Nuomonių barometras

Tamsta esi rinkėjas? Malonu. Aš - taip pat. Ką pats rinksi? Tą, kuris „sveiko proto" ar tą, kuris „kitaip"? Gal aną ribinį, kuriam „gana"? Va, dar kitas, lyg nežinion nešamas stebisi: „Ką veiksime?" Tik rinkis ir rink. Juk „mes galime". „Taip"?

Daug kas pastaruoju metu bėdavoja dėl lietuviškos žiniasklaidos kokybės. Bet daugeliu atveju tie pabėdavojimai pabėdavojimais ir lieka. Kaip pagrindinės žiniasklaidos nuopolio priežastys dažniausiai įvardijama bendra vertybių kizė ir žurnalistikos antikristas K.Krivickas.

Jau iki vasario pabaigos LRT Tarybos suburta speciali darbo grupė, kuriai vadovauja Eglė Pranckūnienė, parengs nuo 2012 metų pradžios įsigaliosiančios naujos LRT strategijos projektą. Tai buvo nuspręsta praėjusį šeštadienį išvažiuojamajame strateginiame LRT Tarybos posėdyje.

Neseniai viename savo komentare, kuris buvo pasirodęs Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklalapyje, principingą ir jokių politinių autoritetų nepaisantį žurnalistą palyginau su geru krepšininku, kuris puola ir ginasi visada balansuodamas ties pražangos riba. Įsivaizduoju, kad krepšinyje toks kažkada buvo dar jaunas Arvydas Macijauskas, kartą aklinai uždengęs vieną arogantišką serbų žvaigždę ir po to dar mestelėjęs, kad iš tos žvaigždės teliko garsi pavardė ir didelis kontraktas.

Šiandien prasidėjo vasaris, kuris gražiai pasibaigs savivaldos rinkimais. Gaila, kad dalis žurnalistų savo politine veikla daro gėdą mūsų bendruomenei, nes painioja dvi nesuderinamas veiklas. Šį kartą kalbu apie Biržų atvejį.

Šiuo atveju belieka Europos žmogaus teisių teismas ir viltis, kad šis, mano nuomone, baisus precedentas taps viešu skandalu Europos Sąjungoje. Demokratinėje ES šalyje Lietuvoje jau teisiama ir už politikų įsižeidimą.

Taigi honorarų „įsodrinimas". Ilgai lauktas „Sodros" iš vienos pusės, o žurnalistų darbdavių (tarp jų ir redaktorių) - iš kitos pusės, malonės būsimai didesnei pensijai suteikimas... Prieš keliolika metų apie tai nebuvo galima net pasvajoti. Tai patyriau savu kailiu, kai „Sodra" apskaičiavo pensiją... be honorarų. Pensija išėjo mažutė, dar labiau apkapota 2010 metais, kai buvo sumažintos pensijos tiems, kurie honorarų pavidalu kai ką užsidirbdavo pagal autorines sutartis. Mat Nepriklausomybės pradžioje, kai nuo permainų persimainiusią ir pasimetusią „Sodrą" krėtė visokių naujovių drugys, ji skaičiuodavo mokesčius tik nuo atlygio, nepaisydama jokių honorarų.

Praeitų metų pabaigoje VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diskusijoje, skirtoje dvejiems Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbo metams, iš vieno Ūkio ministerijos atstovo lūpų nuskambėjo pasigyrimas, jog be kita ko šios vyriausybės pasiekimas yra „honorarų įsodrinimas". Toks pareiškimas mane labai užkabino - dėl dviejų priežasčių.

Kol mes svarstome, kaip Wikileaks nutekinimai ir baudžiamasis Juliano Assangeo persekiojimas (tiesa, kol kas dėl įtarimų panaudojus prieš kitą asmenį seksualinę prievartą) paveiks žodžio laisvės principus, ta pati žodžio laisvė trypiama kaimyninėje Baltarusijoje.

Gruodžio 16 d. vykusiame renginyje teko stebėti kolegų Artūro Račo, Audros Čepkauskaitės ir Aurelijaus Katkevičiaus bei visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio diskusiją apie WikiLeaks reiškinį, jo atgarsius Lietuvoje, jo įtaką Pasaulio politikai, visuomenėms ir pan. Diskusiją labai praturtino Transparency International Lietuvos skyriaus surengta filmo apie WikiLeaks įkūrėją ir jo veiklą peržiūra.

Šiuolaikinis žurnalistas lyg žmogus orkestras – turi mokėti groti visais instrumentais. Jam tenka ne tik rašyti ar kalbėti, bet ir fotografuoti, filmuoti. Maža to, dar tenka konkuruoti su paprastų piliečių žurnalistika. Ar nuo to nenukenčia žiniasklaidos kokybė? Šiandien neretai keliamas klausimas, ar žurnalistas apskritai reikalingas – juk informuoti visuomenę gali ir pilietis, netikėtai atsidūręs metro, kuriame ką tik nugriaudėjo sprogimas, ar asmuo, stebintis futbolo varžybas, kuriose kyla riaušės. „Atsiųsk naujieną“, „Įkrauk žinių“, „Paskelbk naujieną“ – interneto naujienų portalai marga nuo raginimų informuoti visuomenę.

Nedaug kas gilinasi į šią temą, nors ji yra ir kertinė mūsų gerovei. Pastaroji „Wiki Leaks“ istorija, J.Assango persekiojimas už paviešintas paslaptis atskleidžia, kad mūsų teisė žinoti yra „valdoma“. Taip, mes galime nemažai žinoti, tačiau ne viską. Kas kontroliuoja, kas ir kaip? Žiniasklaida Lietuvoje, žinia, taip pat kontroliuojama. Ją kontroliuoja – ir tai žino visi – savininkai. Šie paprastai piktnaudžiauja žiniasklaidos laisve kaip tinkami. Todėl, sakyčiau, mūsų žiniasklaida yra ne laisva, o pasileidusi. Nedora, paperkama, ištvirkusi.

Kitą šeštadienį, lapkričio 27 dieną, Vilniaus rotušėjė daugiau nei 300 žurnalistų iš skirtingų Lietuvos vietų ir žurnalistikos sričių diskutuos apie aktualiausius jiems klausimus ir problemas, priims sprendimus dėl Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos prioritetų artimiausius 4 metus. Tokio mąsto LŽS suvažiavimas vyksta tik kas 4 metus. Natūralu, kad per tiek laiko tiek situacija žiniasklaidoje, tiek apskritai gyvenime labai pasikeitė. Susikaupė nemažai problemų, atsirado naujų iššūkių.

Siekiant išsaugoti LŽS, kaip tikrų žurnalistų organizaciją, Alytaus skyrius siūlo nekeisti LŽS įstatų punktų, reglamentuojančių: „LŽS tikraisiais nariais negali būti asmenys, turintys politiko, valstybės tarnautojo ar pareigūno statusą."

Žiniasklaidos atstovai turi retą galią formuoti viešąją nuomonę ir jos vertybes, todėl žurnalistikos etika yra labai svarbi visai visuomenei, nes visuomenės informavimo priemonės yra socialiai atsakingos visai auditorijai. Tuo tarpu leidėjai labiau koncentruoti į verslo klausimus ir jų etikos normos visai kitokios.