Redaktoriaus žodis

Kai pradėjau labiau domėtis lietuvių ir baltarusių literatūriniais ryšiais, iš karto atkreipiau dėmesį, kad XIX-XX amžių sandūroje prasidėjusiame baltarusių tautiniame atgimime, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjime didelę įtaką turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti - dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto, tuomet, carinės Rusijos okupacijos metais oficialiai vadinamu Vilniaus gubernija. Trečioji išvada - praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus, užsiėmė grožine kūryba. Ir visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda.

Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas. Tai rodo, kad nuo 1795 m. šio carinės Rusijos užgrobto krašto žmonės nepasidavė okupantų kiršinimo politikai, lietuvių ir baltarusių santykiai išliko tolerantiški, kaimyniški, kokie ir buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 

Abu kaimynai - lietuviai ir baltarusiai panašiu laiku pakilo ir drąsiai žengė tautinio atgimimo keliu. O čia dar vienas panašumas - ir lietuvių, ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis šio patriotinio judėjimo vadovavimas. Savus lietuvius kunigus švietėjus - Motiejų Valančių, Antaną Vienažindį, Joną Mačiulį - Maironį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Adomą Dambrauską-Jakštą, Joną Totoraitį ir daugelį kitų mes žinome, o apie kaimynų baltarusių kunigus švietėjus praktiškai mažai ką esame girdėję. Todėl šia knyga norėjosi bent iš dalies užpildyti šią spragą

Knygoje pristatomi tik baltarusių kunigai švietėjai, kurie mokėsi, vienokį ar kitokį laiką dirbo ir kūrė mūsų krašte. Jų devyni, juos išvardinsiu abėcėlės tvarka: Aleksandras Astramovičius (1878-1921), Vincentas Hadliauskis (1888-1942), Juozapas Hermanovičius (1890-1987), Stanislavas Hliakauskis (1896-1941), Janas Semaškevičius (1883-1956), Adomas Stankevičius (1892-1949), Konstantinas Stepovičius (1890-1926), Viktoras Šutovičius (1890-1960) ir Vladislovas Taločka (1887-1942).

Čia reiktų pasakyti, kad baltarusių, kaip ir lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo praktiškai tuo pačiu laiku, ir vyko panašiai - prieš rusinimo ir lenkinimo politiką. Kova už tautą visų pirma reiškė kovą už savą kalbą, jos išsaugojimą. Šiame pasipriešinime mūsų kaimynai turėjo savos specifikos. Lietuvių kalbos, dėl jos savitumo ir išskirtinumo, negalėjo savintis nei lenkai, nei rusai. Baltarusių kalbą - atvirkščiai, carinės Rusijos laikais savinosi ir rusai, ir lenkai. Be to, ir vieni, ir kiti teigė, kad baltarusių kalbos iš viso nėra. Vieniems tai buvo rusų kalbos tarmė, kitiems - lenkų kalbos tarmė. Čia aktyviai buvo naudojama ir religija. Baltarusiai katalikai buvo laikomi lenkais, taip juos registruodavo ir prieš karą Lenkijos vykdomuose gyventojų surašymuose, o baltarusiai pravoslavai carinėje Rusijoje - buvo laikomi rusais. Taip caro valdininkai siekė visiškai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. Tuo pačiu užsiėmė ir lenkai, kai okupavo Vilniaus kraštą.

Mano paieškas lietuvių-baltarusių literatūrinių ir kultūrinių ryšių erdvėje skatino ir Baltarusijos rašytojų dėmesys. Prasidėjęs susirašinėjimas su rašytojais Alesiu Karliukevičiumi (Алесь Карлюкевiч), Vladislovu Mačiulskiu (Владислав Мачульский), Georgiju Marčiuku (Георгій Марчук), Lidzija Arabei (Лідзія Арабей), Sergejumi Trachimionoku (Сергей Трахимёнок), Vladimiru Ruliu (Уладзiмiр Руль), kitais padėjo ne tik kaupti informaciją, tikslinti kai kuriuos faktus, bet ir geriau pažinti baltarusių kalbą, nes visų prašydavau, kad man rašytų baltarusiškai. Netrukus pradėjau skaityti baltarusių knygas originalo kalba. Tai savo ruožtu suteikė drąsos pabandyti ir vertėjo amato. Jau išverčiau į lietuvių kalbą Pranciškaus Skorinos, Alesiaus Karliukevičiaus, Lidzijos Arabei, Georgijaus Marčiuko, Volgos Karatkevič (Вольга Караткевіч), Maksimo Tanko (Максiм Танк) kūrinių, turiu ir kitų vertimo planų.

