Nuomonių barometras

Visai (ne)tyčia gavau laišką apie vieną mano kolegą ir jo bandymą suderinti politiko veiklą su žurnalistika. Apie tai daug esu rašęs, pasisakė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos sargai. Neetiška ir netinkama taip daryti.

Prieš savaitę buvau susitikęs su keliautoju ir kolega Pauliumi Normantu. Ėmiau interviu forumui ateitieslrt.lt. Pakalbėjome apie kultūrą, keliones, Lietuvą ir Pasaulį. Dar kalbėjome apie žiniasklaidą, ypač apie visuomeninį transliuotoją. Dar ir apie žiniasklaidos degradaciją. Bet kolega palinkėjo ir pozityvių dalykų.

Šiandien teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai. Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai, net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?

„Kauno miesto tarybos narį Tautvydą Barštį pasivijo praeities šešėliai" ,- rašo žurnalistikos veteranas, dabartinis „Kauno dienos" žurnalistas Arūnas Dambrauskas. Įtraukia? Kvepia intriga? O dar juk minimas žymus verslininkas... Viską idealiai karūnuoja antraštė „Žiegždrių medikės: T.Barštys buvo mūsų pacientas".

Noriu tikėti, kad „Kauno diena" ir joje dirbantys žurnalistai nevykdo jokių savo savininko nurodymų ir nebando kaip nors dirbtinai ieškoti priekabių prie žmonių, kurie savo veikla neįtinka savininkui. Bet šiandien mane pribloškė kolegos Arūno Dambrausko „šedevras", kuris vadinasi „Žiegždrių medikės: T.Barštys buvo mūsų pacientas".

Šiandien Rusijos žurnalistų sąjungos svetainė skelbia įdomų komentarą apie tai, kad tiesiogines valstybines dotacijas gaunantys laikraščiai tampa valdžios tarnaite. Apie tai atvirai prakalbo Rusijos žurnalistų sąjungos generalinis sekretorius Pavelas Gutiontovas.

Jau kurį laiką gaudavau informacijos apie tokią keistą bendrovę „Šarkis", kuri leido Kauno rajono laikraštį „Naujos Tėviškės žinios". Gal tos „tėviškės žinios" ir būtų naujos, jei nebūtų seniai tokios graudžios ten dirbusiems kolegoms...

Vakar Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetas pritarė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo 2010 metų veiklos ataskaitai, bet... Pažėrė gerą šūsnį rekomendacijų, kurios turėtų padidinti fondo veiklos skaidrumą ir, tikiuosi, efektyvumą.

„Respublikos" žurnalistė Olava Strikulienė šiandien dalinasi savo įžvalgomis apie menamą karą straipsnyje-komentare „Slaptasis karas prieš Lietuvą". Šį kartą visuomenei siunčiama žinia apie vos ne naują Kryžiaus karą prieš Lietuvą, kuriame dalyvaujantys „priešai" - užsienio kapitalo valdomos žiniasklaidos priemonės.

Šiuo metu intensyviai renku medžiagą vakaro diskusijai apie galimybę Lietuvos žiniasklaidos priemonėms turėti savo etikos kodeksus. Analizuoju didžiųjų medijų (nacionaliniu mastu platinamų dienraščių, televizijų, radijo stočių) veiklą. Keistas jausmas apima - daugelis yra orientuoti į pramogas, tad kodeksus turėtų, matyt, rengti pramogų turiniui.

Socialiniai projektai Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dar gana retai, tuo tarpu, kai mūsų kaimynai lenkai sugeba juos ne tik, liaudiškai tariant, „įsukti", bet ir gauti iš to maksimalią naudą.

Prisipažinsiu, kad tik du kartus esu buvęs JAV, todėl negaliu taip kompetetingai kaip K. Girnius lyginti JAV ir Lietuvos. Tačiau jo komentaras apie „išstumtuosius" Lietuvos inteligentus man sukėlė prieštaringus jausmus.

Visai netyčia šiandien į rankas pateko dienraštis „Respublika". Nustebau, kad dar kovo mėnesį rankose varčiau „lietuvių laikraštį", o šiandien jau skaičiau „tikrų lietuvių laikraštį". Kas čia pasikeitė? Gal laikraštis tapo labiau patriotiškas? Anksčiau jis save priskyrė tiesiog lietuviams, o dabar susiaurino savo auditoriją iki tikrų lietuvių. O gal ta auditorija pati taip susiaurėjo ir leidėjas buvo priverstas įvardyti tik tuos, kurie tą leidinį skaito? Arba kaip pats leidinys vertina savo skaitytojus.

Vakar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė, kad dienraštis „Lietuvos žinios" nusipelnė būti išbrauktas iš neetiškų žiniasklaidos priemonių grupės. Nuoširdžiai sveikinu „Lietuvos žinių" kolektyvą po metų pertraukos sugrįžus į profesionalią žurnalistiką.

Madingus pokalbius apie skilimą visuomenėje galime pakeisti pokalbiu apie skilimą žiniasklaidoje. Įtrūkis nuėjo tiksliai per profesinės etikos takoskyrą. Kelios savo jėgas susivienijusios žiniasklaidos priemonės, turinčios ne visai aiškius santykius su žurnalistine etika, apkaltino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) „XXI a. cenzūros" kūrimu bei „žurnalistikos kompromitavimu". Ne pačių maloniausių žodžių susilaukė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).