Nuomonių barometras

Šiandien žurnalisto profesija yra ne tik įdomi. Ji ir sunki, ir ne visada teisingai apmokama. Ji ir dar dažniau nepelnytai kaltinama dėl įvairių visuomenės bėdų. Todėl pastaraisiais metais gerokai nukritęs visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida ir vis dažniau girdimos pretenzijos žurnalistikai kelia įvairių minčių - kodėl ir už ką mums taip nutiko?

Prasidėjus kalboms apie krizę vis dar tenka rasti nemažai asmenų, kurie ieško ir naujų žurnalistų savo leidiniams. Apie didžiuosius naujienų portalus nekalbėsiu, nes jie ieškodami sau darbuotojų, greičiausiai, sulaukia ne vieno kandidato, ieško žmonių dėdami skelbimus savo puslapiuose. Tačiau mane sudomino skelbimas, siūlantis darbą žurnalistui už 500 litų atlyginimą per mėnesį (neatskaičius mokesčių).

Jau seniai domiuosi valstybės ir savivaldos santykių su spauda ypatumais, kurie atsiranda tada, kai kuri nors įstaiga perka žiniasklaidoje plotą tik todėl, kad tokiu būdu galėtų prasiskverbti su savo įstaigos „svarbiomis naujienomis" į pagrindinius puslapius. Šį kartą man pasirodė įdomus Raseinių savivaldybės paskelbtas konkursas ir peripetijos dėl jo sąlygų.

Dainius Radzevičius: kažkaip ramiai ir tyliai praslenka etikos sargų vertinimai dėl to, kad negerai yra, jog žurnalistas ar redaktorius savo tiesioginį darbą derina ir su papildomomis pareigomis politikoje ar kokioje valdžios įstaigoje. Šį kartą vėl paminėsiu Švenčionių atvejį, apie kurį pakankamai išsamiai rašiau dar 2009 metų birželį komentare apie šiame rajone žaidžiamą demokratiją.

Šiandien Garliavoje buvo įvykdytas vienas teismo sprendimas - vienas mažametis vaikas buvo grąžintas savo motinai iš laikinosios globėjos. Teisine prasme viskas paprasta ir aišku. Net normalu, kad sprendimas būtų įvykdytas. Tačiau nuo pat ryto šis sprendimo vykdymas yra „nenormalus". Bent jau viešojoje erdvėje.

Laikraščių tiražai krenta, didelis PVM žlugdo verslą, mokesčiai nepakeliami, reklamos mažėja, žmonės mažiau skaito, internetas ir televizija ima dominuoti ir t.t. Tai vienos banaliausių priežasčių, kuriomis dažnai aiškinamas sunkus laikraščių gyvenimas Lietuvoje. O 180 tūkstančių (!) tiražą turinčio savaitraščio "Savaitė"vienas redaktorių Arūnas Marcinkevčius su tuo nesutinka - jo nuomone, tiražus augina įvairi ir įdomi žurnalistika, o smukdo spaudą - paviršutiniškumas ir negatyvas.

Šiandien nuo 16 val. su NVO ir jaunimo atstovais bendrausime (be)patyčių tema. Manęs paprašė moderuoti tokią diskusiją. Tikrai kalbėsime ne tik apie patyčias buityje ar kokioje kitoje sąlyginai uždaroje socialinėje aplinkoje, bet ir apie viešąją erdvę bei ten įsigalėjančią patyčių „kultūrą".

Kalbant apie žiniasklaidą, ilgus metus galiojo nerašytas dėsnis: viešojoje erdvėje - tik gerai arba nieko. Ilgainiui, didėjant žiniasklaidos įvairovei, atsirandant naujų technologijų ir stiprėjant konkurencijai, tylos siena tapo praardyta.

Tyliai ir beveik ramiai Seimo Valdyba pritarė Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko Arūno Valinsko (darbo grupės vadovo) informacijai apie darbo grupės Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklą reglamentuojantiems teisės aktams peržiūrėti atliktą darbą. Žmonių kalba tai reiškia, kad bus imamasi „sutvarkyti" Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklą. Ką tai reiškia?

„Bernardinuose" paskelbtas Gintaro Aleknonio komentaras „Galu galą, mazgu mazgą" buvo paruoštas Lietuvos radijui, kurio vadovybė tekstą išcenzūravo. Cenzūruotą tekstą galite skaityti LRT portale. Išcenzūruota trečia nuo apačios pastraipa, kurioje autorius rašo apie Lietuvos žiniasklaidos ir verslo santykius.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas. Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų - sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį - tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Šiandien gavau iš kolegų nuorodą apie viešoje erdvėje Rokiškyje užvirusią diskusiją apie valstybės tarnautojų mokymus, tam leidžiamus pinigus ir... žurnalistų kompetenciją bei jų mokslus. Būčiau gal ir nereagavęs, jei nebūtų tekę skaityti vieno bulvarinio leidinio teksto apie valstybės tarnautojų mokymus „Už valdiškus pinigus išrinktieji ne tik tobulinami, bet ir vėžinami bei migdomi". Panašių tekstų yra buvę ir daugiau.

Dažnai pamąstau, kad sėdusi prie kompiuterio ką nors parašyti, pataikau ne į savo roges. Knygos, spektakliai, dailės parodos ir jų autoriai, architektūros ir kultūrinio paveldo objektai buvo mano kultūrinės žurnalistikos teritorija. Per visą kūrybinį gyvenimą pro mano akis kultūros apraiškų praėjo tiek daug, kad neišvengiamai širdyje ir kūrybinėje biografijoje paliko savo pėdsakus - vieni ryškius, kiti blyškesnius.

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje. Kartais, o nelaisvose šalyse - dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga.

Vakar su dideliu „malonumu" skaičiau vieną lrytas.lt straipsnį, kuriame buvo aiškiai iškeltas pasiūlymas/problema - „Naujosios Kauno arenos grindinys - radinys sporto chuliganams".