Nuomonių barometras

Andrius Tapinas

Praėjusį penktadienį moderavau Knygų festivalio diskusiją „Leidybos politika Lietuvoje". Po to pasirodė dailus pranešimas. Štai ištrauka:

Diskusijos dalyvių buvo sutartinai pabrėžta įstatyminės bazės, reglamentuojančios leidybos sektorių, nebuvimas ir išreikštas aiškus poreikis leidybos politikos formavimui.

Tikrai niekas nesumeluota. Bet ir nieko nepasakyta. O kadangi dalyvavau diskusijoje ir savo laiką skyriau pro bono, tai galiu pasakyti tai, kas man užkliuvo klausantis prelegentų diskusijoje „Leidybos politika Lietuvoje".

Pati diskusijos tema yra oksimoronas. Nes visi sutiko, kad tokios politikos nėra. Dvidešimt tris metus jos nebuvo ir visos valdžios ant knygos buvo uždėjusios... tikrai ne ranką. Ne išimtis ir šita valdžia. Kultūra jai vienuoliktoje vietoje iš dvylikos, ministro postas buvo mėtomas kaip karšta bulvė, o ir šiaip - geriau jau jos nebūtų ir niekas neknistų proto su ta kultūra. Nei pinigo čia, nei didelių reitingų nerasi.

Seimo narė socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė atviru tekstu sako - „Seimo nariai nėra įgalūs suvokti kultūros (ar leidybos) sektoriaus problemas ir jas spręsti."

Kitaip sakant, mūsų išrinktieji yra analfabetai, perskaitę per gyvenimą tris knygas, manantys, kad „Likimo ironija arba po pirties" yra pasaulinio kinematografo šedevras, o į teatro premjerą einantys tik tada, jeigu trukmė neviršija 1:20, o žanras yra komedija. Tačiau buvo truputį keista girdėti, kai Seimo narė Pavilionienė kaip požiūrio į kultūrą regresą akcentavo kito Seimo nario Petro „Už Lietuvą, vyrai" Gražulio buvimą Švietimo ir mokslo komitete. Berods, jis yra jūsų koalicijos narys, ponia Marija Aušrine, paremkite jį, palaikykite, taigi tas pats reikalas.

Kultūros viceministras ir ministro patarėja diskusijoje atrodė savotiškai. Jie prisiėmė tokią patogią atpirkimo ožio rolę - muškite mus, muškite, bet taip ir nepasakė nieko, ką iš tikrųjų apie leidybą ir knygą galvoja realūs decision makeriai, išskyrus vandenėlio papilstymą, kokia svarbi ir naudinga tokia diskusija.

Bullshit, ponai. Jeigu dvidešimt trejus metus Lietuva apsiėjo be leidybos politikos, tai ji apsieis ir toliau, o tokios diskusijos yra tik nedidelis akmenukas, kuris sudrumsčia apkemsįjusį prūdą, raibuliai išsivaikšto ir daugumai prūdo gyventojų pasidaro tik geriau.

Ir net ne ministerijos čia kaltė, kad tas prūdas apkemsijęs, o labiau draugų leidėjų. Kurie užuot konsolidavęsi į vieningą kumštį, vis labiau fragmentuojasi ir tempia tą apdriskusią leidybos antklodėlę į save.

Trys - pastebėkite, tokio dydžio leidybos rinkoje - trys leidėjų asociacijos buvo paprašytos sudėlioti prioritetus, ko jie norėtų iš galimos leidybos politikos Lietuvoje. Kur buvo tempiama antklodėlė? Į save.

Vieni kalbėjo apie platintojų monopolį ir laužydami rankas prašėsi valstybės įsikišimo į verslo sferą. Na, kad ateitų ir nurodytų, kaip bus. Kiti akcentavo savo leidinių svarbą ir valstybės paramos būtinybę, treti badė pirštais į konkurentus ir sakė - va, jie blogi, jie kiaulės verslininkai, o mes kultūros balaną žibinam, duokit pinigų mums.

Ir tik vos keletas leidėjų pasisakymo minučių buvo skirta tokiam kertiniam akmeniui, kuris turėtų būti leidybos alfa ir omega - skaitymo skatinimui, skatinimo nuo mažų dienų, geros lietuviškos literatūros vaikams leidybos skatinimui.

Bet jeigu aš neleidžiu vaikų literatūros, tai anoks ji man prioritetas nu. Duokit pinigų.

Apie tai nuolat kalba ir Prezidentė, bet net ir jos žodžiai praeina kiaurai pro ausis, nes pagrindinis obalsis lieka:

Duokit pinigų.

Net ir vertybinės literatūros (hmm... mes per dvidešimt tris metus taip ir nesugebėjom suformuluoti, kas tai yra) leidėjai, kurie keikia didžiuosius, komercinio šlamšto leidėjus ir prašo jiems valstybinio lygio bausmės, iš tikrųjų širdyje nori vieno. Tų saldžių dviejų žodžių:

DUOKIT. PINIGŲ.