Šios mano pastangos buvo įvertintos. 2010 metais buvau priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Susitikimai su šios sąjungos pirmininku, žinomu baltarusių rašytoju Nikolajumi Čerginecu (Мікалай Чаргінец), kitais kūrėjais plėtė akiratį, skatino imtis naujų temų. Todėl su susidomėjimu dalyvavau Baltarusijos rašytojų sąjungos narių suvažiavime, vykusiame Minske 2011 metais. Manau, kad ir mano kalba, pasakyta šiame suvažiavime, susilaukė dėmesio. Ją visą perspausdino Baltarusijos rašytojų sąjungos savaitraštis „Litaratura i mastactva" (Literatūra ir menas), dalį jos transliavo ir per Baltarusijos televiziją bei radiją, apie lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius teko kalbėti per Baltarusijos televiziją. 

Dar vykstant rašytojų suvažiavimui, pasinaudojęs pertrauka, nutariau aplankyti „Zviazdos" (Звязда) laikraščio redakciją. Su šiuo respublikiniu dienraščiu, einančiu baltarusių kalba, prieš gerą trisdešimt metų teko aktyviai ir artimai bendrauti. Tuomet dirbau „Tiesos" laikraščio redakcijoje, buvau Pramonės, statybos ir transporto skyriaus vedėjas. Todėl prisiėjo dažnai keliauti po kaimyninę Baltarusiją, lankytis „Zviazdos" redakcijoje, priiminėti ir Lietuvoje kolegas baltarusius. Šių draugiškų ryšių dėka „Tiesoje" ir „Zviazdoje" publikavau įvairius straipsnius apie Lietuvos ir Baltarusijos santykius, o „Zviazdos" laikraštyje net kurį laiką vedžiau rubriką „Novini iz Litvi" (Naujienos iš Lietuvos). 

Dabar, atsiradus progai, parūpo užeiti į „Zviazdos" redakciją, paieškoti senų pažįstamų, kurių, mano džiaugsmui, sutikau dar nemažai. Senų redakcijos vadovų, suprantama, jau neradau. Tačiau mano bendraamžiai, kažkada kartu bėgioję su korespondentų bloknotais, dabar vadovavo redakcijai. Buvo malonu vėl susitikti su Vladimiru Narkevičiumi ((Уладзімір Наркевіч), jau tapusiu vyr. redaktoriumi, su jo pirmąją pavaduotoja Liudmila Ryžаnkova (Людмила Рыжанкова), iki šiol iš rankų foto aparato neišleidžiantį fotokorespondentą Eugenijų Piaseckį (Яуген Пясецкий), kitus kolegas. Gaila tik, kad jau nesusitikau su Anapilin išėjusiu kolega Anatolijumi Miasnikovu (Анатолий Мясников), su kuriuo daugiausiai teko pakeliauti Lietuvos ir Baltarusijos keliais.

Vizitas į „Zviazdos" redakciją gerokai pakeitė mano kūrybinius planus. Atėjau į redakciją kaip svečiais, išėjau - kaip „Zviazdos" korespondentas Lietuvai. Prisiėjo oficialiai akredituotis Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, nes tapau korespondentu, dirbančiu užsienyje einančiame laikraštyje. Teko vėl imtis įprastos korespondento praktikos. Rašyti apie Lietuvos įvykius, Lietuvos - Baltarusijos ryšius, tarp jų ir kultūrinius, literatūrinius.

Darbas „Zviazdos" laikraščiui dar labiau skatino gilintis į Lietuvos ir Baltarusijos santykius, jų istoriją, dabarties aktualijas. Reikėjo apie Lietuvą rašyti taip, kad būtų sudomintas baltarusių skaitytojas. Todėl stengdavausi plėtodamas įvairias lietuviškas temas, ieškoti ir baltarusiškų sąsajų. Tai, beje, nebuvo sunku, nes Lietuvos ir Baltarusijos istorija buvo bendra kelis šimtus metų, abejose šalyse rūpinamasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, o šiuo metu vis labiau auga ir plečiasi įvairiapusis bendradarbiavimas ekonomikoje, kultūroje, švietime, sporte, kitur. Taigi, buvo apie ką rašyti baltarusių kalba skaitantiems „Zviazdos" skaitytojams.

