Šį kartą Seimo narė Dovilė Šakalienė šiek tiek pasikarščiavo pateikdama pataisą žiniasklaidos turiniui reguliuoti. Ją užsipuolė ir solidžiosios, ir geltonosios žiniasklaidos atstovai. Atrodo, Seimo narė kliudė bičių avilį, kuris dūgzdamas taip sukilo, kad ji išsigandusi tuoj pat siūlomos pataisos atsisakė.

Bet poreikis sutramdyti kasdien visuomenei skleidžiamą negatyvią informaciją iš tikrųjų yra. Anot Vytauto V. Landbergio, mūsų žiniasklaida užkandžiams dažniausiai siūlo siaubo istorijas - Lietuvos dienraščių puslapiuose spausdinamų straipsnių apie nelaimes ir nusikaltimus esama per 22 procentus, kai tuo tarpu Lenkijos „Rzeczpospolitoje" - 2,4 proc., „The New York Times" - 2,9 proc.

Taigi, jei sąžiningai, pulti žiniasklaidos tramdymo iniciatorių ir abejoti jų ketinimų nuoširdumu beatodairiškai nederėtų. To nuoširdumo nenorėtų matyti nebent tie, kurie linkę į valias šėlioti ir nebaudžiami viešojoje erdvėje taškytis informaciniais purvais, neprisiimdami jokios pilietinės atsakomybės už galimas savo elgesio pasekmes. Ar tik ne dėl to dūstame nesibaigiančių visuotinių nuoskaudų ir nelaimių duobėje.Dera sutikti su Vytautu V.Landbergiu, kad jau visi atsidūrėme krizinėje susipriešinimo, tyčiojimosi ir išvažiavimo atmosferoje. Todėl pamėginkime svarstyti ne trijų Seimo narių ketinimus suvaldyti žiniasklaidą, dėl kurių kilusi vieša isterika yra šiek tiek neadekvati, bet poreikį suvaldyti viešas patyčias ir smurto gaivalą, kuris liejasi žiniasklaidos portaluose, laikraščiuose ir TV ekranuose.

Pats poreikis pažaboti smurtą ir patyčias viešoje erdvėje nėra joks blogis. Gal Seimo narių norai ir ne visai teisingai buvo suformuluoti. Tačiau žiniasklaidos savininkai taip pat turi prisiimti atsakomybę, kad diena iš dienos Lietuvoje kuriama nesaugumo, nestabilumo, nepasitikėjimo savo valstybe atmosfera.

Neobjektyvu būtų teigti, kad iš Lietuvos žmonės bėga vien susivilioję svečiose šalyse didesnėmis algomis. Jie bėga, nes mums diena iš dienos viešai brukamas nepasitikėjimas viskuo, pradedant medicina, politikais, mokytojais ir baigiant šeima. Žmonės jaučia saugumo ir nepasitikėjimo rytdiena stygių, todėl ir bėga ten, kur jiems saugiau.

Kita vertus, visi suprantame, kad realiai blogio mūsų gyvenime yra mažiau negu gėrio, tačiau blogis labiau tiražuojamas - gerąja patirtimi kažkodėl dalintis visi esame šykštūs. Ir tai vyksta dėl to, kad informacija taip pat yra prekė. Negatyvi prekė turi didesnę paklausą. Kodėl taip yra, - geriau paaiškintų psichologai.

Tačiau valstybė, kaip bendrojo gėrio kūrybos saugotoja, turi priemones žmonių santykiams reguliuoti. Šios priemonės apima ne vien draudimus. Ji turi ir ekonominius svertus negatyvios ir pozityvios informacijos pusiausvyrai sureguliuoti. Šių dalykų nereikėtų painioti su cenzūra. Meninė nuotrauka gali būti lygiai vienodai brangiai apmokama kaip ir politiką ar verslininką kompromituojanti nuotrauka. Tad kalba turėtų vykti apie žiniasklaidos paskatas ir jos suinteresuotumą skelbti ne vien negatyviąją, bet ir pozityvią informaciją.

Neteisingas ir kiek demagogiškas žiniasklaidoje nuskambėjęs teiginys, jog žiniasklaida taps kitokia, kai Seimo nariai nustos vogti ir meluoti, tarsi svečiose šalyse gyventų vieni angelai, jose nebūtų nusikaltėlių, vagių ar melagių. Vis dėlto kitos šalys susitvarkė su tuo, kad viešojoje erdvėje yra mažiau patyčių, smurto, asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidinėjimų, valdžios, valstybės institucijų, valstybės simbolių menkinimo ir niekinimo.

Tad nereikėtų žiniasklaidos atstovų kanonizuoti į šventuosius, o geriau pradėti viešą diskusiją apie žiniasklaidos misiją kuriant darną visuomenėje.

Rubrika Nuomonių baromentras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.