Taškas ne čia šiaip sau akcentuojamas. Tai yra atspirties taškas. Duokit pinigų ir leidyba klestės. Nesvarbu, kad skaitomumas krenta, kad knyga tampa anachronizmu. Jeigu tik įmanoma prasistumti prie sodrios valstybinių pinigų krūties, tada viskas gerai.

Ir kai leidėjas, paprašytas įvardinti leidybos politikos prioritetus, pradeda veblenti apie kažkada įvykusį kažkokį neskaidrų valstybinių pinigų paskirstymą, dėl kurio kažkokia niekinė leidykla gavo kažkokius 40 tūkstančių litų, norisi pakelti jį už pakarpos ir kaip Batmano memuose pliaukšterėti per žandą, o po to per kitą - ką tu čia šneki, gerbiamasis.

Taigi ne leidybos politika leidėjams reikalinga, o kažkoks murdymasis liūne bandant priplaukti kuo arčiau Kultūros ministro ausies. Bet tą patį daro ir kino žmonės, ir teatralai, ir dailininkai, ir fotografai. Vargšės tos ministro ausys.

Bet dabartinis ministras, matyt, pas otolaringologus su ausies skausmais lankėsi. Jis uždarė savo ausį ir galimus interesų konfliktus, pinigų skirstymą pavedęs būsimai Kultūros tarybai.

Meskite į mane akmenį, jeigu aš būsiu neteisus, bet drąsiai spėju, kad tokioje taryboje susirinks įvairius kultūrinių interesų lobby atstovaujantys žmonės, iš kurių 20% supranta, ką jie daro ir ko nori, o 80% geriau jau ir toliau kurtų meną, o ne skirstytų pinigus, nes nelabai gali atskirti Basanavičiaus nuo Daukanto. Ir ką jie ten darys - viešuoju interesu rūpinsis? Ar antklodėlę į savo pusę trauks? Lobby iš esmės nėra blogai, bet ar valstybės pinigai neturėtų tarnauti viešojo intereso poreikių tenkinimui?

Ministerija kalba apie nepriklausomus ekspertus, kurie būtų laisvi kaip vėjai ir nesaistomi kultūrinių interesų kilpų. Bet tokie personažai Lietuvoje yra tokie pat realūs kaip Kalėdų senelis ir Kaščėjus Nemirtingasis. Netgi pastarasis, įtariu, realesnis.

Todėl labiausiai tikėtina, kad tas negausus kultūros pinigų maišelis bus skirstomas visų pirma pagal kultūros korifėjų ir artimų imperatoriui žmonių interesus, o visuomenės interesas liks pačioje maišelio pabaigoje. Kaip viltis Pandoros skrynioje.

Kitas dalykas - leidėjai jaučia didelę grėsmę iš skaitmeninio/elektroninio turinio pusės. Jie stengsis kuo ilgiau sulaikyti šitą geležinę uždangą, jokiais būdais neleisti Lietuvai paskelbti skaitmeninio/elektroninio turinio kaip savo valstybės prioriteto ir rems tokias šiek tiek ties XIX amžiaus pabaiga pastrigusias Seimo nares kaip Marija Aušrinė Pavilionienė, kuri filosofuoja apie knygos prasmę šiuolaikinėje visuomenėje ir tuo pačiu gali viešai leptelėti tokią nesąmonę kaip:

Mano septyni vaikaičiai susigadino akis skaitydami elektronines knygas.

Reziumė - dvi esminės leidybos proceso dedamosios: rašytojas ir skaitytojas lieka kažkur periferijoje. Jos tik kliudo atlikti svarbų ir kilnų procesą - išmelžti iš valstybės kuo daugiau pinigų, tuo pačiu apšokant bjaurius konkurentus. Apie tokią knygų leidybos politiką, kuri atstovautų viešąjį interesą ir strategiškai, žvelgiant dvidešimt ar daugiau metų į priekį atstovautų skaitytojams, skatintų juos, puoselėtų ir ugdytų, kalbėti kol kas nepavyksta.

Ypač šitos valdančiosios koalicijos metu, kurios požiūris į kultūrą yra išsakytas taip aiškiai, kad aiškiau ir nebūna, o vadovų bendras perskaitytų knygų kiekis per metus, matyt,  sudaro 4.4 knygos. Atmetus Markso „Kapitalą".

Kas nori su manim lažintis, kad tokia diskusija tik balsas tyruose, kad nelabai kažkas pasikeis ir naujas valdžios dėmesio blyksnis knygai bus tik kitų metų vasarį, kai reikės laikyti rankose knygas ir ryškiai fotografuotis Vilniaus knygų mugėje?

Reziumė du - įtariu, kad net ir balsas tyruose skambtelėjo ir nutilo. Nes kultūrininkai ir intelektualai Lietuvoje yra ne patys drąsiausi žmonės. Jie mėgsta rašyti bendrus laiškus, kuriuose galima užlįsti kitam už nugaros, bet užuot išsakę savo poziciją, parodę į tuos pūlinius, kuriems jau seniai metas pratrūkti, ir apgynę viešąjį interesą, jie greičiausiai pasirinks stovėti po medžiu. Nes vienas aštresnis žodis ir trykštelėjimas iš valstybės pinigų krūties jau tavęs nebepasieks. Ko gero, foreva.