Redaktoriaus žodis

Ką tik į mano rankas pateko mūsų kolegos Jono Jackevičiaus nauja poezijos knyga, pavadinta kiek neįprastu lietuvio ausiai žodžiu - „Obsesijos". Ją išleido kolegos Jeronimo Lauciaus vadovaujama leidykla „Trys žvaigždutės". 

Atvertus knygą, man iškilo du vaizdiniai. Prisiminė jo tapyti paveikslai, eksponuoti Rašytojų sąjungoje, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje ir žurnalistų poezijos rinktinėje „Šitas aidas toli girdis..." perskaityti jo žodžiai, matyt parašyti su kolegai Jonui būdingą švelnia ir kiek pašaipia šypsenėle: „Solidesnėje kompanijoje vengiu prisistatyti esąs poetas, nes šiuolaikinis praktiškas žmogus, geriausiu atveju, atlaidžiai nusišypso, o būna ir taip, kad koks nors „dalykiškas" vakarietis tiesiog ironiškai patraukia pečiais. Damoms prisistatau - esu žurnalistas, nes, jei pasakau, kad esu poetas - jos ima juoktis..." 

Taip, kolega Jonas, jau išleidęs aštuntąją poezijos knygą, dar yra ir dailininkas, ir žurnalistas. Žinia, šiandien būti vienu, rytoj kitu, vargu ar įmanoma. Manau, kad visą tai viename asmenyje turi ne tik gražiai derintis, bet ir harmoningai papildyti, įtaigoti vieną kitą. Atsivertęs „Absesijas" pabandžiau pasiaiškinti, kiek šiose eilėse yra įvairių įtakų - kiek dailės, kiek žurnalistikos... 

Būdamas žurnalistu, visų pirma ieškojau pas autorių šios profesijos pėdsakų, juolab kolega Jonas tikrai pelnytai save vadina ir žurnalistu. Šią karjerą pradėjęs Šalčininkų rajono laikraštyje, jis net kelis dešimtmečius sėkmingai darbavosi Lietuvos televizijoje, kurioje, manau, atrado tikrąjį kūrybinio darbo pašaukimą. Dirbo redaktoriumi, scenaristu, laidų vedėju. Didelio populiarumo sulaukė jo vedamos televizijos laidos „Gamta ir žmogus", „Langas į gamtą", kuriose garsino gamtosaugos tradicijas, griovė sovietmečiu įsigaliojusį utilitarinį požiūrį į mus supančią aplinką. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje tiesioginiame eteryje dirbusių žurnalistų, vedė ir pirmąsias tiesiogines televizijos transliacijas, pirmuosius gyvus reportažus iš Vilniaus gatvių. Ypač jo talentas atsiskleidė, kai pradėjo rengti ir vesti „TV forumą", pirmąją gyvai transliuotą laidą su tiesiogiai veikiančiais telefonais. „TV forumas" tuomet buvo ir naujovė, ir viena reikšmingiausių laidų Lietuvos televizijos istorijoje, padėjusi pamatus gyvai diskusijai su visuomene. 

Nors kolegos Jono nuopelnai žurnalistikoje akivaizdūs, tačiau jo poezijoje žurnalistikos įtakos visiškai neįžiūrėjau. Nors recenzuojamoje knygoje išliko vienas plonas siūlelis - autorius jos metrikoje parašė, kad yra ne tik Lietuvos rašytojų, bet ir žurnalistų sąjungos narys, kuriai, beje, priklauso jau penkiasdešimt metų.

Taigi, žurnalistikos, kurios pagrindinis stulpas yra faktas ir dar kartą faktas, pėdsakų paieškos kolegos Jono poezijoje liko bevaisės. To paties negaliu pasakyti apie dailės įtaką, nes jo tapyba, manding, turi labai artimų sąsajų su poezija. Ir ne tik todėl, kad „Obsesijų" viršelis papuoštas to paties autoriaus aliejumi tapytų etiudu, o ir anksčiau leistos poezijos knygos iliustruotos jo, kaip dailininko kūryba. 