Džiugu, kad šias mano pastangas labai noriai skatino ir naujasis „Zviazdos" vyriausiasis redaktorius, žinomas baltarusių rašytojas Alesius Karliukevičius bei mano gerosios kuratorės, „Zviazdos" korespondentės Olga Medvedeva (Ольга Медведева) ir Ala Močalova (Алла Мочалова).

2011 metais įstojau ir į Lietuvos baltarusistų asociaciją. Ji apjungia Lietuvos mokslininkus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, rašytojus, žurnalistus, dailininkus, kitus žmones, kurie domisi Baltarusijos ir baltarusių istorija ir dabartimi, jų kalba, kultūra, literatūra. Ilgus metus asociacijai vadovavusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė, rašytoja Alma Lapinskienė ir dabar jai vadovaujanti buvusio Lietuvos edukologijos universiteto Baltarusių kalbos, literatūros ir etnokultūros centro direktorė, docentė Lilija Plyhavka (Лилия Плыгавка) daug padarė, kad šios temos būtų gvildenamos, plėtojamos. Bendravimas su Lietuvos baltarusistų asociacijos nariais ir man daug padėjo, praplėtė akiratį, leido geriau pajusti baltarusių indėlį į bendrą Lietuvos kultūrą.

Kai kas ir sunkino darbą. Visų pirma nenustovėjusi to laiko baltarusių rašyba. Ilgą laiką vieni baltarusiai rašė lotyniškomis, kiti - rusiškomis raidėmis. Tai sukeldavo nemažai painiavos rašant tikrinius daiktavardžius, ypač vardus ir pavardes. Įvairūs baltarusiški leidiniai ir autoriai galėjo tą patį asmenį įvairiai vardinti. Savaip juos įvardindavo ir rašantys lietuvių, lenkų bei rusų kalbomis. Pavyzdžiui, tuomet Vilniuje gyvenęs ir kūręs žinomas baltarusių rašytojas ir švietėjas Maksimas Hareckis galėjo būti Горе́цкий, Гaре́цкий, Гарэцкі, Goreckis, Gareckis, Horeckis, Hareckis...

Identifikuojant asmenį, ieškant jo, sunkumų sudarydavo ir tada prasidėjęs vardų ir pavardžių baltarusinimas: Иван - Januk, Владимир - Uladzimir ir panašiai. 

Be to, lotyniškai rašantys baltarusių autoriai pradėjo vengti lenkiškų raidžių sz, sz, cz, vietoje jų ėmė, kaip lietuviai, naudoti raides č, š, ž. Naujosios raidės atsirado pavardėse (A.Stankievič), slapyvardžiuose (Vincuk Adwažny) ir laikraščių (Bielaruskaje žyccio) bei knygų („Kaziukowa Žanimstwa" arba "Fr. Bahušewič : jaho žyćcio i tworčaść") pavadinimuose. 

Baltarusių leidėjai lotynų raidyną naudojo ir šias laikais. Siaržukas Vituška (Сяржу́к Віту́шка) lotyniškomis raidėmis Vilniuje 1992-1993 m. leido baltarusišką savaitraštį „Vilnia i kraj" (Vilnius ir kraštas).

Todėl paieškoms senuose bibliotekų ir archyvų kataloguose, internete, kur labai svarbi raidžių seka, tokios rašybos variacijos suteikdavo papildomų sunkumų. Tačiau talkino lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų kalbų žinojimas. Todėl suprantant šią nelengvą situaciją ir iš anksto jai pasiruošus, dažnos paieškos baigdavosi sėkmingai, tereikėdavo tik daugiau laiko ir jėgų. Kitą vertus, nelengvai pasiekta informacija, gautas teigiamas rezultatas, žymiai padidindavo ir atradimo džiaugsmą. 

Knygoje daug citatų iš įvairių baltarusiškų knygų, periodinės spaudos, archyvinių dokumentų, laiškų. Teko pačiam daryti visus baltarusių poezijos, grožinės prozos ir publicistikos vertimus į lietuvių kalbą. Prisiėjo versti citatas ir iš lenkų bei rusų kalbų. Išverčiau ir tuomet ėjusių ne lietuviškų laikraščių, žurnalų ir knygų pavadinimus.

