Redaktoriaus žodis

NUO KO VISKAS PRASIDĖJO

Nuo ko viskas prasidėjo? - mąsčiau kartu su kolegomis važiuodamas į Biržus. Pro plačius autobuso langus akis viliojo vidurvasariškos Aukštaitijos peizažai. Keletas lietaus bandymų sujaukti gerą nuotaiką nepavyko, nes žinojau, kad dar Vilniuje juokaudamas pasakiau, jog už gerą orą bus atsakinga mūsų referentė Almonė, o ji moteris rimta, tikėjau, kad geru oru pasirūpins. Ir nenusivyliau kolege - Biržuose dvi dienas skaisčiai švietė saulė, buvo šilta net tiems kolegoms, kurie apie antrą valandą nakties grįžo iš puikaus koncerto, vykusio prie senosios Biržų pilies, su respublikoje garsiais atlikėjais, lazeriniais triukais ir gana įspūdingu fejerverku. 

Nuo ko viskas prasidėjo? - mąsčiau vaikščiodamas po saulėtus Biržus. Gal nuo kolegos Danieliaus Mickevičiaus, kilusio iš šių kraštų ir daug metų buvusio LŽS atsakinguoju sekretoriumi (buvo ir tokios pareigos, kai sąjungos pirmininkai buvo neetatiniai). Jis mūsų sąjungai "atrado" Biržus, su Dainium Radzevičiu čia važiavo ir inicijavo rajono savivaldybę kartu rengti Antano Macijausko premijos konkursą.

Nuo ko viskas prasidėjo? Gal nuo 1900 metų, kai Sankt Peterburge Antanas Macijauskas išleido pirmąjį lietuvišką žemėlapį „Žemlapis lietuviškai latviško krašto", kurį caro cenzūra suskubo uždrausti. Tačiau Antanas Macijauskas nepasidavė, iškėlė bylą Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui kunigaikščiui N. Šachovskojui ir ją... laimėjo, įrodęs, kad lietuviškosios spaudos draudimas yra juridiškai neteisėtas, nes nebuvo išleista jokio įsakymo spaudai lietuviškomis raidėmis drausti. Ši byla buvo vienas iš pagrindų baigti spaudos draudimą carinėje Rusijoje. Čia, manding, didžiausias Antano Macijausko nuopelnas.

O gal tai prasidėjo žymiai seniau, nuo XVI amžiaus, kai Biržai tapo Radvilų šeimos nuosavybe, ir ja buvo net iki 1804 metų. Tai išgirdau iš gidės per ekskursiją po Biržų kraštą. Pasirodo, Radvilos ne tik pastatė pilį, bažnyčią, rotušę, kūrė čia mokyklas, bet ir, kaip didysis kunigaikštis Gediminas rašė laiškus į Vakarų Europą, kvietė į Biržus įvairius amatininkus. Kiek ir kokių meistrų atvažiavo nesužinojau, tačiau išgirdau, kad atvyko geri aludininkai. Štai nuo ko pasklido garsas apie biržietišką alų... 

Radvilos dar 1587 metais užtvenkė pro Biržus tekančias Agluonos ir Apaščios upes, suformavo seniausią Lietuvoje, 336 ha ploto tvenkinį - Širvėnos ežerą, kuris tapo vandens kelių sistemos, jungiančios Biržus su Rygos uostu, dalis. Radvilos tai padarė iš gynybinių sumetimų, dabar jau nėra nuo ko gintis, o ežeras tapo viliojančiu turistiniu poilsiniu objektu. Kelis kartu pro jį pravažiavome ir kaskart norėjosi sustoti, pabraidyti, gal net ir bambą įmerkti... Deja, deja, programa plati, visur norisi suspėti, viską pamatyti. 

TARYBOS POSĖDIS, PRAKTINIS SEMINARAS

Bet ko aš čia peršokau į sekmadienį, juk prieš tai buvo šeštadienis. Biržų krašto muziejuje „Sėla" įvyko LŽS Tarybos posėdis, po jo praktinis seminaras " COVID-19 pamokos: nuo skubios pagalbos žiniasklaidai iki profesinių iššūkių žurnalistikai".

Salė buvo plati. Vykdydami Verygos rekomendacijas sėdėjome vienas nuo kito per gerą atstumą, tačiau dvasiniam artumui tai nedarė jokios įtakos. Smagu buvo matyti ir bendrauti su kolegomis iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus... Tokie renginiai, manau, tik stiprina žurnalistų šeimą.

