Nuomonių barometras

Aurimas Guoga

Nedaug kas gilinasi į šią temą, nors ji yra ir kertinė mūsų gerovei. Pastaroji „Wiki Leaks“ istorija, J.Assango persekiojimas už paviešintas paslaptis atskleidžia, kad mūsų teisė žinoti yra „valdoma“. Taip, mes galime nemažai žinoti, tačiau ne viską. Ko ir kiek galime žinoti apsprendžia pilki valdininkai, dėliojantys antspaudus dokumentų antraštėse. Bet koks dokumentas gali būti ir „viešo naudojimo“, ir „slaptas“, ir „visiškai slaptas“. Kas kontroliuoja, kas ir kaip?

Neseniai į Lietuvą buvo atvykęs garsus Rusijos istorikas Markas Soloninas, parašęs nuostabią knygą „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ apie Raudonosios armijos katastrofiškų pralaimėjimų pirmosiomis karo dienomis priežastis. Šią knygą, jei dar pamenate, anksčiau buvau jums rekomendavęs. Kai jo paklausė ar prieinami karo laikų dokumentai šiandieninėje Rusijoje, garsusis istorikas štai ką pasakė:

"Štai į Centrinį Gynybos ministerijos archyvą Podolske (miestas - palydovas prie Maskvos) gali užeiti kiekvienas, turinti Rusijos Federacijos pasą. Užsienio šalių piliečiai - kiek aš žinau - taipogi be didesnių problemų ten patenka. Gana nesunku patekti ir į Ministrų tarybos, TSKP, Gynybos komiteto bei kitus archyvus.

Tačiau problema slypi štai kur: pvz., nėra prasmės operatyvininkams vykdyti kratą pas įtariamąjį, jei šis pats ir nurodinėja jiems: “čia ieškoti jūs galite, o va ten ir ten - jau ne”. Sutikite, esant tokioms sąlygoms, kratą net neverta pradėti vykdyti. Taigi: kas iš to, jei aš, įėjęs į Centrinį Gynybos ministerijos archyvą, galėsiu prieiti net iki 95 proc. informacijos? Informacija apie tai, kiek tą ar kitą mėnesį nurašyta milijonų autų ar kerzinių batų, manęs nei per plauką nepriartins prie man rūpimų klausimų: o ką gi planavo Stalinas 1939 - 1941 metais?"

Panašiai yra ir su mūsų politikais. Beveik viską sužinoti galite, tačiau likusios nedidelės dalies – šiukštu. Nors visi politikų reikalai vieši, vykdomi mokesčių mokėtojų vardu ir pavedimu. Kaip rodo J.Assange persekiojimas, informacijos atkapstymas vadinamas pavojingu nusikaltimu. Tačiau ar ne mažiau pavojinga, kai Saudo Arabija ragina JAV smogti Iranui raketinį smūgį? Juk niekuomet neragintų, jei bijotų viešumo. Tad kas čia nusikaltėlis – tas, kuris sukūrė tokią paslaptį, ar tas, kuris ją paviešino?

Vienas naujienlaiškio skaitytojas atsiuntė man knygą. Tai M.Martinaičio „Tylintys tekstai“. Šios knygos dar nespėjau pavartyti (tik šiandien ryte gavau), tačiau pridėtame laiške prie siuntinio skaitytojas cituoja ištrauką: „Noriu tiesos, o ne meilės...“.

Valdžia mus myli, tačiau tai nėra tiesa. Taip norisi ir taip lengva įkristi į iliuziją, kad ten aukštai sėdintys tvarkys viešuosius reikalus, kad apgins teisybę ir darys tai, ką ir turėtų daryti valstybės tarnautojas. Deja, tiesa ne tokia saldi. Tiesa ta, kad mūsų valstybė gali suklestėti tik vienu atveju – jei atsikratysime pilietinio letargo ir imsime patys kuopti savo valstybę.

Žiniasklaida Lietuvoje, žinia, taip pat kontroliuojama. Nors žodžio laisvės indekse esame, berods, 13 vietoje pasaulyje, tai nereiškia, kad mūsų žiniasklaida nekontroliuojama. Ją kontroliuoja – ir tai žino visi – savininkai. Šie paprastai piktnaudžiauja žiniasklaidos laisve kaip tinkami. Todėl, sakyčiau, mūsų žiniasklaida yra ne laisva, o pasileidusi. Nedora, paperkama, ištvirkusi. Ir, aišku, prisidenginėja laisvėmis savo nedorybėms apginti. Čia kažkas panašaus, kaip ginti alkoholiko teisę pačiam pasirinkti, kada ir kiek išgerti. Tai jau nebe laisvė, o laisvės surogatas. (apie tai, kas yra laisvė, rašau naujausiame aguoga.lt straipsnyje).

Po sąjūdiečio renginio Mokslų akademijoje priėjau prie laidos „Žiniasklaidos anatomija“ rengėjo Vidmanto Valiušaičio. Paminėjau jam savo bėdas: negaliu paskelbti jokio straipsnio žiniasklaidoje, tačiau daug mano minčių paskelbia kiti savo vardais. Tai žiniasklaidos vilko nenustebino, jis jau buvo apie tai girdėjęs. Teisina tai korupcija ir idėjų stygiumi žiniasklaidos sistemoje. Tačiau paliko mane be atsakymo į svarbiausia: o tavęs, Tamsta, tai pernelyg nejaudina?

Manau, kad jaudina, bet nepakankamai, kad dėl to pakrutintų pirštą. Kaip man pasirodė, šis žiniasklaidą analizuojantis žurnalistas nejaučia savo asmeninės atsakomybės, kad klanas, kuriam jis priklauso, yra korumpuotus. Čia kaip su musulmonais: islamas taiki religija, tik kažkodėl mes nuolat kenčiame nuo jos netaikingumo. Štai jei musulmonams pradėtų pakankamai rūpėti ši problema kad sutramdytų savo aštriadančius, tuomet iš tiesų ir mes manytume, kad islamas yra taiki religija. Jei nekovoji prieš blogį – pasyviai bendradarbiauji.

Mane ypač jaudina tai, kad visa tai menkai jaudina visuomenę. Visi žino, kad oficialioji žiniasklaida nėra nei dora, nei garbinga, tačiau vis tiek teikia jai pirmenybę, lyg ji tokia būtų. Kodėl mes taip save apgaudinėjame?

Rusijoje opozicija jau suprato, kad reikia organizuotis internete. Linkiu, kad ir pas mus save gerbiantys žmonės pradėtų rūpintis, kad jiems neplautų smegenų. Tai jūsų asmeninė atsakomybė! Tam reikia skaityti ne tik oficialius šalinius, tačiau ir nepriklausomus blogus, tokius kaip šis. Intelektualas negali sau leisti žinoti ir domėtis tik tuo pačiu, kuo domisi masės. Antraip jis joks intelektualas, ir apskritai joks savarankiškai mąstantis individas.