Nuomonių barometras

Požiūris į gyvenimą gali keistis ir jis keičiasi. Senovės išminčiaus manymu, požiūris yra proto paletė, su kuria galima įvairiai nuspalvinti mus supantį pasaulį, žmonių pripažintas vertybes ir net jų darkymą. Istorijos tėkmėje lietuvių kalba pergyveno skaudžius požiūrio į ją kitimo smūgius, bet ištvėrė. Išsaugojome vieną seniausių ir gražiausių indoeuropiečių kalbų. Taip pat iš senovės žinoma, jog norint sunaikinti tautą, nebūtina griebtis fizinio susidorojimo, užtenka sunaikinti jos kalbą ir tauta sunyks.

Žinome lietuvių kalbos naikinimo metodų ir epizodų. Vienas paskutinių, kalbos naikinimas ne bet koks ir ne bet kaip, o pačių priimtu įstatymu, įteisinančiu lietuvių abėcėlėje svetimas raides. Specialistų ir kitų piliečių tokio valdančiųjų politikų akibrokšto vienareikšmis neigiamas vertinimas. Tačiau...

Per žiniasklaidą teko išgirsti, kad be reikalo baiminamės svetimų raidžių, jos tik praturtinsią lietuvių kalbą. Oratorius dar padrąsino: turtėkime su svetimomis raidėmis! Ir mintį užbaigė nedviprasmiškai: kodėl gi ne...

Tiesa, nė žodžio apie kalbos darkymą. Kam drumsti jau sudrumstą, ar ne? Palikime ramybėje. Valio! Kodėl gi ne. Praturtėsime. Dabartiniame pasaulyje tai labai aktualu. Net, sakyčiau, madinga. Turtėkime! Bet kodėl toks ribotas galimas praturtėjimas - tik trys raidės, kai pasaulyje žinomos net 107 raidės. O gal tai užmaskuotas derinimasis prie vakarinių kaimynų abėcėlės? Juk įvairiai pataikaujame kaimynams, galime imti pavyzdį iš kai kurių šalies vadovų! Tai ir toliau būkime nuoseklūs. Lenkų abėcėlėje tik dvi balsės yra su nosinėmis, o lietuvių - net keturios! Netvarka. Reikia atsisakyti į ir ų nosinių. Kalbos turtintojai ras paaiškinimą: prarasdami turtėjame! Valio! Kodėl gi ne...

Bet vis dėlto ar mes ne per kuklūs? Iš gausybės raidžių imame tik tris. Gal imkime visą pusšimtį svetimų raidžių! Anot oratoriaus, prakalbusio apie abipusį supratimą per svetimas raides, tai mes gal pusę pasaulio geriau suprasime ir maždaug tokiai daliai pasaulio tapsime artimesni! Kodėl gi ne...

Per mūsų televiziją buvo parodytas vienas iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų - greta Koliziejaus, Didžiosios kinų sienos ar Maču Pikču ir kt. - Tadžmahalas Agroje. Tai galingojo mogolų (mogholų) imperatorius Šahdžahano XVII a. pastatydintas įspūdingiausias statinys kaip mauzoliejus savo mylimai žmonai Arjumand, dar žinomos kaip Mumtaz Mahal, garbei. Žinomiausia Tadžmahalo vieta yra balto marmuro mauzoliejus. Visas statinių kompleksas užima net 17 ha. Šį pavasarį per televiziją buvo pasakojama apie Tadž Mahalį. Pasidomėjau enciklopedijomis, kitais informaciniais leidiniais. Visur Tadžmahalas ar Tadž Mahalas, o viename - Tadž Mahalis. Ką gi, įvairovė. Galima rinktis. Kodėl gi ne...

Vykstant iš Indijos sostinės Delio į Agrą, pakeliui įspūdingas senovinis karalių miestas Džaipūras iš visų pusių apsuptas kalvų su tvirtovėmis ir gynybinėmis sienomis, kuriame yra europiečiui daug ką pamatyti, akis paganyti. O ant kalno rūmai, į kuriuos galima už nedidelį papildomą mokestį pakilti drambliais. Man, kaip ir daugeliui turistų, įspūdį paliko ne tik miestas, rūmai, bet ir jojimas drambliu. Vėliau tarp lietuviakalbių išgirdau šio miesto pavadinimą su kita galūne. Besidomintis indų kultūra gali rinktis. Kodėl gi ne... Bet vėlgi - gal norima per įvairovę lietuvius atgrasyti nuo tikrinių daiktavardžių lietuviškos galūnės. Svarbu iš pradžių prie kitimo pripratinti, priprasti, o paskui tai kaip sviestu patepta - šliaužiame į nutautėjimą, išnykimą.

Jau buvau užsiminęs apie lietuvių kalbos naikinimo epizodus. Nuo XVII a. prasideda slavizmų invazija. Folklore, dainose likę Gromatėlę parašiau... Liko vien tik godos... Lietuviai barzdočiai dūmoja... Teko girdėti jaunimo nusiskundimą: aniems buvo galima, šitiems negalima. Tai esąs tikrų tikriausias diskrimineišinas! O gal jokios diskriminacijos nėra. Tiesiog reikia pasidomėti, kada tekstai parašyti. Gal jie parašyti dar iki lietuvių kalbos norminimo?!