Tarybos posėdyje sprendėme vidinius ūkinius reikalus, ties jais reportaže neapsistosiu. Kas pageidaus apie tai išsamiau sužinoti, gali kreiptis į referentę Almonę, ji viską kruopščiai protokolavo.

Seminaras irgi neprailgo, nes kolegos pranešėjai jam ruošėsi, turėjo kuo sudominti klausytojus. Mane labiausiai sudomino Rimas Bružas, kalbėjęs apie laisvą kūrėją, Liutauras Degėsys, bandęs atskleisti apgavystės dvasią, Audrys Antanaitis, gynęs lietuvių kalbą, Ignas Vėgėlė, kalbėjęs apie žmogaus teisės ir laisvės bei teisinius užkaborius. Pasidžiaugiau ir Liudo Ramanausko pasakojimu, kaip jo radijo stotis laimėjo bylą pries Alytaus savivaldybę.

Maloniai nustebino į seminarą atėję Biržų rajono meras Vytas Jareckas ir vicemėrė Astra Korsakienė.

Manau, kad išreikšiu visų seminare dalyvavusių nuomonę, sakydamas ačiū padėjusiems surengti šį mokymą -Friedricho Eberto fondui ir Lietuvos advokatūrai. 

LAUREATAI, PREMIJOS, GĖLĖS...

Po pietų visi sugužėjome į Pilies aikštę, kur vyko Biržų miesto šventės renginiai. Mums rūpėjo čia būti, nes šeimininkai į šventinę programą įtraukė ir įvairių LŽS ir NŽKA konkursų laureatų pagerbimo ceremoniją.

Karantinui šiemet sujaukus jau nusistovėjusias tradicines šventes, visų kūrybinių konkursų laureatų pagerbimą teko nukelti, o Biržai mielai mus priėmė.

Taigi, į tribuną atsiimti apdovanojimų teko lipti Vinco Kudirkos premijos laureatei Ritai Aleknaitei -Bieliauskienei, Vytauto Gedgaudo premijos laureatui Ryčiui Sabui, Mato Šalčiaus ir Petro Babicko premijų laureatui Rimui Bružui. Ir suprantama, biržiečių labai laukiamiems Antano Macijausko premijos leureatams Lilijai Valatkienei ir Vytautui Jonui Juškai.

Šalia konkursų laureatų medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai" buvo apdovanotas ir kolega Edmundas Ganusaukas.

Visiems apdovanotiesiems buvo nepagailėta katučių, kėlė ūpą ir didžiulis Lietuvos kariuomenės dūdų orkestras. 

KARVĖS OLA, MONTEBOLAS IR ALAUS KELIAS

"Spėkite, kiek mūsų krašte yra smegduobių", - paklausė gidė, ekskursijoje po Biržų kraštą. Deja, mūsų spėliojimai, drąsesni sakė tūkstantis, buvo toli nuo realybės. Pasirodo, smegduobių jau dabar yra 12 tūkstančių, ir vis dar atsiranda naujų.

Prie vienos jų, pavadintos Karvės ola, sustojome ilgėliau. Laipteliais galėjome ir į vidų nusileisti. O ji nemaža, trijų aukštų namas oloje tilptų. O pavadinimą tokį keistą gavo, nes joje vieną rytą prasmego karvė. Klaipėdietis kolega Gediminas Pilaitis, nusileidęs į duobę, sakė, kad ten buvo vėsoka. 

Įdomu buvo iš apžvalgos bokšto pasidairyti ir po Kirkilų ežerą-labirintą, susidariusį iš vandens prisipildžiusių ir apsijungusių, ne mažiau kaip 30 skirtingo amžiaus ir dydžio smegduobių. Čia apsilankę ir perėję pažintinį taką, įspūdžių parsivežėme pilnas rieškučias.

Mantagailiškio dvaro parke mūsų laukė Sigitas Kalkys, vienas iš Rinkuškių alaus daryklos savininkų. Jis ne tik moka virti gardų alų, bet sugalvojo naują žaidimą -montebolą. Ėmesi šio darbo rimtai, sukūrė taisykles, net užpatentavo žaidimą Europos Sąjungoje. Sakyčiau, montebolas - tai futbolo ir golfo junginys. Kamuolį reikia spirti ir pataikyti į duobutes. Jos, aišku, didesnės už golfo, joje ir kibiras tilptų, tačiau pataikyti, pasirodo, nėra taip lengva. 

