Redaktoriaus žodis

Vytautas Žeimantas

Vilniuje XX amžiaus pradžioje, pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus prasidėjo baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimas ir baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo ir čia dirbusio Adomo Stankevičiaus veikla.

Adomas Stankevičius gimė 1892 sausio 5 dieną Arlianatų kaime, netoli Smurgainių. Mokėsi Ašmenos mokykloje. Savo globėjo kunigo Adomo Ligausko paskatintas 1910 m. metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Jaunas klierikas gerai besimokydamas, aktyviai pradeda domėtis ir baltarusių problemomis, skaito Vilniuje išleistas pirmąsias baltarusiškas knygas, laikraštį „Naša niva" (Mūsų laukas, arba arimas), kuris 1906 metais pasirodė vietoje caro valdininkų uždrausto „Naša dolia" (Mūsų dalia) ir irgi ėjo dvejais raidynais - lotynišku ir kirilica..

1914 m. A. Stankevičius buvo įšventintas į kunigus. Kaip gabus jaunuolis A.Stankevičius siunčiamas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Rusijos sostinėje tuo metu irgi buvo nemažai baltarusių, nenorinčių, kad jų tauta būtų asimiliuota. Peterburge jis susipažįsta ir susidraugauja su Bronislovu Taraškevičiumi, kilusiu iš Mačiuliškių kaimo, esančio dabartiniame Vilniaus rajone. B.Taraškevičius Peterburge leido baltarusių kalba laikraštį „Dziannica" (Dienraštis). Vėliau parašė pirmąją baltarusių kalbos gramatiką „Baltarusių gramatika mokykloms". Ši gramatika Vilniuje susilaukė net šešių leidimų.

Draugavo ir su Jazepu Varonka, vėliau Kaune leidusiu batrarusišką laikraštį „Časopis" (Žurnalas), o Čikagoje laikraštį „Belaruskają tribūna" , su Klaudiju Dušausku-Duš, kuris vėliau Kaune redagavo laikraštį „Belaruski asiarodak" (Baltarusiška šerdis).

Bendravimas su tokiais žmonėmis leido jaunajam A. Stankevičiui susiformuoti aiškiai išreikštą baltarusišką pasaulėžiūrą. Peterburgo dvasinę akademiją jis baigė 1918 metais, per patį suiručių, karų ir politinių sukrėtimų laikotarpį.

A. Stankevičius ir pats imasi iniciatyvos, 1917 m. Peterburge, kartu su kitais įsteigia baltarusių kalba leidžiamą katalikų savaitraštį „Krynica".

Sugrįžęs į Vilnių A. Stankevičius tęsė savaitraščio „Krynica" leidimą. Jis tapo vienintelis baltarusiškas laikraštis, kuris ėjo net 23 metus (1917-1940). Bažnytinė valdžia neskatino baltarusių kalbos plėtojimo, nerekomendavo katalikams prenumeruoti ir skaityti „Krynica". Vėliau neskatino skaityti ir „Krynicos" pakaitalą „Belaruskaja Krynica" (Baltarusiškas šaltinis).

A. Stankevičius 1928-1939 m. Vilniuje dar leido ir redagavo baltarusišką laikraštį „Chriscijanskaja Dumka" (Krikščioniška mintis). Laikraštis buvo katalikiškos pakraipos, ėjo lotyniškomis raidėmis. Tiesa, 1938 metais, ypatingomis progomis laikraštis buvo leidžiamas ir rusiškomis raidėmis. Ėjo 2-3 kartus per savaitę. Okupacinės valdžios buvo labai persekiojamas, ne kartą konfiskuojamas, leidėjas baudžiamas.

A. Stankevičius buvo vienas iš F. Skorinos baltarusių spaustuvės įkūrėjų Vilniuje. Ši spaustuvė veikė 1926-1940 metais. Jis iniciavo ir Baltarusių katalikų leidyklą, kuri be jau minėtų „Krynicos" ir „Chryscijanskaja dumka", dar Vilniuje leido baltarusiškus laikraščius „Šliach Moladzi" (Jaunimo kelias) „Samapomač" (Savipagalba), „Kalosse" (Varpos), kuriuose buvo publikuojamos įvairios politinės pažiūros. Savo kūrybą skelbė krikščionys demokratai Janka Šutovičius ir Marianas Peciukevičius, socialdemokratas Antanas Luckevičius, , nepartinės Natalija Arseneva ir Zoska Veras, kiti. Aktyviai rašė ir A. Stankevičius.