XXI a. pradžioje pasaulyje buvo suregistruota 6909 kalbos. Daugiausia žmonių, net vienas milijardas du šimtai milijonų, kalbėjo kinų kalba. Iš žiniasklaidos žinome, kad jie rūpinasi savo kalba. Specialistų manymu, pasaulyje lietuviškai kalba apie keturi milijonai žmonių. Ir mūsų lyderių manymu, lietuvių kalbai jokie pavojai negresia. Gal mus saugo aplietuvinti slavizmai. Ką gali žinoti. Kodėl gi ne...

Viena seniausių indoeuropiečių kalbų ir viena gražiausių pasaulio kalbų - lietuvių kalba nuėjo ilgą ir sudėtingą evoliucijos kelią. Gausėjo žodynas, plito skoliniai. Įvairiai plito.

Išskirtiniai laikotarpiai - okupaciniai laikotarpiai. Iš pradžių vakarų slavų - lenkų kalbos kiek aplietuvintų žodžių srautas, paskui rytų slavų - rusų kiek aplietuvintų žodžių lavina. Šių ir kitokių nevartotinų svetimybių sąraše jų per aštuonių šimtų žodžių.

Pastebėkime, kad iš jų buvo ir leistų vartoti žodžių, paskui jie tapo nebevartotini, o dar vėliau kai kurie vėl vartotini...

Imkime aiškiai okupantų įbruktą žodį vnuk, aplietuvintą anūką. Per televiziją vienas pilietis dėl šio žodžio maždaug taip samprotavo: labai suprantamas žodis, todėl nevartos jis lietuviško atitikmens vaikaitis, nes prie anūko jau pripratę, jis gražiau skamba ir pan., o be to, dauguma jį vartoja. Galimas daiktas, daugumai mielas ir, be viso to, palaikomas masinės informacijos priemonių. Pasiklausykime LRT Sveikinimų koncerto ir įsitikinkime! Per trumpą laiką nebe dešimtys, o šimtai pranešėjos slavizmo pakartojimų, lyg kokių garbinimų! Gal todėl slavofilai nuosekliai ir užsispyrusiai atmeta lietuviškos kilmės atitikmenis, o pasigardžiuodami propaguoja ir reklamuoja okupacinio laikotarpio svetimžodžius.

Ką padarysi. Yra, matyt, žmonių, kuriems okupaciniai reliktai brangūs! O pasiteisinimas argumentuotas: Valstybinė lietuvių kalbos komisija leidžia! Kiek tokių žodžių kaip anūkas - vartotų, paskui draustų, vėl leistų vartoti. Nemažai. Bene dvi dešimtys lietuvių kalbos sistemoje plaukiojančių kitokių žodžių...

Gerai prisimenu, kaip prieš septyniasdešimt metų aukštesnės, vyresnės klasės mokiniams lituanistė aiškino prielinksnio už vartojimą su daiktavardžio kilmininku: jei nusakoma vieta, vartojame už: už puodelio, už namo, už gyvulio, už kalno... Tačiau laikui nusakyti jis, šis prielinksnis, keistinas prielinksniu po: paduosiu po minutės, ateisiu po paros, atvažiuosiu po metų... Dabar laisvai leidžiama. Laisvai ir su kilmininko linksniu, ir su galininko linksniu. Leidžiama ir tiek.

Arba imkime vyriškas kelnes. Tik ne sportines. Buvo nevartotinas žodis klynas, tačiau be jo vyriškos kelnės sunkiai įsivaizduojamos. Apsigalvojo ir leido! Kodėl gi ne...

Ar ne paprasčiau būtų rašant tekstą, kalbant orientuotis į tai, ar jis, tas žodis, lietuviškos kilmės, nors tas žodis, galbūt kalbininkų dabar ir leidžiamas, bet jis lietuvių kalbos svetimkūnis. Kaip žinome, svetimkūnius organizmas-visuomenė, anksčiau ar vėliau, bet atmeta. O kalba gyvas kintantis visuomeninis produktas, kurio dalyviai tikrai gyvi, gal todėl garsinama: gyvas reportažas, gyvos rungtynės, gyvi, gyvos... - vartotojai ir dalyviai tikrai ir tiktai gyvi asmenys. Kas nori, puikiai suranda kitus lietuviškus žodžius esmei nusakyti. Netinkančioj vietoj nereikėtų jų vartoti. Reikia tik turėti norą ir pasistengti!

Nesureikšminkime persistengėlių: gyva muzika, gyvas renginys, gyvas žodis... Juk neteko girėti negyvos muzikos, stebėti negyvą renginį ar klausyti negyvo žodžio. Alogiškų žodžių mėgėjai sako - pavartojau perkeltine prasme. Gal...Tačiau reikliau pažiūrėjus - juk nematėme negyvo kalbančio žmogaus! Suprantama, būtų įspūdinga: negyvėlio, lavono reportažas. Neprasilenkime su logika! Tai visai nereiškia, kad ateityje negali taip nutikti su leidimais ar draudimais, nesvarbu ar dabar kas leidžia vartoti tokiame kontekste šiuos žodžius.

Gal nereikėtų pamiršti ir lietuvių kalbos tvarkytojo, dažniau nei kiti kontaktuojančio su kalbininkais, paviešintos nuomonės, kad jei kalbininkas ne ta koja ryte išlips iš lovos ar pasikeičia menulio fazė, tada leistieji žodžiai gali būti nebeleidžiami, o neleistieji leidžiami. Kodėl gi ne...

Taip tai taip. Matome, kad požiūris požiūriui nelygu. Jie koreguotini. O koregavimui reikalingos žinios ir geri norai.