Nuomonių barometras

Viktoras Denisenko

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!", nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!". Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais" ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu" - vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis" tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti" portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus - tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant" žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo" pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu - žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti - yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau - prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas - mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą" iš tikrųjų siekia tik vieno - gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones". Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!", kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas - „atbėgo vyrai" (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną", pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis - ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai" - atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą": šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas". Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras - paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei - laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų - sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį - tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World" istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Šio teksto pagrindu tapo pranešimas „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?", 2011 m. gruodžio 2 d. perskaitytas konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė".