Nuomonių barometras

Sakoma, kad Čingischano armija toli gražu nebuvo tokia milžiniška ir žiauri. Tiesiog jos vadai jau tuomet gerai išmanė informacinio karo meną – gandas apie armijos jėgą ir žiaurumą aplenkdavo karius, taigi dažnas miestas pasiduodavo ir be kovos, o kovotojai į mūšį eidavo tikėdamiesi pralaimėti. Kovą dėl žmonių protų gerai supranta ir šiuolaikiniai karo strategai – kylant konfliktui poveikį mėginama daryti keturiais kanalais: diplomatiniu, ekonominiu, kariniu ir informaciniu. Stiprindama pirmus tris, Lietuva šiandien jau moka ketvirtojo pamiršimo kainą.

Taip, pakartosiu: klipas genialus. Tūlo, biurokratinio mąstymo lietuviui filmuko režisūrinė idėja neįkandama, deja. Kodėl? Atsakymas paprastas: trūksta asociatyvinio mąstymo. Tai mąstymas reikalaujantis drąsos matyti kitaip, nebijoti atverti horizontų, fantazuoti. Užsienio reikalų ministerija padarė klaidą išimdamas filmuką iš viešosios erdvės. Mūsiškiai garsūs viešųjų ryšių ekspertai paslydo lygioje vietoje. Kas neįtiko?

Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvoje informavo, kad 2013 metų rugpjūčio 17 dieną 12 val. Astravo (Островец) mieste esančiame Baltarusijos atominės elektrinės informaciniame centre įvyks susitikimas su Lietuvos visuomene. Susitikime dalyvaus AE specialistai. Susitikimo tema – viešai apsvarstyti paruoštą ataskaitą apie galimą Baltarusijos AE įtaką aplinkai. Ši ataskaita bus paskelbta lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Lietuvos piliečiai, kurie išreikš norą dalyvauti šiame susitikime, galės kreiptis į Baltarusijos Respublikos ambasadą Lietuvoje ir ten gauti nemokamas vizas.

Seimo narys, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą su prašymu ištirti, ar nebuvo falsifikuojamas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus interviu 2013 m. liepos 11 d. LNK žinių reportaže.

Vakar vakare buvau unikaliame renginyje – Uzbekistano Nacionalinė elektroninių žiniasklaidos priemonių asociacija atidarė pirmąjį šiame regione Žiniasklaidos nuotolinio (on-line) mokymo centrą. Ta proga centrą simboliškai atidarė ir jame improvizuotą kelių valandų spaudos konferenciją surengė dabartinio šios šalies prezidento dukra Gulnara Karimova.

Kontekstas – mano straipsnis, kritikuojantis beribės žodžio laivės idėją, kurią savo liūdnai garsiu pareiškimu platino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pamenat? „Vien tik už žodžius iš darbo neatleidžiu“. Kokie gi buvo tie buvusios teisėjos, o dabar kaltinamos keturiomis šiurkščiomis nusikaltimo veikomis jau Seimo narė N. Venckienės pareiškimai skirti savo kolegoms teisėjams? „Degradai, išgamos, kalės, kurvos“ ir taip toliau.

Europos Sąjungos tema Lietuvos žiniasklaidoje atsirado dar praėjusiame šimtmetyje. Kai tik Lietuva pareiškė norą stoti į ES, pasipylė daug diskusijų apie šio politinio žingsnio naudą ir net galimas grėsmes. Stojimo kampaniją vainikavo tautos referendumas ir valdžios bei verslo mestos gausios pastangos įtikinti lietuvius, kad ES - tai neišvengiamas gėris.

Rinkimų kampanijos metu žiniasklaidoje randasi vis daugiau politinio turinio, kuris yra vienokia ar kitokia forma finansuojamas. Tačiau dalis turinio yra aiški politinė reklama, kitas - nepriklausomų žurnalistų parengtas turinys.

Dar vakar rašiau apie tai, jog buvo planuota tiesioginė partijos „Drąsos kelias" internetinės TV transliacija su šios partijos lydere, buvusia teisėja, dabar kandidate į Seimą Neringa Venckiene. Internetinės TV transliacijos ar kokių nors įrašų šiuo metu anksčiau pačios partijos nurodytu adresu rasti jau nebegalima. Kaip žinia, įstatymai partijoms draudžia turėti televiziją, juo labiau ja naudotis neturint licencijos. Apie tai rašiau aš, tai viešai naujienų portalui Delfi.lt patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos komisijos teisininkas.

Šiandien vos grįžęs iš atostogų perskaičiau man liūdną žinią - savaitraštis „Atgimimas" dėl finansinių problemų penktadienį nepasirodė. BNS žinutė naujienų portale Delfi.lt skelbia, kad „redakcija tikisi, kad leidyba bus atnaujinta jau kitą savaitę".

Šiandien žurnalisto profesija yra ne tik įdomi. Ji ir sunki, ir ne visada teisingai apmokama. Ji ir dar dažniau nepelnytai kaltinama dėl įvairių visuomenės bėdų. Todėl pastaraisiais metais gerokai nukritęs visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida ir vis dažniau girdimos pretenzijos žurnalistikai kelia įvairių minčių - kodėl ir už ką mums taip nutiko?

Prasidėjus kalboms apie krizę vis dar tenka rasti nemažai asmenų, kurie ieško ir naujų žurnalistų savo leidiniams. Apie didžiuosius naujienų portalus nekalbėsiu, nes jie ieškodami sau darbuotojų, greičiausiai, sulaukia ne vieno kandidato, ieško žmonių dėdami skelbimus savo puslapiuose. Tačiau mane sudomino skelbimas, siūlantis darbą žurnalistui už 500 litų atlyginimą per mėnesį (neatskaičius mokesčių).

Jau seniai domiuosi valstybės ir savivaldos santykių su spauda ypatumais, kurie atsiranda tada, kai kuri nors įstaiga perka žiniasklaidoje plotą tik todėl, kad tokiu būdu galėtų prasiskverbti su savo įstaigos „svarbiomis naujienomis" į pagrindinius puslapius. Šį kartą man pasirodė įdomus Raseinių savivaldybės paskelbtas konkursas ir peripetijos dėl jo sąlygų.

Dainius Radzevičius: kažkaip ramiai ir tyliai praslenka etikos sargų vertinimai dėl to, kad negerai yra, jog žurnalistas ar redaktorius savo tiesioginį darbą derina ir su papildomomis pareigomis politikoje ar kokioje valdžios įstaigoje. Šį kartą vėl paminėsiu Švenčionių atvejį, apie kurį pakankamai išsamiai rašiau dar 2009 metų birželį komentare apie šiame rajone žaidžiamą demokratiją.

Šiandien Garliavoje buvo įvykdytas vienas teismo sprendimas - vienas mažametis vaikas buvo grąžintas savo motinai iš laikinosios globėjos. Teisine prasme viskas paprasta ir aišku. Net normalu, kad sprendimas būtų įvykdytas. Tačiau nuo pat ryto šis sprendimo vykdymas yra „nenormalus". Bent jau viešojoje erdvėje.