Nuomonių barometras

Deja, bet skaitant toliau, norisi pasakyti, kad dominuoja „pritempta" forma, o ne turinys.

Nesiekiu gilintis į laikinosios sostinės verslininkų ginčus, bet net ir mažai tuo besidominčiam piliečiui aišku - tarp Tautvydo Barščio ir Vladimiro Romanovo jau senokai skraido kaltinimai dėl įvairių dalykų.

Apie „Kauno dienos" ir V.Romanovo sąsajas žinome. Nežinojome tik apie tai, kokią tiksliai įtaką laikraščio turiniui galimai daro verslininkas. Matyt, nuo šiol ir ši nežinomybės skraistė jau bus nutraukta.

Grįžkime prie publikacijos. Yra ir gerųjų pusių. Visą turinį galima būtų panaudoti kaip mokomąją priemonę. Kodėl? Juk tai puikus „gonzo žurnalizmo" pavyzdys. Kai susipina faktai ir fantazija arba kitaip tariant, kai bandoma atitikti keliamus reikalavimus. Reikia, vadinasi, rašau ir nesvarbu, ar tai tikra, užtenka tik kelių nuogirdų ir prisiminimų.

Blogiausia čia yra tai, kad autorius, mano nuomone, visiškai nepretenduoja atsirasti pirmojo kurso žurnalistikos studentų mokomosiose knygose, o tiesiog tikslingai demonstruoja žurnalistinių vertybių stuburo lankstumą. Blogąja prasme.

Faktų nėra, dokumentai, kuriais autorius labai norėtų remtis - neegzistuoja, paties „blogojo herojaus" pozicijos nėra, nes jis nesutiko kalbėti (norisi paklausti - o turėtų?), tekste kalbama apie tuomet ligoninėse dirbusių ir gydomų žmonių prisiminimus. Sutikite, vaizdas tarsi iš tų taip mėgstamų televizijoje „tikslaus skandalingo įvykio atkūrimo" laidų, kuriose žodis „tikslaus" vartojamas labai hipertrofuotai.

Aš taip pat labai norėčiau tikėti, kad žurnalistas, kurį Lietuvos žurnalistų sąjungos interneto svetainėje Vidas Mačiulis vadina „žurnalistikos riteriu", nevykdo savininko nurodymų ieškoti „dėmių", o jei jų nėra, tai sukurti, bet perskaičius tokį straipsnį (nesinori ir tokio pavadinimo šiam „kūriniui" suteikti) galvoje vienintelė išvada - „zakazūcha".

Ką jau tada galima šnekėti apie žurnalistikos pagrindus...