Mus padalino į devynias komandas. Jau vien komandų pavadinimai galėjo sukelti vaizdą, kad vyksta šalies lygio varžybos: Šiaulių, Klaipėdos, Ignalinos... O Vilnių atstovavo net kelios komandos. Rungtynės užvirė rimtai, bet sėkmė lydėjo ne visus. Laimėjo Klaipėdos komanda, į pergalę ją vedė Jolanta Beniušytė. O aktyviausio sirgaliaus prizą teisėtai iškovojo LŽS Senjorų klubo pirmininkas Ipolitas Skridla. 

Po tokių įtemptų varžybų mūsų laukė pietūs ir alaus degustacija Rinkuškių alaus daryklos restorane „Alaus kelias". Veryga gali ir toliau ramiai gulėti savo atostoginėje lovoje, alaus degustacija prasidėjo gira, o vietoje įprastų pilvotų alaus bokalų ant stalo stovėjo nedidelės stiklinaitės...

Nors kai kas ne tik Verygą turėtų sujaudinti. Lietuvoje pakėlus akcizą alkoholiniams gėrimams, latviai, o jie visai šalia, prie pat sienos pastatė gėrimų parduotuvę, į kurią biržiečiai ir ne tik jie, nuolat lankosi. "Jei perki daugiau, pavyzdžiui, vestuvėms, tai Latvijoje pirkti labai apsimoka," - sakė vienas biržietis. Taigi, džiaugtis, kad pas mus mažiau perkama alkoholio, turbūt, dar vėlu. O kiek dėl to Lietuvos biudžetas netenka mokesčių, valdžia, atrodo, nesiruošia skaičiuoti.

PABIRŽĖJĖ, ANTANO MACIJAUSKO GIMTINĖJE

"Sustokime Pabiržėje, čia yra paminklas Antanui Macijauskui" - pasiūlė kolegė Rasa Liutkuvienė. Gerai, kad jos paklausėme.

Antanas Macijauskas gimė 1874 m. kovo 31 d. Pasvaliečiuose, Pabiržės valsčiuje. 1891 m. baigė Panevėžio realinę gimnaziją, 1898 m. - Peterburgo technologijos institutą, tapo inžinieriumi, Vilniuje dirbo karu su P. Vileišiu.

Paliko įdomius pėdsakus ir Rygoje. Dalyvavo Lietuvių pašalpos draugijos veikloje, 1903-1904 m. buvo šios draugijos pirmininkas. Rygoje su kitais įkūrė muzikos ir teatro draugiją „Kanklės", kuri veikė 1904-1914 m., laikraštį „Rygos garsas" (ėjo 1909-1917 m.), 1905 m. įsteigė lietuvišką knygyną, kuris veikė iki 1920 m. Leido populiarias pažintines, publicistikos, grožines knygeles, „Tėvynės kalendorių" (ėjo 1906-1913 m.), 1906 m. išleido V. Kudirkos „Tautinę giesmę".

1895-1904 m. slapyvardžiais A. A., A. Adata, A. Agaras, Aguonaitis, A. Aitvaras, A. Geležninkas, Pagaikštis, Beržas, M-ys ir kitais bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas", „Ūkininkas", „Vilniaus žinios", „Vienybė lietuvninkų". Parengė lietuvių kalbos gramatiką (1902 m., lenkų kalba), Vokiečių-lietuvių, Rusų-lietuvių vadovėlius (abu 1907 m.), Technikos žodynėlį (1920 m.), Lietuvių statybos ir puošybos pavyzdžių albumą (1925 m.). 1907 m. A. Agaro slapyvardžiu išleido vadovėlį „Astronomija", parašė „Lengvutę Lietuvos istoriją".

Sovietmetyje jo darbai buvo nutylimi. A. Macijauskas mirė 1950 m. kovo 28 d., buo tyliai palaidotas Pabiržėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Antano Macijausko asmenybė vėl iškilo. Čia ypač aktyviai pasireiškė mūsų kolega Danielius Mickevičius. Jis rūpinosi paminklo statyba, konkursu, visaip populiarino Antano Macijauko darbus. 2004 m. Pabiržėje jam buvo pastatytas paminklas, kurio skulptorius Gediminas Piekuras, architektas Evaldas Purlys. Prie šio paminklo mes ir nusifotografavome. Čia atsisveikinome ir su svetingu Biržų kraštu. 

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.