Nuomonių barometras

Irena Litvinaitė-Avyžienė

Vėl sausis... Artėja kruvinų ir tuo pačiu viltingų Sausio įvykių metinės... Atmintin sugrįžta tos neramios, tragiškos 1991 metų sausio dienos. Tada žmonės buvo geri, nesusipriešinę, visus, kuriems buvo brangi Nepriklausomybė, o tokių buvo dauguma, siejo tokia jaudinanti bendrystė. Argi kitaip būtų pakilę, Sąjūdžio vos tik pakviesti, į daugiatūkstantinius mitingus. Tik tautos palaikomas žmonių vieningumu Sąjūdis atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę. Kai SSRS ginkluotosios pajėgos pasikėsino į Spaudos rūmus, siekdamos paralyžiuoti laisvąją spaudą, Avyžius rašė drąsinančius straipsnius laikraščiams. Tvyrojo nerimo nuotaikos, negera nuojauta. Nežinau, ar tą lemtingąją sausio 13-osios naktį, kai buvo šturmuojamas televizijos bokštas ir televizijos pastatas, kas nors Lietuvoje miegojo. Kai apie antrą valandą nakties užgeso televizijos ekranas ir dingo mielas veidas Eglutės Bučelytės, iki paskutinio momento narsiai pranešinėjančios karštas naujienas, paskambinau jos mamai, mano bendramokslei ir ilgametei bičiulei Nijolei, gal ji viena... Jos visa šeima žurnalistai. Su ja mudvi iš visų mano bičiulių seniausiai draugaujame, artimos esame savo pamatinėmis vertybėmis, pasaulėžiūra. Labai tolerantiška, garbinga draugė, - žinai, ką jai pasakysi, nebus platinama, komentuojama. Gerai pažinojome viena kitos tėvus, šeimas, buvome šalia laidodamos savo tėvelius, vyrus... Santūrioji Nijolė nebūdinga jai greitakalbe susijaudinusi sako: „Meldžiuosi... Laukiu Eglės skambučio... Su Baliu [jos vyras, Eltos korespondentas Balys Bučelis] eisime prie Seimo. Donatas [sūnus, žurnalistas] jau ten."

Sakau, mudu su Jonu irgi einame prie Seimo, ten pasimatysime. Išėjome pėsti į tamsią šlapdribos naktį, neapšviestą, tuščią Gajaus [Šeimyniškių] gatvę, bet kai ėjome Kalvarijų gatve, Žaliuoju tiltu, jau buvo ir daugiau tyliai skubančiųjų ta pačia kryptimi, o kai pasukome Goštauto gatve palei Nerį, jau plūdo minia - visi prie Seimo. Toks tylus buvo tas ėjimas ir vien girgždantis sniegas po skubančiųjų kojomis...

Prie Seimo buvo daugybė žmonių, daugiausia žmonės, atvykę iš rajonų, matyt, Sąjūdžio grupės. Tik vieną kitą pažįstamą sutikome. Akademinio dramos teatro aktorius Vytautas Dumšaitis, pamatęs mudu, prasibrovė artyn ir savo galingu balsu skandavo su visa minia, net mikrofoną užgoždamas. Mano buvusio kolegos redakcijoje žurnalisto Petro Jankausko našlė „Vakarinių naujienų" vertėja, vėliau dirbusi Lietuvos radijuje, Birutė Jankauskienė, gyvenanti Vytauto gatvėje, netoli Seimo, atėjusi su didžiuliu termosu kavos, dalijo sumuštinius, kvietė moteriškes, atvykusias iš rajonų, pas save į namus pasišildyti, užkąsti. Bet šios nesutiko - pasiryžusios nė trumpam nepasitraukti nuo Seimo.

Puikų sūnų Birutė užaugino - žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje mokslininką, gydytoją-antropologą, biomedicinos habilituotą mokslų daktarą, Vilniaus universiteto profesorių Rimantą Jankauską. Jis ištyrė nemažai Lietuvos partizanų bei Napoleono karių kapaviečių, identifikavo daug ekshumuotų istorinių asmenybių. Prisimenu Rimą dar mažą, nuo „Naujametinės eglutės" redakcijoje laikų, kartu su jo jaunesne sesute Raimonda, taip negailestingai anksti, ką tik įstojusią į Universitetą, nuo vėžio mirusią.

