Nuomonių barometras

Taip, pakartosiu: klipas genialus. Tūlo, biurokratinio mąstymo lietuviui filmuko režisūrinė idėja neįkandama, deja. Kodėl? Atsakymas paprastas: trūksta asociatyvinio mąstymo. Tai mąstymas reikalaujantis drąsos matyti kitaip, nebijoti atverti horizontų, fantazuoti. Užsienio reikalų ministerija padarė klaidą išimdamas filmuką iš viešosios erdvės.

Mūsiškiai garsūs viešųjų ryšių ekspertai paslydo lygioje vietoje. Kas neįtiko? Kalbančios galvos trūkumas? Aiškinamojo teksto nebuvimas? Iliustracinio - buitinio turinio pateikimo skirto ypač bukiems? Argi būtina grūsti žiūrovui „einu, dainuoju, saulė šviečia" vaizdinį socrealizmą, kuriame, šiukštu, asociatyviniai potekstei vietos neturi būti? Ar būtina rodyti iki gyvo kaulo įgrisusį štampą „Vilniaus bokštas, prezidentės galva, ES ir mūsų vėliava"?

Taip, pabaiga filmuko nėra įspūdinga. Ar norėtųsi pakilimo, Bethoveno ES himno, fanfarų, fejerverkų, minios šokančios Gedimino prospekte? Viešpatie, kaip nuobodu! Filmukas, nėra išbaigtas pagal auksinio vidurio kanonus, teigia kritikai. O kodėl turėtų!? Paprasčiausiai- režisierius prie štampų prijunkusią smegeninę apverčia aukštyn kojom!

Kalbėjimo diarėja užplūdo pasaulį, nes sekundė tylos verčia žiūrovą stoti prieš patį save, tai yra įjungti smegeninę, versti ją mąstyti kitaip. Koks siaubas! Mano nuostabai, režisierius Donatas Ulvydas išlemeno: "Tai - neprofesionalus darbas, todėl profesionaliai komentuoti šio klipo negaliu, kadangi ne vienerius metus dirbu šioje srityje ir žinau, kur yra riba tarp profesionalaus ir mėgėjiško darbo". Nors bando išsisukti, teigdamas, kad „problema yra ne pats vaizdo klipas, bet tai, kur ir kaip mes jį žiūrime, su kuo siejame ir kas už jį atsakingas". Problema ne pats vaizdo klipas? O kas tada? Kad užsakymą gavo ne jis? Juk žmogus pats sau prieštarauja, nes kaip tik režisūrinį sprendimą ir kritikuoja, mat tiesiai šviesiai kvestionuoja to video vaizdinį sprendimą tai yra  minties asociatyvinį tinkamumą - rodymą visuomenei. Šio video  kritikai kaip tik kritikuoja ne profesionalumo trūkumą, o vaizdo klipo režisūrinį sprendimą.  Labai kas ten daug pastebi filmavimo abėcėlės nesilaikymą. Juk žiūri brazilišką/meksikietišką šlamštą ir, deja, nemiršta kartu su pagrindiniu apsiverkusiu herojumi.

Ar tikrai yra riba tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo? Taip. Na ir kas? Kaip aukštas išsilavinimas neapsaugo nuo kvailumo, taip ir profesionalumas negarantuoja puikaus rezultato. Ar reikia pavyzdžių, rodančių kaip mėgėjiškai nufilmuotas filmas tapo visuotinai pripažintų, pavyzdžiui Kanuose? Mėgėjiškas žaidimas su kamera jau senai tapo vienu iš filmavimo triuku. Remiantis tokiu mūsiškių profesionalų bei viešųjų ryšių žinovų mąstysena,  mūsų visuomenėje impresionizmui, kubizmui, pop artui ir taip  toliau vietos neatsirastų. Nei vaizduojamajame mene, nei muzikoje, nei teatre, nei kine.

Šis filmukas mūsų stereotipinio mąstymo kontekste iškrenta iš konteksto. Todėl ir triukšmas. Atsakingai už šio filmuko užsakymą Užsienio reikalų ministerijai gėdytis nėra jokio pagrindo. Atvirkščiai: Ministerija savo elgesiu  eilinį kartą rodo atotrūkį tarp mūsų provincialumo ir pasaulietiškumo užsienio politikoje taip pat. Todėl, beje, Vygaudas Ušackas ir buvo išmestas lauk. Tai, kad jį į savo glėbį priėmė Briuselis, tik patvirtina mano teiginį. Todėl pasikartosiu: filmukas genialus.

PS. Filmuko kūrėjų nepažįstu. Nežinau ir kas Užsienio reikalų ministerijai užsakė šį filmą.