Redaktoriaus žodis

Leidykla „Trys žvaiždutės" išleido Dalios Bukelienės sudarytą knygą „Iš Stebeikių kaimo pakraštėlio", skirtą jos tėčiui, žymiam enciklopedininkui, vertėjui, LŽS nariui Antanui Račiui. Knygoje sudėti A. Račio prisiminimai bei po mirties rasti, niekur neskelbti jaunystėje sukurti eilėraščiai. A. Račio gyvenimo kelią bei kūrybinį palikimą apžvelgė šių eilučių autorius ir jo bendražygis, daktaras Algirdas Matulevičius.

Džiugu, kad Antano Račio literatūriniu palikimu taip gražiai pasirūpino jo dukra Dalia, po jo staigios, netikėtos mirties kruopščiai surinkusi, tai, ką rado tėvelio darbo kabinete, tai, kas liko neskelbta. Jos dėka išleista ši knyga leis geriau suprasti Antaną Račį kaip įvairiapusiškai kūrybingą žmogų, pajusti jo kūrybinį pasaulį.

Bendraudamas su A. Račiu dažnai pagalvodavau iš kur jis semiasi tiek dvasinės stiprybės, kur formavosi jo tokio tvirto lietuviškumo pamatai? Dabar, kai viešumoje pasirodė ir jo iki šiol neskelbti eilėraščiai, į tuos klausimus galima nesunkiai atsakyti. Dar būdamas jaunuoliu jis parašė:

Valstiečio šypsena mus šildė,

O krūmai ruošė šaltą guolį...

Kas įbaugins bebaimę širdį

Drąsiųjų Lietuvos jaunuolių?

Kas sutrukdys laisvam laisvai gyventi?

A. Račį pirmą kartą pamačiau 2001 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, kai spaudos konferencijoje žurnalistams buvo pristatomas „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" I tomas. Jau tada atkreipiau į jį dėmesį, nes kalbėjo laisvai, raiškiai, nesidairydamas į popierius bėrė įvairius skaičius, faktus, aiškiai duodamas suprasti, kad gerai žino apie ką kalba, sukeldamas ir nemažą susidomėjimą pristatomu leidiniu. Tąsyk apie naują enciklopediją nutariau parašyti plačiau, todėl paprašiau A. Račio papildomos audiencijos, dar nenujaudamas, kad šis pokalbis pamažu virs gražia, vyriška draugyste.

Tada sužinojau, kad našiai ir kūrybingi dirbęs Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas atlaikė tris reorganizacijas, keitėsi ir čia dirbusio A. Račio pareigų pavadinimai. Tačiau visą laiką jam būdavo patikimos vis atsakingesnės pareigos. Dirbo mokslinių ir vyresniuoju moksliniu redaktoriumi, kelių redakcijų vedėju. Tai leido sukaupti didelę patirtį, imtis vadovauti visiems instituto redakciniams darbams. O pradėjus leisti fundamentalią "Visuotinę lietuvių enciklopediją" - tapti jos vyriausiuoju redaktoriumi.

Pirmoji mano parašyta recenzija, gausios A. Račio informacijos dėka, išėjo didelė, per visą laikraščio puslapį, kaip, beje, ir sekantys mano rašiniai po kiekvieno encikolpedijos tomo. O jų iki 2015 metų išėjo net 25. Ir kiekvieną kartą aš sėsdavau rašyti tik gerai, kaip akomuliatorius"pasikrovęs" iš A. Račio gauta informacija, originaliomis jo išvalgomis, pastebėjimais. Taip apie leidžiamą enciklopediją atsirado straipsniai „Lietuvos aide", „Mokslo Lietuvoje", „Vorutoje", ir visuose rasdavau vietos A. Račio citatoms.

Toks bendravimas suartino, atsirasdavo galimybė ir atviriau pakalbėti. O juk leisti „Visuotinę lietuvių enciklopediją" buvo tikrai nelengva. Tai buvo pirmoji enciklopedija atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Reikėjo įdėmiai pervertinti visą tai, kas buvo skelbiama iki šiol leistose sovietinėse enciklopedijose. Atsisakyti socialistinės ideologijos, sovietinių štampų ir šablonų. Be to atsirado galimybė pradėti atvirai kalbėti apie tai, kas sovietmetyje buvo uždrausta, neigiama, klastojama, ar minima tik pusę lūpų. Turiu omeny antitarybinį rezistencinį, Lietuvos partizaninį judėjimą, religiją ir dvasininkiją, užsienio lietuvių veiklą, marksizmui nepalankią ideologiją, sovietinės istorijos klastotes, kitką. Reikėjo griežtai pasipriešinti ir įvairių veikėjų bandymams prasibrauti į enciklopediją, to iš tikrųjų neužsitarnavus. Ir visa tai gulė ant A. Račio pečių ir jo vadovaujamos Vyriausiosios redakcijos.