Žmonės, susispietę prie Seimo pastato, dainavo, giedojo, meldėsi, o per radiją perdavinėjo kalbas, pasisakymus. Priešpiet pas Joną į namus buvo atvažiavusi reporterė Regina Kapliarienė iš Lietuvos radijo, įrašė Avyžiaus pasisakymą: „Susitelkime, kam brangi tautos ateitis! Vingiuotame, be galo sunkiame istorijos kelyje šiandien esame pasiekę iš tautos svajonių supiltą kalną su jo viršuje šviečiančiu Laisvės žiburiu, į kurį pusę šimtmečio su ilgesiu tiesėme svetimos šalies grandinėmis sukaustytas rankas. Neleisime to žiburio užgesinti. O jeigu vis dėlto jį sutremps geležimi kaustyti okupacinės armijos batai, išsaugosime jo niekuomet neblėstančią šviesą, sielą gaivinančią šilumą savo širdyse. Lietuvis ne sykį buvo paklupdytas jėga, stumdytas svetimųjų, kankintas, kalintas lageriuose, tačiau niekada nepalūžo dvasiškai, ką aiškiausiai įrodo trumpu laiku atgimusi tauta. Rašytojas lietuvis, patriotas visada ėjo koja kojon su tauta. Dabar ne laikas nagrinėti, kiek kas davė jos kultūrai, kiek prisidėjo ano meto sunkiomis sąlygomis prie tautinės sąmonės ugdymo. Šiandien prieš mus visus

vienas uždavinys - pastoti kelią jėgoms, įsiveržusioms palaidoti Lietuvos Nepriklausomybę. Mes, būdami beginkliai, bejėgiai prieš šarvuočius, tankus, prieš iki dantų ginkluotus dėmėtus parašiutininkus.Visa mūsų stiprybė tik dvasiniame susitelkime. Tad mūsų ginklas tebūnie panieka tiems, kurie, pasiskelbę demokratijos ir laisvės nešėjais tautoms, veža ant tankų naują vergiją. Tebūnie vieninga tautos valia, pasiryžimas, garbingai atlaikyti dar vieną okupacijos bangą, jeigu ji užgriūtų mūsų mylimą, daug iškentėjusią Tėvynę Lietuvą."

Avyžius visada buvo neabejingas gyvenimo įvykiams. Kaip 1996 metais jis sakė Tėvynės sąjungos kandidatų į Seimą susitikime su rinkėjais Vilniaus akademiniame dramos teatre: „Sunku stovėti gyvenimo šalikelėje ir tik iš šono stebėti prieš akis vykstančią tautos dramą."Todėl jis, nebaigęs rašyti knygų, nuėjo į Seimą. Kaip prisiminimuose rašė literatūrologas dr.Algimantas Bučys: „Toks jau Jonas Avyžius. Nenuilstantis gladiatorius ir okupacijos nelaisvėje, ir atkūrus nepriklausomybę. Geriausiais savo kūriniais šaukte šaukia apie „gražaus" tarybinio melo negražiąją pusę, bet jam ir šaukti negana, jam negana aukoti savo talentą žmogiško įniršio publicistikai, dėl kurios, beje, taipgreitai nusensta ne vienas jo romano puslapis, nors kaip tik dėl tos pačios demaskuojančios publicistikos kone visi jo romanai sovietmečiu būdavo kaimo ir miesto skaityklose bei bibliotekose suskaitomos iki skutų. Jam dar negana rašyti, jis dar turi veikti, ir jis demonstratyviai eina į Seimą, paremdamas savo autoritetu Konservatorių partiją, tikėdamasis pridėti jai proto, sulaikyti nuo pragaištingų kvailysčių, šitaip brangiai atsieinančių visai tautai klaidų."

„Mano pasirinkimas - logiška viso gyvenimo tąsa, - sakė Avyžius interviu „Lietuvos rytui". - Jis gali stebinti tik tą, kuris nėra skaitęs mano knygų, o ypač pastarųjų metų straipsnių spaudoje. Niekada nebuvau praradęs tikėjimo, kad Lietuva kada nors atgaus nepriklausomybę. Tokiu dramatišku Lietuvai metu negaliu sėdėti užsikniaubęs tik ant rašomos knygos, [...] kai į neviltį įstumti žmonės laukia padrąsinančio tiesos žodžio, konkrečių sprendimų. konservatorių programoje siekiama, kad Lietuva būtų ne tik laisva ir demokratiška, bet ir lietuviška. O tai man labai artima." Todėl Avyžius priėmė Tėvynės sąjungos pasiūlymą, nors ir nebūdamas tos partijos narys, kandidatuoti konservatorių sąraše į Seimą ir buvo išrinktas. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Kaip vyriausias Seimo narys pirmininkavo pirmajam Seimo posėdžiui.