Jo tapybą ir poeziją jungia noras abstrahuotis, pasinerti į saviraišką, savąjį gyvenimo supratimą, atskleisti įvairias, net slaptas dvasines būsenas, neramią, gyliai mąstančią prigimtį. Ir čia kolegai Jonui įmanomos įvairios meninės raiškos. Nuo teptuku ir dažais siekiamos spalvų ir formų dinamikos, žavinčios akį ir sukeliančios galvoje minčių spiečių, ekspresyvaus, dramatiško kontrastingų spalvų skambėjimo, verčiančio virpėti širdį, iki žodžių popieriuje, surašytų taip, kad juos skaitant atsiranda tie patys pojūčiai, kaip ir žvelgiant į jo drobes. Ir eiliniai žodžiai, patyrusio meistro ranka virtę eilėmis, nepalieka vietos paviršutiniškumui, pilkai ir nuobodžiai kasdienybei, juose pulsuoja nerami kūrėjo prigimtis, nuolatinės esmingų dalykų paieškos.

Knyga pavadinta įmantriu žodžiu - „Obsesijos". Obsesijomis, arba įkyrybėmis, vadinamos mintys, idėjos, potraukiai ar vaizdiniai, kurie įkyriai ir stereotipiškai grįžta į sąmonę, kurioms žmogus stengiasi atsispirti, bet nesugeba. Jos nepaklūsta žmogaus norams ir dažnai prieštarauja jo valiai. Ar tai ir norėjo pasakyti knygos autorius? Galbūt.

„Vienas mano literatūrinių neakivaizdinių mokytojų, tikriausiai, yra John Cage - aš mėginu atitolinti žodžių ir vaizdinių tarpusavio ryšį, siekiu, kad jis būtų vos suvokiamas, ir jeigu skaitytojas ji pajaučia, esu įsitikinęs - atgalinis ryšys būna ypatingesnis. Vis dėlto - tai būna tik siekiamybė," - yra sakęs kolega Jonas.

Kodėl John Cage, lietuviškai Džonas Keidžas? Gal todėl, kad šis amerikiečių kompozitorius, kelių knygų apie muziką autorius buvo vienas žymiausių avangardinės muzikos kūrėjų, dėjo tarp stygų stiklą, popierių, metalą, sureikšmino atsitiktinumą muzikoje, pavyzdžiui, tembrą, garsų aukštį parinkdamas metant monetą ir bet kokie aplinkos garsai, net ir absoliuti tyla, jam buvo muzika?

Kolegos Jono poezijoje irgi daug ieškojimų, netikėtų posūkių, minties šuolių. Ji kiek primena Džono Keidžo hepeningu „Teatro pjese" įgarsintą kino juostą, kurioje užfiksuota praeitis, dabartis ir ateitis nuolat mainosi tarpusavyje ir įtraukia skaitytoją į kaleidoskopišką spalvų ir garsų, vaizdų ir minčių visatą. Jis drąsiai mėgina supinti tikrovės ir meno elementus, improvizuodamas aplinka ir veiksmais, įspūdžiais ir nuotaikomis.

Įdomu tai, kad kolegos Jono eilėms nebūdinga punktuacija, juose praktiškai nėra taškų, kablelių, klaustukų ir šauktukų, visus tuos skyrybos ženklus atstoja tik brūkšniai, kurių gali rasti dažname eilėraštyje, ir ne vieną. O būkšnys, sutiktas tekste, dažniausiai reiškia minties šuolį, gal per žemą slenkstį,o gal ir per bedugnę... 

Tokia moderniam eilėraščiui būdinga skyryba, aišku savaime, nepalengvina, o greičiau apsunkina skaitymą, bet kartu leidžia skaitytojui individualiai suvokti tekstus, suprasti, ar bent pajusti jose iš pirmo žvilgsnio pastebėtą žinią. O įvairias linksniais pasikartojantys žodžiai kai kuriems eilėraščiams suteikia ir rituališkumą, paslaptingumą, mistiškumą, sustiprina ir meninį eilėraščio vaizdą.

Reziumuojant reikėtų pasakyti, kad kolega Jonas, išleidęs aštuntąją poezijos knygą, rodo, jog yra ištikimas sudėtingų metaforų, šį kartą net savotiškų kūrybinių obsesijų stiliui. Jo eilės skatina skaitytoją ne tik atsakynėti į autoriaus užslėptus klausimus, bet ir pačiam juos užduoti, ieškoti egzistencijos apraiškų visur ir visada. To ir linkiu atvertusiam šią knygą.

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.