A. Račis su naujai iškilusiais iššūkiais susitvarkė profesionaliai ir, mano nuomone, tapo iškiliausiu šių laikų Lietuvos enciklopedininku. Tai jo vadovaujama „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" vyriausioji redakcija, sėkmingai užbaigė pirmąją lietuvišką universalią enciklopediją, skirtą Visatai, pasauliui ir Lietuvai. Šis leidinys tapo didžiausiu Lietuvos kultūriniu projektu.

Beveik kasmet spausdinant po keletą enciklopedijos tomų, A. Račio komandos dėka buvo pastatytas šis daugiatomis lietuviško intelekto rūmas, dar vienas nepaneigiamas tūkstantmetės valstybingumo tradicijos įrodymas. Už darbą rengiant „Visuotinę lietuvių enciklopediją" A. Račis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

"Enciklopedijos išleidimas parodo tautos pajėgumą, jos potencialą. Net ir daug didesnės tautos negalėtų pasigirti tais šios srities laimėjimais, kurie žymi nepriklausomos Lietuvos valstybės nueitą kelią", - kalbėjo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris tuomet buvo ir "Visuotinės lietuvių enciklopedijos" globėjas.

Profesorius Vytautas Landsbergis naująją "Visuotinę lietuvių enciklopediją" įvertino kaip vieną didžiųjų ir ambicingų nepriklausomos valstybės lūkesčių. Pasak jo, tokią enciklopediją pajėgi leisti tik nepriklausoma valstybė, kurios nevaržo svetimos ideologinės koncepcijos, primesti atrankos ir vertinimo kriterijai. Tai ir šalies vizitinė kortelė, teigianti, rodanti save pasauliui, kartu savo tautai pristatanti pasaulio žiniją. Tai ir priklausymo tam tikram kultūriniam arealui įrodymas. Per informacijos atranką, selekciją, pasak V. Landsbergio, ir reiškiasi enciklopedijos lietuviškumas, mūsų civilizacinė ir kultūrinė vizitinė kortelė.

Taip, būtina pabrėžti, kad A. Račis praktiškai visą savo gyvenimą atidavė lietuviškų enciklopedijų leidimui. Jo vadovaujamos mokslinės redakcijos sėkmingai išleido ne tik aukščiau paminėtą enciklopediją, bet ir „Muzikos enciklopedijos" bei „Žemės ūkio enciklopedijos" tritomius, po keturis tomus turinčias „Mažosios Lietuvos enciklopediją" ir „Technikos enciklopediją".

Kitas didelis A. Račio darbas - 2008-2015 metais išleista keturių tomų enciklopedija „Lietuva". Jis buvo ir dvitomės „Lietuvos sporto enciklopedijos" (2010-2013) Mokslinės redakcinės tarybos pirmininko pavaduotojas, Enciklopedinio žinyno „Bažnytinė muzika" (2011) Mokslinės redakcinės tarybos pirmininkas. Su istoriku E. Maneliu sudarė ir redagavo dvitomį enciklopedinį žinyną „Lietuvos istorija" (2011-2015). Pastaraisiais metais, jau išėjęs į pensiją, su talkininkais ėmėsi rengti enciklopedinį biografinį žinyną „XIX-XX a. Lietuvos dvasininkai", rinko duomenis apie kunigus, dirbusius ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, tremtus į Sibirą. Deja, šios knygos jau nespėjo užbaigti...

Renkant informaciją eilinei publikacijai apie Lietuvos enciklopedistų darbus visada ieškodavau progos susitikti su A. Račiu, juolab su juo būdavo lengva bendrauti. Mane maloniai stebino ne tik jo puiki atmintis, erudicija, bet ir didelis darbštumas, gyvenimiškas entuziazmas, sakyčiau, įgimtas vitališkumas. Ir, prisipažinsiu, niekada nekilo klausimas, kiek jam metų. O juk paskutinį tašką „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" A. Račis padėjo jau visai priartėjęs prie savo aštuoniasdešimtmečio...

A. Račis gimė Aukštaitijoje, laisvoje Lietuvoje, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, religingoje lietuviškoje šeimoje. Būdamas vaikas sunkiai pergyveno valdžių virsmą, širdimi nepriėme sovietinės tvarkos. Noriai siekė mokslo, į mokyklą, kaip ir dauguma Stebeikių kaimo vaikų, eidamas basas, o žiemą avėdamas nagines. Mokėsi Rinkūnų pradinėje ir Pumpėnų septynmetėje mokyklose, bet į pionierius neįstojo. Mažas patarnavo bažnyčioje, paaugęs atsisakė stoti ir į komjaunimą. Dėl to, nors ir baigė Pasvalio vidurinę mokyklą labai gerai, negavo tokiais atvejais abiturientams skirto aukso medalio. Bet tai jaunuolio nepalaužė. Po kelių metų jis parašys:

Basi išėjom ankstų rytą

Į šaltą šaltą gruodo kelią.

