Nuomonių barometras

Vis dar žurnalistiką studijuojantiems studentams su malonumu nekaltybę prarasti padės pirmasis darbdavys. Su „teisingos" žurnalistikos principais supažindina internetinė svetainė ir laida tokiu pat pavadinimu „Litų vaikas".

Virginijus Savukynas, turbūt norėdamas išjudinti diskusijai kolegas žurnalistus, o ir kitus piliečius, suinteresuotus žodžio laisve ir jos ribomis, sugretino dvi teismų istorijas, kurias skiria penkeri metai. Kai teisme atsiduria žurnalistai, mūsų profesijos atstovai neturi būti abejingi.

Viename komentare po mano straipsniu radau gerą klausimą: "mantai, mantai, ar tu žurnalistas?" Puikiai suprantu, ką man norėta tuo pasakyti. Nusišypsojau tai pamatęs. Kadangi atsakymą žinau.

Prieš keletą dienų Vilniuje buvo surengta nacionalinė konferencija, skirta etiškos žurnalistikos kampanijai. Labai noriu, kad šiai kampanijai vykdyti galėtume pritraukti profesionaliausius Lietuvos žurnalistus. Žinoma, tokie "-iausių" rinkimai labai keblus dalykas, nes net ir profesionalumas dažnai suprantamas skirtingai.

Iš karto pasakysiu, kad, mano nuomone, negalima. Tačiau remiantis kai kurių teisėjų sprendimais, tai būtų leistina, nes žodis „pavogė" - tik populistika. Tiesa, jau kitų teisėjų nuomone, už tokį klausimą galiu susilaukti baudžiamosios bylos su aiškiu nuosprendžiu: „Kaltas". Bet apie viską nuo pradžių.

Štai ir proga viešai išpažinti, kad Kristupas Krivickas man patinka. Aišku, savotiškai. Tuoj paaiškinsiu, kol skaitytojo išmonė neprikūrė mano nesakytų, negalvotų ir apskritai nebūtų dalykų.

Televizija TV3 vengia atsakomybės už savo platinamą turinį ir viešoje erdvėje spekuliuoja demokratinių šalių vertybėmis - žodžio ir spaudos laisve. Tokie įspūdžiai man liko po sekmadienį matytos specialios pusės valandos (su komercine reklama ir anonsais) tiesioginės laidos "Savaitės komentarai".

Arnoldas Aleksandravičius: labai gailiuosi dėl savo bjauraus atsiliepimo į „Valstiečių laikraščio" žurnalisto Gedimino Stanišausko straipsnį „Ministerijos biurokratams tūkstančiai, o kariams trupiniai".

Drįstu pradėti savo komentarą tokia provokuojančia antrašte, nes tam mane įkvėpė dvi citatos, kurias paėmiau iš abiejose LŽS svetainėse publikuoto žurnalisto Jono Banio teksto. Pirmoji skamba taip: „Tokia pat opi problema yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kurią žiniasklaida tiesiog ignoruoja. Užtenka stebėti, kaip į šios institucijos sprendimus pastaruoju metu reagavo jos svarstyti individai ir ūkio subjektai - akivaizdu, kad komisija neturi jokio autoriteto ir jokių galių pastebimai paveikti savo veiklos subjektų veiklą. O institucija, kuri neturi nei autoriteto, nei realios jėgos, yra niekam nereikalinga."

Tamsta esi rinkėjas? Malonu. Aš - taip pat. Ką pats rinksi? Tą, kuris „sveiko proto" ar tą, kuris „kitaip"? Gal aną ribinį, kuriam „gana"? Va, dar kitas, lyg nežinion nešamas stebisi: „Ką veiksime?" Tik rinkis ir rink. Juk „mes galime". „Taip"?

Daug kas pastaruoju metu bėdavoja dėl lietuviškos žiniasklaidos kokybės. Bet daugeliu atveju tie pabėdavojimai pabėdavojimais ir lieka. Kaip pagrindinės žiniasklaidos nuopolio priežastys dažniausiai įvardijama bendra vertybių kizė ir žurnalistikos antikristas K.Krivickas.

Jau iki vasario pabaigos LRT Tarybos suburta speciali darbo grupė, kuriai vadovauja Eglė Pranckūnienė, parengs nuo 2012 metų pradžios įsigaliosiančios naujos LRT strategijos projektą. Tai buvo nuspręsta praėjusį šeštadienį išvažiuojamajame strateginiame LRT Tarybos posėdyje.

Neseniai viename savo komentare, kuris buvo pasirodęs Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklalapyje, principingą ir jokių politinių autoritetų nepaisantį žurnalistą palyginau su geru krepšininku, kuris puola ir ginasi visada balansuodamas ties pražangos riba. Įsivaizduoju, kad krepšinyje toks kažkada buvo dar jaunas Arvydas Macijauskas, kartą aklinai uždengęs vieną arogantišką serbų žvaigždę ir po to dar mestelėjęs, kad iš tos žvaigždės teliko garsi pavardė ir didelis kontraktas.

Šiandien prasidėjo vasaris, kuris gražiai pasibaigs savivaldos rinkimais. Gaila, kad dalis žurnalistų savo politine veikla daro gėdą mūsų bendruomenei, nes painioja dvi nesuderinamas veiklas. Šį kartą kalbu apie Biržų atvejį.

Šiuo atveju belieka Europos žmogaus teisių teismas ir viltis, kad šis, mano nuomone, baisus precedentas taps viešu skandalu Europos Sąjungoje. Demokratinėje ES šalyje Lietuvoje jau teisiama ir už politikų įsižeidimą.