Pasijuokime kartu

OPOZICIJA

Per ledonešį Nemuno žemupys visiškai pasikeičia. Kiek akis užmato, visur čeža ledo lytys, vartaliojasi, susiduria, skylinėja. Tada medžiotojai, žvejai, moksleiviai skuba į pagalbą nelaimėn patekusiems žvėreliams. Čiupt už ausų ir į valtį iš vandens kiškis, už ragų - stirna. Net briedį yra išgelbėję. Ir lapių ir šernų yra pasitaikę. Darbas pavojingas tarp plaukiančių lyčių, ne prie kiekvieno nelaimėlio priplauksi.

Tą dieną motorine valtimi mane plukdė gamtos apsaugos inspektorius A.Serva. Turėjau užduotį paruošti žurnalui „Švyturys" fotoreportažą apie gelbėjimo darbus ledonešio metu.

Staiga matau - plaukia rašomojo stalo dydžio lytis. Ant vieno krašto tupi šlaput šlaputėlis kiškis. Ant kito krašto vos už metro - šlaput šlaputelaitė laputė. Jokios neapykantos, jokios agresijos. Ne tas rūpi. Absoliuti taika. Kaip sako politikai - pilnas konsensusas.

Kad taip būtų tikroje politikoje...

Fotoreportažas gavo pavadinimą „S O S".

GAISRAS

Daugiausia miško gaisrų būna vidurvasaryje. Būtent tokiu laiku žurnalas „Švyturys" užsimanė parodyti skaitytojams kaip tai atrodo. Tokią užduotį gavo Vytautas Misevičius. Jis pasikvietė mane ir redakcijos mašina leidomės į „gaisro medžioklę". Lengva pasakyti - raskite ir paruoškite fotoreportažą. Kai tokio prireikia - ir su žiburiu nerasi. Užgesins kol atvyksi. Na, pabandyk suskubti, kai tu prie Vilniaus, o gaisras plykstelėjo, sakykime, už Telšių.

Misius (V.Misevičius) ilgai galvos nesuko. Jis tarė - į Ukmergę. Ten tarė - į miškų ūkį. Iš čia - kartu su keliais miškininkais ir gaisrine mašina - į numatytą mišką.

Čia vyrų veidus ištepliojo suodžiais. Jie iškasė kelias duobes, pridėjo žabų ir padegė juos. Kai įsidegė, ant liepsnų užmetė samanų. Radosi tiek daug dūmų, kad vos matėsi darbštuolius vaizduojantys vyrai. „Gaisrui" užgesinti gaisrininkų šlangų neprireikė. Pakako kastuvų.

Gavosi gražūs vaizdeliai. Tuo labiau, kai priklijavau kelis iš dūmų tumulų sprunkančius žvėrelius. Labai tiko, nors buvo visai iš kitų miškų.

SKAMBUTIS

1971 metais leidykla „Vaga" 15000 tiražu išleido mano paruoštą nedidelę monografiją apie garsų kraštotyrininką Balį Buračą. Kaina buvo du su puse rublio. Ją momentaliai išpirko. Daugelis siuntė į užsienius giminėms. Kažkas suskaičiavo, kad knyga susilaukė net aštuoniolikos recenzijų. Ir tik viena iš jų buvo kritinė.

Pagal to meto taisykles didžiausias honoraras teko laborantui, kuris atspaudė nuotraukas iš B. Buračo negatyvų. Man atiteko kur kas mažesnis, o visai mizeris - įdomių ir gražių, labai vertingų etnografinių nuotraukų autoriui. Tokia buvo tvarka...

Knygos ruošimas užtruko dvejus metus. Maketas jau buvo visiškai gatavas, kai leidykloje staiga kažkam kilo abejonė, ar tarybiniais metais tinka spausdinti nuotraukas, kurios rodo ne tarybinį gyvenimą, o prieškarinį, dargi prieš smetoninius laikus. Va, jeigu šalia kiekvienos B. Buračo nuotraukos prigretinus gražų vaizdą iš „dabartinio sovietinio gyvenimo"...

Tokia mintis man pasirodė visiškas absurdas. Na, kaip galėtų atrodyti dievdirbys ir...? Piemenukas su birbyne ir...? Kraičvežiai ir...? Atlaidai ir...? Ubagas ir...?

Žinia, pasiguodžiau kolegoms. Kažkas patarė ieškoti užtarimo „ten aukštai". Ten ir protingų žmonių esama.  Paklausiau ir pasiprašiau audiencijos pas LKP CK Kultūros skyriaus vedėją drg. Sigizmundą Šimkų.

Priėmė. Išklausė. Peržiūrėjo paruoštas nuotraukas. Faktiškai išdėsčiau skundą prieš leidyklą „Vaga". Po pusvalandinio pokalbio man ištiesė maketą ir liepė nešti atgal į leidyklą. O pats, sakė, paskambins į ten.

Knyga buvo pasirašyta spaudai rugsėjo mėnesį. Metų gale pasirodė knygynuose.

Man regis, knygos metrikoje derėjo šalia redaktoriaus ir korektoriaus įrašyti dar vieną pavardę...

LUPYNOS

Netoli Maskvos yra karinis miestas Ramenskoje. Čia būtinoje karinėje tarnyboje atsidūrė mano pirmagimis sūnus Donatas. Kartą, būdamas komandiruotėje Maskvoje, iškirpau dieną jį aplankyti. Viena redakcija buvo paprašiusi parašyti apie paprasto kareivėlio paprastą dieną. Lauktuvių vežiau lietuviškos juodos duonos kepalą. Ir kamštelį turėjau, jeigu sūnaus vadas pasirodytų kompanijos žmogus.

Buvo vasaris. Speigas. Daug sniego. Ir balto šerkšno.

Taip nutiko, kad Donatas buvo paskirtas į ūkio daliai pavaldžią virtuvę dirbti. Su keliais kitais kareivėliais jis kasdien skuto bulves. Visą dieną. Daug bulvių. Visam pulkui pavalgydinti. Įrankiai buvo paprasti peiliai. Nepatogūs ir storą lupyną rėžė.

Donatas žinojo, kad namuose mes bulves skutame specialiais skutikliais. Ir taupu, ir greita ir patogu.

Dalinio dirbtuvėse jis ėmė ir pasigamino skutiklį bulvėms skusti. Visą savo brigadą aprūpino tokiais instrumentais. Deja, kai naujovę pamatė būrio vadas, už tokią  iniciatyvą jis vos nepateko į daboklę. Dalykas tas, kad skutikliai palieka labai plonas bulvių lupynas. O jos reikalingos kelioms kiaulėms šerti. Nuo plonų gali iš alkio padvėsti. Kiaulės auginamos ne kareivėliams, o garbingiems svečiams.  Be to, jis neturi kuo užimti be darbo sėdinčius skutėjus. Netvarka. Savivaliavimas. Statuto pažeidimas.

Maskvon grįžau kamštelio neatkimšęs. Toks vadas man pasirodė nevertas lietuviško „Malūnininko".