Knygoje gausu iliustracijų. Jas renkant nemažai talkino baltarusių kolegos. Teko nemažai ir pačiam fotografuoti, ieškoti nuotraukų ir asmeniniuose albumuose, archyvuose, bibliotekose, internete. Nemažai skelbiama ir perfotografuotų Lietuvoje leistų senų baltarusiškų knygų, žurnalų, laikraščių, afišų, reklamos. Publikuojamos iliustracijos, manau, suteikia papildomą informaciją, vizualiai praplečia temų dėstymą, akivaizdžiai parodo ką ir kaip tuo metų kūrė baltarusių šviesuoliai. 

Priimta sakyti, kad Vilnius buvo vienas iš svarbiausių baltarusių kultūros židinių. Tai tiesa, bet ji nepilna. Tarpukaryje ir Kaune nemažai buvo išleista baltarusiškų knygų, ėjo keli periodiniai leidiniai. Čia didelę įtaką turėjo 1918 m. įkurta Lietuvos gudų reikalų ministerija, kuri atstovavo ir gynė baltarusių interesus, rūpinosi jų ekonominiais, kultūriniais ir švietimo reikalais, leido spaudos biuletenius. Gudų reikalų ministrais dirbo Juozapas Voronka (Язэп Варонка), Domininkas Siemaška (Дамінік Сямашка) ir Ernestas Galvanauskas. Kaune 1920-1923 m., iki pesikeliant į Prahą, veikė Baltarusijos Liaudies Respublikos Vyriausybė (Урадa БНР), Baltarusijos Rada (Беларуская Рада), aktyvus buvo Baltarusių hramados CK biuras (1921-1927), Gudų veikimo centras Lietuvoje (1937-1940), Gudų moterų draugija Lietuvoje (1923-1929), Kaune baltarusiška emigracija vienijosi prie Baltarusijos nacionalinio komiteto (Беларускі Нацыянальны Камітэт), kurio pirmininkas buvo inžinierius A. Galavinskis ( А. Галавінскі). Kaune veikė ir Baltarusių kultūros ir švietimo draugija (Беларускага Культурна-Асьветнага Таварыства), Baltarusių leidybos centras (Беларускi Выдавецкi Цэнтр). Draugijai ir centrui vadovavo Vaclovas Lastauskis (Вацлаў Ластоўскі). Veikė ir kiti baltarusių visuomeniniai judėjimai. 

Kaune baltarusių kalba 1919-1920 m. ėjo žurnalas „Časopis" (Часопис - žurnalas), 1922 m. - žurnalas „Belaruski stiag (Беларускi сьцяг - Baltgudžių vėliava), 1923 - 1927 m. laikraštis „Kryvič" (Крывіч). Baltarusiai rusų kalba 1921-1922 m. leido dienraštį „Volnaja Litva (Вольная Литва - Laisvoji Lietuva),1921 m. - žurnalą „Zerkalo" (Зеркало - Veidrodis). 

Baltarusiai Kaune tarpukaryje išleido ir nemažai knygų baltarusių ir rusų kalbomis. Tarp jų J.Voronkos „Baltarusių jųdėjimas 1917-1920 metais" (Беларускі рух ад 1917 да 1920 году, 1920), M. Zaleckio (M. Заcецкi) „Baltarusių reikalų ministerija per 10 savo gyvavimo mėnesių" (Мiнiстэрсва Беларуслiх Спрау за 10 месяцау iснаваньня, 1919), Vaclovo Lastauskio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų žodynas (Слоўнік геаметрычных і трыганаметрычных тэрмінаў і сказаў, 1923), „Rusiškai-gudiškas žodynas" (Падручны расійска-крыўскі (беларускі) слоўнік, Kaune - 1924, Minske faksimilinis leidinys - 1990), A. Uznesenskio (А. Узьнесянскi) „M. Bagdonavičiaus poetika" (Паэтика М. Багдановiча, 1926). 

Mums reikia geriau žinoti, ir kitų tautybių žymius žmones, kurie dirbo ir gyveno šalia mūsų. Apie tai ir rašoma šioje knygoje.

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spados, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.