„Visi mes esame vienos Motinos Lietuvos vaikai, išaugę iš to paties daugiašakio kamieno, prieš ilgus šimtmečius įleidusio šaknis judrioje Europos kryžkelėje, - tokiais žodžiais kreipėsi į išrinktojo Seimo narius. [...] Šiandien Lietuva laisva ir nepriklausoma. Deja, savo savanaudžių vaikų, praradusių dorą ir sąžinę, nuskurdinta, praskolinta, alkana, dvasiškai nualinta, praradusi tikėjimą teisingumu."

Toliau rašytojas kalbėjo: „Gerbdami Lietuvos žmonių valią, jų politines nuostatas, pareikštas rinkimų metu, mes turime siekti tolerancijos, tarpusavio sutarimo, priimdami lemtingus tautai ir valstybei sprendimus. Gal nesidalykime į laimėjusius ir pralaimėjusius, kad vieni nuo pergalės svaigulio nepasikeltų puikybėn, o kitiems proto neužtemdytų pagieža. Juk mus jungia bendras tikslas - išsaugoti stebuklu atgautą Nepriklausomybę, stiprinant Lietuvos valstybingumą, ir vieningai dirbti jos žmonių gerovei. [...] Tik nuo mūsų visų sutelktų pastangų, grindžiamų valstybiniu mąstymu, didžiulės atsakomybės suvokimu, nuo sąžiningo visos Lietuvos žmonių darbo priklausys, kada atsities Lietuva, numetusi elgetos lazdą, prisikėlusi iš savų ir svetimų pažeminimo. Ori ir pilnavertė Europos valstybė."

Ir Seime toks, kaip visada buvo, - tiesus, sakydavo be užuolankų, ką galvoja, balsuodavo kaip pats būdavo įsitikinęs, nebodamas frakcijos nuomonės. Anot literatūrologės profesorės Elenos Bukelienės, „netapo mechanizmo sraigteliu, abejingu rankų kilnotoju, bet svarbiausiais momentais tariantis savo svarų, apgalvotą žodį, kartais nuskambantį disonansu bendraminčių chore".

Iš Seimo tribūnos kalbėdavo iš dorovės pozicijų, nes tikėjo moralia politika. Kaip pats yra pareiškęs Seime: „Ne politika daro mus, o mes politiką. Vanduo visada liks švarus, jeigu neįlipsi į jį purvinom kojom." O viena jauna seimūnė iš kairiojo sparno tada rašytoją paauklėjo: „Seimo tribūna - ne vieta kalbėti apie moralę." Avyžius neskirstė žmonių ką kairėn, o ką - dešinėn. Svarbiausias kriterijus jam buvo žmogaus padorumas ir sąžiningumas. Karjeristų, kurių nepakentė ir niekino, sakydavo, abiejose pusėse sutiksi.

Seime jis neišdirbo nė visos kadencijos, tik dvejus metus ir septynis mėnesius. Pasisakydavo tik esminiais klausimais, jam labiausiai rūpimomis kultūros, švietimo, socialinėmis problemomis. Jau sunkiai sirgdamas, stengdavosi ir po sunkios onkologinės operacijos bei varginančių chemoterapijos seansų nepraleisti Seimo posėdžių, svarstant įstatymų projektus, išsakydavo savo pastabas. Antai, pusantro mėnesio prieš mirtį jis, svarstant Rolando Pakso kandidatūrą į Ministro Pirmininko pareigas, teiraujasi pretendento: „Ar jums nekyla tokių minčių, jog valstybės valdymas pribrendo lūžiui, būtinam išspręsti neatidėliotinas socialines problemas, kad visa Lietuva pagaliau pajustų gyvenimą gerėjant. Gal jau laikas, nors kiek pavėluotai, atsigręžti veidu į tautą, į valstybės piliečių daugumą, kuri nulėmė Lietuvos prisikėlimą ir kuri nulems jos ateitį. Ar nemanote, kad visuomenė nebetiki pasiteisinimais, kad skurdui užtvenkti trūksta pinigų, kai tie pinigai dažnai panaudojami neracionaliai, netaupant, ne ten ir ne tiems, kam jų labiausiai reikia, kad gyvenama ne pagal skurstančios valstybės galimybes, nepaisant socialinio teisingumo principų, ir pats metas pereiti prie totalinio taupymo politikos, kuri, radikaliai sprendžiant problemą, galėtų papildyti valstybės biudžetą ne vienu šimtu milijonų litų, labai reikalingų socialinėms programoms vykdyti."

