2021 m. lapkricio 29 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Redaktoriaus žodis

*print*

Archyvas :: Jono Vėlyvio romanas apie Joną Basanavičių – iš nebūties

2017-06-22
 
Jonas Vėlyvis. 2014 metai. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Jonas Vėlyvis. 2014 metai. Vytauto Žeimanto nuotrauka

 

Vytautas Žeimantas

 

Šis rašinys prasidėjo nuo netikėto skambučio. Į Žurnalistų namus paskambino Eugenija Vėlyvienė, kolegos Jono Vėlyvio našlė ir tarė: "Išleidau Jono romaną apie Joną Basanavičių."

Prisipažinsiu, kurį laiką stovėjau pasimetęs.  Su kolega Jonu, klastingos vėžio ligos pakirstu, atsisveikinome 2014 metų rugsėjo 9 dieną.  Tiesa, po kurio laiko Eugenija išleido jo romaną "Tegul saulė Lietuvos" apie Vincą Kudirką. Teko rašyti recenziją. Vėliau Žurnalistų namuose gražiai sutikome Eugenijos Vėlyvienės atsiminimų knygą apie jos vyrą " Be tavęs, su tavimi". Po kolegos Jono mirties praėjo beveik trys metai - ir ką, vėl nauja jo knyga!?

„Taip, - aiškina Eugenija, - Po Jono mirties jo kompiuteryje liko daug įslaptintos informacijos. Kai, anūkas, kompiuterių žinovas, sugebėjo surasti slaptažodį, paaiškėjo, kad ten buvo jau sumaketuotas ir spaudai paruoštas romanas. Už šeimos lėšas jį ir išleidome".

Ir štai mano rankose naujas kolegos Jono romanas "O, kad prašvistų Lietuvos dvasia!" Tai istorinis romanas apie Joną Basanavičių. Aprašoma jo gyvenimo kelio atkarpa nuo 1880 metų, kai išvyko dirbti į Bulgariją iki 1913 metų vasaros, kai Amerikoje rinko aukas Tautos namams statyti.

Tačiau knygą autorius baigia žinia, kad 1918 m. vasario 16 dieną, Jonas Basanavičius, tuomet pirmininkavęs Lietuvos Tarybai, pirmasis pasirašo Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Čia atsiranda keturių metų tarpas. Gal tai ir buvo priežastis, dėl kurios jis šio romano neišleido būdamas gyvas? Gal norėjo šią laiko spragą užpildyti antru tomu? Juolab romaną baigia ne žodžiu "Pabaiga", o įdeda nedidelį piešinuką - ranką, laikančią plunksna. Deja, atsakymą į šį klausimą kolega Jonas nusinešė į nebūtį.

Su Jonu susipažinau pries daug metų, kai jis buvo žurnalo „Darbas ir poilsis" redaktoriaus pavaduotojas. Rašiau jam nedidelius dalykėlius, jis juo skelbė. Šiaip Jonas praėjo ilgą žurnalistinės veiklos kelią. 1963-1966 m. jis buvo Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava" literatūrinis darbuotojas, 1967 m. - Valstybinio radijo redaktorius. 1969-1974 m. žurnalo „Darbas ir poilsis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1977 m. - žurnalo „Buitis" vyriausiasis redaktorius, 1978-1991 m. - žurnalo „Statyba ir architektūra" vyriausiasis redaktorius, 1991 m. savaitraščio „Baltijos birža" redaktorius. 1994-1995 m. valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai" Informacijos leidybos centro viršininko pavaduotojas leidybai. 1996 m. - žurnalo „Vadovo pasaulis" atsakingasis sekretorius, 1997 m. laikraščio „Šalies ūkis" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

Dirbo Vilniuje, nors savo žurnalistinę karjerą pradėjo Šiauliuose. Kyla klausimas kodėl? Atsakymo reikia ieškoti žodyje „statybininkas".  Antai ir savo septyniasdešimtmečio jubiliejų jis pasitiko ne tik su šampano taure, bet ir su solidžia knyga „Lietuvos statybų vadyba 1945-1989 metais. Ekonominis socialinis ir istorinis aspektai". Ne kiekvienas žurnalistas imtųsi gvildenti tokią rimtą mokslinę statybinę temą. Kolega Jonas išdrįso, nes jame nuo seno gražiai, vieną kitą papildydamos, gyveno dvi asmenybės - žurnalisto kūrėjo ir statybininko.

Kaip žurnalistas jis brendo studijuodamas Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje (baigė 1967 m.), vėliau dirbdamas įvairiose redakcijose.

Kaip statybininkas - Vilniaus statybos technikume, kurį 1959 metais baigęs, gavo paskyrimą į Šiaulius. Vėliau kaip statybininkas jis brendo, dirbdamas Šiauliuose statybos pramonės įmonėje, rašydamas ekonomikos mokslų disertaciją statybų klausimais ir ypač - 14 metų vadovaudamas žurnalui „Statyba ir architektūra", kur sukaupė kritinį analitinį patyrimą apie ano meto planinę ekonomiką.

