Vasario 26 d. NL ambasadoriaus rezidencijoje pristatyta iniciatyvos „Moterys žiniasklaidoje" atlikta studija „Being a Journalist in the Czech Republic". Tyrimą atliko Brno Masaryko universiteto mokslininkės, 2023 m. spalio-gruodžio mėn. apklausė įvairių žiniasklaidos priemonių 472 žurnalistus. Pasak rengėjų, ES teisės aktai įpareigoja valstybes nares reguliariai rinkti duomenis apie žiniasklaidos padėtį, tačiau Čekijoje valstybės institucijos tuo neužsiima, neskyrė pinigų ir šiam tyrimui. Jį finansavo NL ir UK ambasados. Pristatyme dalyvavo ir CZ kultūros viceministras. Svarbiausi pastebėjimai:

1. CZ žiniasklaidos padėtis iš principo gera: „Freedom House" reitinge užima 14-ą vietą, nuo 1992 m. atlikdamas profesinę pareigą nežuvo (nebuvo nužudytas) nė vienas žurnalistas. 72 proc. apklaustųjų patenkinti savo darbu.

2. Tačiau 88 proc. apklaustųjų išreiškė didelį susirūpinimą žiniasklaidos priemonių finansine būkle, 83 proc. kaip problemą nurodė žiniasklaidos darbuotojų labai žemą atlyginimą, 76 proc. - per didelį darbo krūvį. 31 proc. nurodė ketinantys palikti darbą, ypač - vidurinės ir žemiausios grandies moterys iki 40 metų.

3. 24 proc. žurnalistų šiandien dirba pagal individualios veiklos sutartį, nors net 67 proc. nurodė pageidaujantys nuolatinės darbo sutarties. 33 proc. nurodė, kad su prašymu sudaryti nuolatinę darbo sutartį kreipėsi į darbdavius, bet jiems buvo atsakyta. Pasak tyrimo autorių, žiniasklaidos darbuotojų gretose tai sukuria padidintą nesaugumo jausmą, kadangi žurnalistams nekaupiama pensija, jie patys turi apsimokėti sveikatos draudimą, o darbdaviai įgyja papildomų svertų kontroliuoti turinį (lengviau atleisti „netinkamai" rašančius žurnalistus). Ypač nukenčia motinystės atostogų išeinančios žurnalistės, kadangi neturi jokių garantijų, jog jų darbo vieta bus išsaugota.

4. Tik 46 proc. apklaustų žurnalistų nurodė auginantys vaikus. Motinystės atostogų ėjo 93 proc. žurnalisčių moterų ir tik 15 proc. žurnalistų vyrų. Atitinkamai net 78 proc. žurnalisčių moterų turėjo atsisakyti profesinio augimo galimybių arba jas apriboti: trumpinti darbo valandas (46 proc.), atsisakyti naujo darbo pasiūlymo (35 proc.), komandiruočių (34 proc.), aukštesnių pareigų (31 proc.).

5. Savo ruožtu, darbdaviai praktiškai neinvestuoja į geresnes sąlygas mažamečius auginantiems darbuotojams: nepadeda susirasti vietos darželyje (todėl mamos vaikus augina maksimalų laikotarpį), darbovietėj nesukuria vaikų žaidimo kambarių. Tik 56 proc. apklaustųjų patenkinti darbdavių pastangomis spręsti šiuos klausimus.

6. 97 proc. apklaustųjų nurodė savo atžvilgu patyrę užgauliojimo ar neapykantos išpuolių. Tačiau jei žurnalistai vyrai dažniausiai užsipuolami dėl politinių pažiūrų ar profesinių savybių, tai moterims žurnalistėms dažniausiai tenka kritika dėl lyties ir išvaizdos.

7. 70 proc. nurodė sulaukę grasinimų (tiesiogiai arba online). 46 proc. nurodė, kad buvo grasinama fiziniu susidorojimu, o 35 proc. žurnalisčių moterų sulaukė seksualinio pobūdžio grasinimų. Kitos populiarios bauginimo priemonės - melagingos informacijos apie asmenį skleidimas (25 proc.), šmeižtas (19 proc.), asmeninių duomenų viešinimas. 10 proc. nurodė buvę fiziškai užpulti (sumušti, apstumdyti, apspjaudyti ir pan.).

8. 76 proc. žurnalisčių moterų ir 16 proc. žurnalistų vyrų nurodė bent kartą patyrę seksualinio priekabiavimo atvejį. Dažniausias priekabiavimo būdas - seksistiniai juokeliai ar užuominos (72 proc.) Net 52 proc. žurnalisčių moterų teigė, kad seksualinio priekabiavimo sulaukė iš savo kolegų ar vadovų.

9. Persekiojimo trauma moteris žurnalistes paveikia labiau, nei vyrus. Apie 75 proc. nurodė po persekiojimo patyrusios stresą, nerimą, abejonių savimi ir savo profesiniais pajėgumais. 68 proc. teigė, jog patirta trauma pastūmėjo į perfekcionizmą, o tai tik padidino streso lygį ir neigiamai atsiliepė asmeniniam bei šeimos gyvenimui. Trečdalis nurodė buvusios priverstos pasitraukti iš viešojo gyvenimo.

10. 84 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų redakcijos į grasinimus susidoroti reagavo rimtai ir ėmėsi priemonių žurnalisto saugumui užtikrinti. Vis dėlto 36 proc. žurnalisčių moterų teigia, kad vadovybės reakcija nebuvo pakankama, paviešinti atvejai palaikyti žurnalisčių asmeninėmis problemomis ir pan. Dauguma redakcijų neturi formalaus mechanizmo, kaip pranešti apie grasinimo ar priekabiavimo atvejį, ir viskas priklauso nuo vadovo supratimo ar geros valios. Nereti atvejai, kai apie patirtą priekabiavimą sąmoningai vengiama pranešti, kad darbuotoja neužsitrauktų „probleminės" reputacijos.

11. 31 proc. apklaustųjų nurodė, kad redakcijos politika reikalauja juos atsidaryti asmenines socialinių tinklų paskyras ir jose aktyviai reikštis. Ši praktika ypač dažna komercinėje žiniasklaidoje. Ji ne tik sukuria papildomo darbo, už kurį nesumokama, bet ir mažina žurnalisto asmeninio gyvenimo privatumą, daro labiau pažeidžiamą įvairiems išpuoliams.

Studija bus pristatoma ir žiniasklaidos priemonių redakcijoms, bus organizuojami aptarimai. Tyrimo rengėjų klausiau, ar šie duomenys bus perduoti ES institucijoms? Sakė, kad bus perduoti Europos universiteto institutui Florencijoje, kuris atsakingas už EK teisės viršenybės ataskaitų Žiniasklaidos laisvės dalies rengimą.

Linkėjimai,

Laimonas Talat-Kelpša

Ambasadorius

Praha

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-02-28 14:19

Atgal