Arba - tiesus klausimas Lietuvos banko valdytojui Reinoldijui Šarkinui: „Praėjusiais metais [1998 - I. L.-A.] Lietuvos bankas išleido milijonus litų savo darbuotojams premijuoti. Tai nemenka suma, už kurią visus metus buvo galima maitinti tūkstantį beglobių vaikų ir našlaičių. Ar negalėtumėte nurodyti bent porą savo darbuotojų pavardžių, gavusių stambiausias sumas, kuo jie taip nusipelnė Lietuvos bankui ir Lietuvai?"

Avyžiaus rankraščiuose yra išlikę jo klausimai, kuriuos jis norėdavo pateikti posėdyje, kuriems atsakingai ruošdavosi, bet „dėl laiko stokos" negalėdavo užduoti. Skųsdavosi man, kad buvo iš anksto aukščiau užsirašęs, o jį nustūmė toliau, arba prieš jo pavardę pareikšdavo, kad pasisakymai baigti, diskusijos nutraukiamos. Antai, likęs rankraštyje jam labai rūpimas klausimas dėl kultūros politikos Ministrui Pirmininkui: „Kadangi jau metas galvoti apie biudžeto formavimą 2000 metams [beje, jų Avyžius nesulaukė - I. L.-A.], noriu paklausti, ar Vyriausybė nemano keisti požiūrio į kultūrą, įskaitant, žinoma, ir švietimo bei mokslo sritis, ir nustatyti jos finansavimui pastovų, neliečiamą bendro vidutinio produkto procentą, ne mažesnį, koks yra nustatytas krašto gynybai. Leiskite pastebėti visiems mums žinomą tiesą, kad kultūra yra tautos išlikimo pamatas, nuo kurio tvirtumo priklauso valstybės suverenumas.

Prisiminkime, jog 1940 metais, Lietuvos Vyriausybei išsigandus galingo Rytų kaimyno, kuris ir šiandien tebešnairuoja į iš nagų išsprukusį laimikį, net nepabandė pasipriešinti grobikui, nors Lietuva turėjo tuo metu tikrai moderniais ginklais ginkluotą, patriotiškai nusiteikusią kariuomenę. Tačiau išliko giliai įaugusios mūsų visuomenės sąmonėje lietuviškos kultūros, tradicijų šaknys, kurios ir trempiamos bolševikinių okupantų batų, beveik pusę šimtmečio išlaikė tautos dvasinę gyvastį ir sudarė prielaidas atgauti Lietuvai Nepriklausomybę. Neišsaugojome nepriklausomos valstybės, bet išsaugojome tautą, jos dvasią. Ar Jums neatrodo, kad tai labai pamokanti istorija, ko gero, galinti pasikartoti, ir iš jos reikia daryti kuo rimčiausias išvadas, žiūrint ne į šią dieną, o šimtmečius į priekį?" Ir Avyžiaus prierašas - „P.. Deja, negavau žodžio..."

Jam rūpėjo Lietuvos likimas, skaudėjo dėl jos. „O kas toliau?.." - tokiu atviru klausimu - pamąstymu pavadintas liko rankraštyje nebaigtas jo paskutinis straipsnis.

Rašytojas Vytautas Martinkus, tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, prisiminimuose apie Avyžių rašo: „Susitikome, kai biudžeto projekto reikalai dar nebuvo Seime užbaigti, tačiau Jonas tik skėstelėjo rankomis, lyg primindamas, kad jo įtaka ribota. Tiek to, raminau, jis šyptelėjo, vėl skėstelėjo rankomis, kaip visuomet pažiūrėjo į akis. „Kultūra jau niekam nerūpi", - ištarė beveik kaip nuosprendį."