„Krynica" ėjo ir tuo metu, kai Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvos Respublikai. Įdomu tai, kad A. Stankevičius sugebėjo net keletą numerių išleisti bolševikmečio pradžioje. Tačiau naujieji šeimininkai suskubo uždaryti katalikišką laikraštį.

Beje, sovietai trumpai (1939 metų rugsėjo 22 - spalio 25) Vilniuje leido ir baltarusišką „Vilenskaja prauda" (Vilniaus tiesa) - Laikinosios Vilniaus miesto valdybos organą. Laikraščio redakcija buvo įsikūrusi Vyskupų g. 3, sovietmetyje - Talal Kelpšos g. 3. tada ten buvo Centrinis telegrafas. Tame pačiame name, jau „įkūrus LSSR" iki vokiečių okupacijos ėjo dar du baltarusiški laikraščiai „Svabodnaja Belarusj" (Laisva Baltarusija) ir „Za svabodnaje žyccio" (Už laisvą gyvenimą). Vokiečių okupacijai pasibaigus jie nebuvo atkurti. Daugiau baltarusiškų laikraščių Vilniuje sovietmetyje nepasirodė. Naujieji šeimininkai visus pradėjo pratinti prie vienos kalbos, tos, kuria kalbėjo Leninas.

A. Stankevičius ir pats daug rašė, skelbė savo straipsnius „Naša niva" „Svetač" (Žvakidė), „Dziannica", „Goman" (Garsas), visuose baltarusių laikraščiuose.

Baltarusių tyrėjas Vladimiras Konanas periodinėje spaudoje priskaitė apie 1000 A.Stankevičiaus publikacijų, Be to dar laikraščiuose „Krynica", „Chrystijanskaja dumka" buvo vedamieji straipsniai, kurie išeidavo be jo parašo.

Be straipsnių A. Stankevičius išleido 19 knygų ir brošiūrų. Tematika jų įvairi: tikyba, istorija, literatūra, kritika, filologija. Religines, dvasines problemas jis jungė su tautinėmis. Atskirais leidiniais Vilniuje jis išleido „Gimtoji kalba bažnyčiose" (1929), „Dievo žodžiai sekmadieniams ir šventėms" (1938), „Baltarusių krikščioniškas judėjimas"(1939), „Krikščionybė ir baltarusių tauta" (1940), kitas.

Domėjosi jis ir kultūros istorija, literatūros kritika. Pavyzdžiui, jo Maksimo Tanko poemos „Narutis" recenzija „Socialinio teisingumo aspekte" buvo pirmas bandymas analizuoti vieno iš talentingiausių baltarusių rašytojo kūrybą.

Jis Vilniuje išleidžia brošiūrą „Daktaras Pranciškus Skoryna - pirmasis baltarusių spaustuvininkas 1525-1925" (1925), knygas „Baltarusių kalba Baltarusijos mokyklose XVI-XVII am." (1928), „Pranciškus Baguševičius, jo gyvenimas, ir kūryba" (1930), „Prof. Bronislovas Epimach-Šypila iš jo gyvenimo ir veiklos" (1935), „Iš Kazimero Svajako gyvenimo ir veiklos" (1936), „Kazimieras Svajakas. Jo ideologijos apybraižos" (1937),

A. Stankevičius aktyviai domėjosi Baltarusijos istorija. Parašė keletą studijų: „Vytautas Didysis ir baltarusiai" (1930), „Konstantinas Kalinauskas: „Mužyckaja prauda" ir Baltarusijos nepriklausomybės idėja" (1933) ir „Apie Baltarusijos politinio išsivadavimo istoriją" (1934)

Jis užsimojo parašyti penkių dalių „Baltarusijos istoriją" Spėjo parašyti tik dvi dalis, nes buvo vėl sovietų suimtas.

