvei“ nerūpi einančiojo į politiką išsilavinimas, ištikimybė valstybei, turimas turtas, kad klaidą padaręs galėtų valstybei atlyginti. Nelaiko renkamieji net pagrindinio valstybės įstatymo – Konstitucijos – egzamino. Trumpai tariant, tinka visiškas neišmanėlis. O jam leistina viskas, ko nedraudžia demokratiškai priimti įstatymai.

Yra sakoma, kad pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės gyvena kartu, organizuodamiesi politiškai, yra laisvė. Be jos bendras gyvenimas neturėtų jokios prasmės. Tokią laisvę kiekvienas žmogus patiria veikdamas ir dalyvaudamas savo valstybės kūrime. Bet žvelgdami į savo lietuvišką kasdienybę netruksime pajusti, kad tokia laisvės samprata būdinga nebent kokiems šveicarams, danams ar suomiams. Ir, tikriausiai, nebūsime per toli nuo teisybės. Juk vien pažvelgę į mūsų emigracijos rodiklius suprasime, kad gyvename visai kitokia laisvės samprata. Tokia, nuo kurios nemaža dalis žmonių nusprendžia „išsivaduoti“ tiesiog išvykdami svetur.