Kažkur sušaudyta nuvyto

Pirma pavasario gėlelė -

Mes likome kovoti ir gyventi.

Tvirto lietuviškumo A. Račis sėmėsi iš darbščių, Tėvynę mylinčių tėvų, iš jaukios Stebeikių kaimo aplinkos, kur,

pasak jo „mažoje dūmais pakvipusioje, aprūkusiomis sienomis pirkelėje" išvydo šviesą ir žengė į pilną negandų pasaulį su jaunatviška viltimi:.

... tegu duonelė dar juoda,

O kartais ir dirsėta.

Tegu dar žemė mūs šventa,

Ne rožėmis nusėta...

Nors ir išvykęs siekti mokslų į Pasvalį, vėliau į Vilniaus universitetą, A. Račį nepalieka gimtasis Stebeikių kaimas, žydri Svalios upės vingiai, medžiai ir gėlynai:

Ir jurginai, ir diemedis mažas,

Ir pakluonėj nuplikę beržai, -

Vis prisimena sodžiaus peizažas:

Ir jurginai, ir diemedis mažas.

Iš Stebeikių kaimo vardo A. Račis pasirenka sau ir literatūrinį slapyvardį - Antanas Stebeikis. Čia reikėtų pabrėžti dar vieną joveiklos barą - vertimus. Daug kam tai gali būti netikėta, nes jis visas išverstas knygas pasirašydavo slapyvardžiu - Antanas Stebeikis, slaptai pavardei pasirinkęs gimtojo kaimo pavadinimą. Jis išvertė iš lenkų ir rusų kalbų daug, per 20 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Tarp jų B. Makausko „Vilnijos lietuviai, 1920-1939 metais" (1991), daug romanų.

Jei Stebeikius jis garsino savo vertimais, tai savo vardą Antaną - originaliai surengtomis Antaninėmis. Savo vardadienius jis pažymėdavo gražiai, bet ne tradiciškai, kai viskas sukasi tik aplink vaišių stalą. Jis kasmet per savo vardadienį pakviesdavo visus kolegas enciklopedininkus į turistinę pažintinę kelionę po kokį nors įdomesnį mūsų šalies kampelį. Taip enciklopedistams atsirasdavo puiki proga pakeliauti, geriau susipažinti su senove dvelkiančiomis Kernavės ir Trakų apylinkėmis, unikaliomis Dieveniškėmis, Ignalinos kraštu. Pabūti Europos geografiniame centre, Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, užlipti ant Dubingių ar Merkinės piliakalnių, pabūti garsiojoje Liškiavoje ar Giedraičiuose, menančiose Lietuvos kario šlovės vietas.

Kartu keliaudamas mąsčiau, kad labai gerai, jog yra tokių žmonių, kaip A. Račis, kurie nebijo griauti nusistovėjusius stereotipus ir siūlo naujas bendravimo tradicijas. Vietoje gausaus vaišių stalo - bendravimą pažintinėje kelionėje. Po tokių kelionių, pilnas įspūdžių, apie tokias Antanines ant ratų skelbdavau spaudoje, siūlydamas ir kitiems palaikyti tokią iniciatyvą.

A. Račį domino ir žiniasklaidos problemos. 1991 metais jis įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Paskelbė straipsnių periodinėje spaudoje. Parašė prisiminimų, kurie skelbiami knygoje „Jurgėnų kraštas: praeitis, etninė kultūra, dabartis" (2014). Nuo 2002 metų jis buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys.

Ir metai paukščiais nuplasnoja.

Kokia gelmė gyvenimo prasmės?

Šias eilutes A. Račis parašė dar būdamas jaunas ir ieškodamas gelmių gyvenimo prasmėje. Jis ne tik klausė, bet ir rado atsakymą - nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, puoselėti lietuvių kalbą, skleisti mokslo šviesą. Taip jis ir elgėsi visą savo gyvenimą.

Knygą gražiai išleido leidykla „Trys žvaigždutės", kuriai vadovauja Jeronimas Laucius, o dizainere buvo Jelena Malinovskaja. Yra svarbiausių A. Račio gyvenimo datų ir išvertų knygų sąrašai. Originalų knygos viršelį sukūrė dailininkas Albertas Vaidila.

 

Rubrika "Redaktoriaus žodis" yra SRTRF projekto dalis.