A. Stankevičius mokėjo ir lietuvių kalbą. Gal būt net turėjo lietuviškų šaknų, nes gimė netoli dabartinės Lietuvos sienos. Tai jam leido skaityti originalo kalba, versti, bendrauti su Vilnijos lietuviais. Simpatijų Lietuvai, lietuviškam žodžiui - jo kūryboje yra apstu.

Beje, ir mano susidomėjimas kunigu A.Stankevičiumi prasidėjo nuo perskaitytos jo studijos „Lituanizmai baltarusių kalboje", kurią jis dalimis skelbė žurnale „Kolosse". per daugelį numerių - 1938 Nr. 3, 4, 1939 Nr. 1, 2, 3. Norint įsigilinti į tokią temą, reikia, mažų mažiausia, gerai žinoti lietuvių ir baltarusių kalbas. Ši studija, manding, ir dabar neprarado savo mokslinės vertės. Beje, dėl jos autorius buvo baltarusių pseudo patriotų spaudoje užpultas, rašė atkirčius.

A. Stankevičius į baltarusių kalbą išvertė ir Jeronimo Cicėno straipsnį „Apie šalį, kuri laisvai gyvena". Straipsnis buvo parašytas laisvos Lietuvos Respublikos dvidešimtmečio proga. Parašytas pakilai, čia ir A. Mickevičiaus skrajotas posakis „Lietuva, tėvynė mano" ir V. Kudirkos tautinė giesmė. Ir išryškinta pagrindinė idėja, kad tik laisva tauta, turinti savo tautinę valstybę, gali klestėti ir tobulėti. Baltarusiams, tuomet pusiau sovietų, pusiau lenkų okupuotiems tai turėjo padaryti nemažą įspūdį. To, be abejo, negalėjo nejausti ir šio straipsnio vertėjas A. Stankevičius.

Jis išvertė į baltarusių kalbą ir Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja" ištrauką „Žemės padalinimas". Abu šie vertimai yra žurnale „Kolosse" (1938 Nr. 2). Beje, šiame numeryje yra ir Antano Miškinio eilėraštis „Daina apie Lietuvą". Vertėjas anoniminis, gal tai irgi A. Stankevičius?

„Kai Vilniaus kraštas buvo sugrąžintas Lietuvai, 1939 metais iš Kauno į Vilnių buvo perkeltas „Baltarusių centras Lietuvoje", kuriam aš vadovavau nuo 1939 m iki 1940 vasaros. Tai buvo ne politiška organizacija, jos tikslai - baltarusiškos mokyklos, laikraščiai, ir apskritai baltarusių gyventojų Lietuvoje kultūrinių ir ekonominių teisų ginimas. Kai 1940 m. į Vilnių atėjo sovietų valdžia, centras buvo likviduotas," - rašė A. Stankevičius.

Vokiečių okupacijos metais jis buvo Šv. Mykolo bažnyčios klebonas. Norėdamas bažnyčioje visas apeigas atlikinėti baltarusių kalba, jis išverčia į baltarusių kalbą ir atskira knyga 1943 m išleidžia „Reikalingiausias ištraukas iš Ritualo".

Keičiantis valdžiai, A. Stankevičius į Vakarus nepasitraukė, dėl to labai nukentėjo. Į sovietinio saugumo kameras, tuomet buvusias priešais Lukiškių aikštę, pirmą kartą jis papuolė 1941 metais, dar prieš karo pradžią. Po to 1944 metais. Du kartus jį, gerokai patampę, paleido, bet Damoklo kardas jau kabėjo jam virš galvos. 1949 metais jis vėl suimamas, nuteisiamas 25 metam kalėti - „už šnipinėjimą Japonijos naudai". Iš pradžių buvo kalinamas Lukiškėse, vėliau Irkutsko srityje, Taišete esančiame Azarlage. A. Stankevičius gyvybės siūlas nutrūko Taišeto rajone 1949 metų gruodžio 10 dieną.