Pokaro metais buvo leidžiamas Kauno miesto ir apskrities komitetų bei miesto ir apskrities vykdomųjų komitetų laikraštis „Tarybų Lietuva". Rankoje nelaikiau, nemačiau, bet ne kartą girdėjau, jog kartą laikraštis išėjęs su baisia klaida - iškritusi raidė Y ir liko... „Tarbų Lietuva". Apie tai kauniečiai tyliai šnibždėjosi ir šypsojosi - Terbų Lietuva. Jeigu tai tiesa, tai kas nors iš spaustuvės turėjo skaudžiai nukentėti.

Korektūros klaidų pasitaiko ir šių dienų spaudos puslapiuose. Paitaikydavo ir karo ir prieškario leidiniuose.

Neseniai internete aptikau tokią žinutę rusų kalba. Girdi karo metais Stalingrado apgulties dienomis viename fronto laikraštyje iš vedamojo straipsnio pavadinimo tyčia ar netyčia iškrito raidė „L". Ir vietoje žodžių „Glavnokomandujuščij frontom..." gavosi... „GAVNOkomandujuščij frontom"...

TVARKĄ PADARĖ PALYTĖ

Buvo 1964 metai, kai susilaukiau pirmagimio sūnaus Donato. Gyvenau tada už miesto ribos, todėl vaiko gimimo liudijimą išrašė Pilaitėje buvusios apylinkės rašeivos. Ir išrašė jį... rusų kalba. Aš lietuvis, šeima lietuviška, vaikas lietuvis, žemė, miestas Lietuvos ir še tau... Neapsikentęs kelis kartus nuėjęs reikalavau, kad iš naujo išrašytų ir būtinai lietuviškai. Nieko nepešiau. Tokia tvarka, vis atsakydavo.

Tada tą rusiškai išrašytą pirmąjį naujo žmogaus gyvenime dokumentą sutepiau lašiniais ir pakišau kieme po krūmu. Ilgai laukti nereikėjo. Netrukus radau jį gražiai pelytės apkramtytą. Tada - vėl ton Pilaitės apylinkėn. Va, sakau - nelaimė nutiko. Reikia naujo dokumento. Tarėsi, mane moralizavo, kažkokį aktą surašinėjo. Bet pripažino, kad reikia naują išrašyti. Kai ėmėsi rašyti, sakau - duokit man, aš pats išrašysiu, mano raštas gražesnis. Leido. O aš ėmiau ir užpildžiau reikiamus popoierius gryna lietuvių kalba.

Vėl gavau velnių, kad esamą tvarką griaunu. Sunkiai, bet patylėjau. Namo parsinešiau lietuvių kalba užpildytą dukumentą.

ČIUKAS

Pravardes auklėtojoms dalinti vaikai pradeda dar darželiuose. Mokyklose veik visi mokytojai jas turi. Ir suaugę nesiliauja to daryti. Neretai sunku net suprasti, kodėl vienokia ar kitokia prie žmogaus prilimpa. Kartai jos atspindi charakterį, kartai išvaizdą, pomėgį, ar dar ką. Vieni pyksta, kiti gardžiai pasijuokia. Paprastai visi žmonės žino, kaip yra pravardžiuojami. Bet pasitaiko ir kitaip.

Ne vienerius metus laikraštyje „Tiesa" dirbę žurnalistai vyriausiąjį redaktorių Albertą Laurinčiuką vadino Čiuku. Be jokios užuominos, šiaip sau, tikriausiai dėl trumpumo. Ir tuo labiau ne todėl, kad būtų norėję daryti užuominą į kurioje ten pasakoje veikusį paršiuką Čiuką. Tiesiog tai buvo kur kas trumpiau nei visą šefo pavardę išraityti.

Aš nė pusdienio nesu dirbęs "Tiesoje", bet kas čia vadinamas Čiuku žinojau. Kaip ir daug kas be manęs. To nežinojo, pasirodo, tik vienintlis žmogus - nežinojo pats Albertas Laurinčiukas.

Ir nutik tu man taip, kad kartą žurnalistų senjorų klube aš netyčia kreipiausi į jį tuo Čiuku pavadindamas. Jis sukluso ir paklausė - o kas tas Čiukas? O gi, sakau, tai tamstelė, gerbiamasai Albertai. Ir senai, klausia?. Berods senokai atsakiau. Šitai patvirtino ir keli greta stovėję buvę tiesiečiai.

Kas šiandien gali atsakyti, kodėl ši skambi pravardė taip ilgai buvo slepiama nuo šefo? Iš baimės? Iš pajuokos? Ar netyčia taip gavosi?

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-06-25 23:11

Atgal