Vilnius. Vasara. Centrinė sostinės dalis, tikliau - Gedimino prospektas. Lauko kavinėje prie vieno staliuko sėdi pora merginų ir tarpusavyje energingai gestikuliuoja ir šneka gana keista tarme. Šalia sėdintys du vyrukai tuo susidomi: iš kur gi tos panos? Beje, tai buvo dar pora metų iki Sąjūdžio, tad „geležinė uždanga", kaip nematomas šydas, tebegaubia ir raudonąją imperiją, ir Lietuvą. Taigi, vienas iš vaikinų pasitikinčia poza priartėja prie gretimo staliuko ir tradiciškai paprašo:

-Panelės, gal turite degtukų?

Abi, tarsi susitariusios, jam ištiesia po žiebtuvėlį. Dar po kelių pažindinimosi frazių jau priėjęs ir antras vaikinas išdrįsta merginų paklausti:

-Jūs tikriausiai nevietinės...

Į tai viena iš merginų tuoj pat iššovė:

-Thaippp, mes ne vhietinėėsss. Mess is Australijoss...

Kosmosas prieš asfaltą

Trečiadienis sovietmečiu buvo rutininė diena spaustuvėje budinčiam redaktoriui ir tam iš redakcijos darbuotojų, kam tekdavo padirbėti „šviežia galva". Skaitome Spaudos rūmuose laužytojų surinktus puslapius (kur 1986 metais dar iki kompiuterių!) mudu su Viliumi Baltrėnu, savaitraščio „Gimtasis kraštas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Korektūros klaidos ištaisytos, tad Viliui belieka tik išraityti ant kiekvieno puslapio po parašą ir žodį „spausdinti".

Ne, pasirodo, dar ne viskas: visus korektūros puslapius dar dera užnešti į vieną kabinetuką, ant kurio nėra jokios iškabos. Tai-„Glavlito" valdos, čia įsikūrusi cenzūra. Čia santūrios moteriškės, apsiginklavusios raudonais tušinukais, slaptais aplinkraščiais ir visiems žurnalistams taip reikalingais antspaudais. Be šių moterėlių palaiminimo - antspaudo ant kiekvieno dienraščio ar savaitraščio puslapio-nebus duota komanda vykdyti tą ant korektūros lapų užrašytą žodį: „spausdinti". Šįsyk atrodė, kad vizitas pas cenzores baigsis greitai: jokių „kontrpropagandinių" rašinių (kurie būdavo ypač atidžiai skaitomi) tame numeryje nebuvo. Bet kur tau. Nenusakomo amžiaus moteriškė nusiėmė nuo nosies masyvius akinius ir tyliai ištarė:

- O, va, šitą sakinį reikia išbraukti.

- Kokį,- pasidomėjo Vilius.

Moterėlė prisitraukė puslapį arčiau ir perskaitė:

- Link Daugų smagiai pakeliauti kviečia naujai išasfaltuotas kelias...

- Na ir kas?- vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas dar nesuprato, kur čia slypi karinė ar valstybinė paslaptis.

- O gi tas, kad reikia išmesti žodį „asfaltas",- lediniu balsu iškošė cenzorė.

- Bet tai juk juokinga,-Vilius situaciją dar bandė gelbėti tų dienų aktualijomis.-Na ir kas, kad parašysime, kad pro Daugus einantis kelias išasfaltuotas? Kas to nežino ar nemato? Štai ir draugas Gorbačiovas neseniai pareiškė, kad iš kosmoso jau galima pamatyti žvaigždutes ant karininkų antpečių...

- Atleiskite, draugas Viliau, tačiau apie tai mes nurodymų dar negavome, - cenzorė buvo nepajudinama kaip ledkalnis, nuskandinęs „Titaniką". -Todėl prašau žodį „asfaltas" pašalinti.

Vilius Baltrėnas, šiaipjau reto ramumo žmogus, tąkart tiesiog pašėlo: aplink-perestroika, iš kosmoso matomos žvaigždutės ant karininkų antpečių, o čia...

Deja, cenzorė buvo neperkalbama ir naujas „Gimtojo krašto" numeris išėjo su straipsniu apie Daugų apylinkes, į kurias nukakti, deja, tegalima tik žvyrkeliu ar vieškeliu. Matyt, kad tie „imperialistai" nežinotų ir, jei tomis apylinkėmis keliautų, budrios KGB akies lydimi, te iš anksto nusiteikia - oi, kaip jie sau kaulus atsikratys.

1987 metais buvo dar „linksmiau": sovietinę cenzūrą, matyt, apėmė jau tokios marazmo metastazės, kad buvo išleistas dar vienas savo bukumu visa lenkiantis aplinkraštis. Pasirodo, visas iš oro darytas nuotraukas, prieš jas publikuojant, reikia derinti su centrine karine Kartografijos valdyba, kuri įsikūrusi Rygoje. Laimei, tam cenzūrinio marazmo šėlsmui laiko buvo likę jau labai mažai.

Darbiniai pietūs

Vidurdienis „Gimtojo krašto" redakcijoje. Kas išlėkė pietauti į miestą ar šiaip „prasivėdinti", kas-liko savo darbo vietose. Vyriausiasis redaktorius Vacys Reimeris praveria skyriaus redaktoriaus Leonardo Aleksiejūno kabineto duris. O ten-dailininko teptuko vertas vaizdelis: už rašomojo stalo sėdi Leonardas su savo draugu, taip pat žurnalistu. O ant tuštutėlio stalo - tik degtinės butelis ir vienas stikliukas.

Vacys Reimeris tokį vaizdą priėmė visiškai stoiškai:

- Leonardai, kai papietausi, užeik pas mane.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-08-05 18:47

Atgal