Jonas pasireiškė ir kaip aktyvus mokslininkas, dėstytojas. 1980 m. jis apgynė ekonomikos mokslų disertaciją. 1992-1996 m. dėstė ekonomiką Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros studentams. 1996-2005 m. - dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Daug rašė statybos, socialinėmis, ekonominėmis ir valdymo temomis. Išleido knygas „Spaudos laisvė ir jos gynimas", „Vienkiemiai Lietuvoje 1945 -1989 metais", „Lietuvos konstitucija. Klausimai ir atsakymai". Vadovėlius moksleiviams ir studentams „Europos sutartis", „Verslas", „Statyba", „Verslas pasaulio prekybos sąlygomis", „Euroverslas: laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas", su kolega Albertu Vaidila "Statybų menas, Statybinės medžiagos".

Tuomet atrodė, kad kolega Jonas visada liks ekonominiame ir techniniame pasaulyje.  Tačiau jis iš ten išsiveržė. Nežinau kada, nežinau ir kodėl. Gal todėl, kad pasaulį išvydo Rudnioje, vaizdingame Dzūkijos kaime. Čia mokėsi, baigė Rudnios vidurinę mokyklą. Ir liko širdyje Rudnioje, išsaugojęs tėvų sodybą, esančią ant gražaus Ūlos upės kranto šalia didelė girios. Dažną vasarą jis su žmona Eugenija čia poilsiaudavo. Ne kartą teko viešėti Rudnioje pas Joną ir Eugeniją, iš girios nešti pilnus krepšius grybų. Jonas labai mylėjo gimtąją Rudnią, visada pabrėždavo, kad yra iš jos kilęs. Rudnios gyventojai jam atsakydavo tuo pačiu, įrašė jį į garbingiausių Rudnios žmonių sąrašą.

Nors buvo gimęs ir augęs tik šalia srauniosios Ūlos ir žydrųjų ežerų, jaunystėje svajojo tapti jūrininku. Bandė stoti į jūreivystės mokyklą, siuntė į Klaipėdą dokumentus. Jo nepriėmė, nes sutrukdė lietuviška biografija ir sovietinių valdininkų baimė, kad pamatęs tolimus kraštus šis dzūkų bernelis gal nepanorės sugrįžti į „sovietinį rojų".   

Dabar manau, kad nuostabus tėviškės grožis ir jaunystės svajonės atvedė mokslų daktarą, statybininką ir rimtą žurnalistą į poezijos ir beletristikos lankas. O 2010 metais labai nustebau, kai jis išleido savo eilėraščių knygą „Lūžtvė".

„Draugystė su poezija prasidėjo dar kaimo mokykloje, Rudnioje. Skelbiau eilėraščius ir rajoniniame laikraštyje. Kai vaikystėje eilės rašiau, tai man priekaištaudavo, kad jos beidėjinės. Dabar vėl bandau savęs paklausti, kas įdėjo man poezijos idėją", - sakė Jonas, atnešęs savo eilėraštį „Kas įdėjo man idėją" žurnalistų vieno eilėraščio knygai "Sušvieski, saule". Pluoštą eilėraščių pateikė ir žurnalistų poezijos knygai „Šitas aidas toli girdis...".

Kolega Jonas nustebino ir žinia, kad parašė pirmąjį romaną „Neleisk mūsų gundyti". Iš pradžių šis romanas sunkai skynėsi kelią į šviesą. Jono paprašytas, visą romaną  per kelis mėnesius paskelbiau „Vakarinių naujienų" dienraštyje. Vėliau, 2001 metais šis istorinis politinis romanas apie Vincą Mickevičių Krėvę  laimėjo pirmą vietą kūrybiniame konkurse, skelbtame Čikagos laikraštyje „Lietuvių balsas". 5000 dolerių premija Jonui buvo įteikta Čikagoje. Grįžęs iš Užatlantės, Jonas sakė, kad buvo kviečiamas likti Čikagoje, redaguoti lietuvišką laikraštį, žadėjo jam gerą algą, bet jis nesutikęs. „Namuose geriau", - sakęs.

Po jo sekė romanas apie Vincą Kudirką, dabar - apie Joną Basanavičių. Pastarojo romano pratarmėje cituojami Jonas Basanavičius prisiminimai apie "Aušros" laikraščio gimimą: "Noriu čia prie progos paminėti vieną tos prakalbos vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!" graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveliavimas negalimas".

Kolegos Jono romanas atspindi Jono Basanavičiaus pastangas saule paversti Lietuvos dvasią, kad ji suvirpintų aplenkėjusių, aprusėjusių, apvokietėjusių lietuvių širdis lietuvišku plakimu. Šie žodžiai aktualūs ir šiandien.

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 09:35
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

Algirdas Butkevičius

2017-07-14 09:36

Džiugina Jūsų kūrybingumas ir energija. Su malonumu perskaičiau šiltą tekstą apie Joną Vėlyvį, su kuriuo kartu studijavom, o ir po studijų retkarčiais susitikę mielai bendraudavom. Tauriai pasielgė Jo žmona, išleisdama Jono romaną. Jaudina, kad Jonas pirmas mane pasveikino gavus A. Macijausko premiją, o po to, praėjus vos keliolikai dienų, iškeliavo Amžinybėn.
Linkiu geros kloties iš Biržų padangės!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nikas

2017-07-01 21:56

Ir vistik dar yra ištikimų žmonų, jeigu net po mirties stengiasi įamžinti vyro atmintį visuomenėje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Algirdas

2017-06-25 13:43

Šį Jono romaną reikėtų plačiau pristatyti visuomenei.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2017-06-24 15:46

Jonas ir po mirties stebina. Puiku

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media