Redaktoriaus žodis

Šis žurnalo numeris pasirodė gruodžio viduryje, todėl ir prasideda naujametiniu Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus sveikinimu, kurį jis pradeda žodžiais: „„Kai jau 2024-ieji baigiasi, galime įvertinti svarbiausius šių metų reiškinius ir įvykius Lietuvos žurnalistikoje. Akivaizdu, kad kelios temos buvo esminės ir jos labiausiai veikė žurnalistus bei žiniasklaidą" ir baigia žodžiais: „Linkiu visiems kolegoms ir geros valios žmonėms taikos ir sėkmės 2025-aisiais metais".

Čia yra gera proga padėkoti ir Medijų rėmimo fondui šiemet keturių žurnalo „Žurnalistika" numerių išleidimui paskyrusi 10 000 eurų.

Žurnalas „Žurnalistika" šiemet skyrė didelį dėmesį kovos su dezinformacija temai. Kovai su sąmoningai skleidžiamu melu, kuris dar ir kursto nesantaiką ar net karą, pastarąjį dešimtmetį yra skirta tiek daug dėmesio ir resursų, kad pagrįstai kyla tik vienas klausimas. Ar kova su melo kūrėjais ir skleidėjais gali būti efektyvi, jei tokiu baisiu instrumentu neretai naudojasi net pačios valstybės ir tai yra jų oficiali politika?

Šiais metais Lietuvoje vyko svarbūs rinkimai. Todėl drąsiai galime pridėti dar vieną svarbią temą - politikų kuriamos ir platinamos dezinformacijos sklaida rinkimų metu. Kaip žinia, kai kuriems politikams (ne tik Lietuvoje) pavyksta net ir atvirai meluojant įtikinti žmones balsuoti už juos. Na o laimėjus rinkimus vienai ar kitai partijai ar politikui nubausti juos už dezinformacijos sklaidą nėra taip jau paprasta.

Todėl šiame numeryje kalbiname jau penktą Lietuvos ekspertą ir šį kartą bandysime siaurinti temą iki kovos su dezinformacija demokratinėse šalyse. Mūsų pašnekovė - Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimo centro asistentė, daktarė Giedrė Vaičekauskienė. Pokalbis su ja „Medijos taip pat prisideda prie populizmo ir neapykantos kalbos eskalavimo" skelbiamas rubrikoje „Visuomenė ir žiniasklaida".

Rubrikoje „Sukaktys, jubiliejai" šį kartą dvi temos. Pirmoji skirta Marijos radijui. 2004 metais, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų savaitės metu, transliacijas Lietuvoje pradėjo Marijos radijas. Šiemet jis mini savo 20-ies metų sukaktį. Ta proga žurnalas „Žurnalistika" pakalbino Marijos radijo programų direktorių kunigą Sigitą Jurkštą ir šio žurnalo numerio viršelį papuošė bendra Marijos radijo darbuotojų nuotrauka.

Kita publikacija skirta Henrikui Giedriui Vaitiekūnui, žinomam žurnalistui, redaktoriui, dėstytojui. Jam sukako 75-eri. Gražią sukaktį kolega Henrikas pasitiko perduodamas didelę savo žurnalistinę patirtį jaunesniems žurnalistams ir išleista originalia autorinę knyga „Felčerio užrašai".

Rubrikoje „Ginkime žurnalistų teises" yra žinia apie naujienų portalo 15min pergalę teisme. Redakcija apgynė visuomenės teisę žinoti apie nusikaltimus.

Visuomenė turi teisę rasti informaciją apie anksčiau vykusius teismo procesus ir nusikaltusius žmones, nes darydamas nusikaltimą žmogus pats atsisako privatumo. Tokius principus įtvirtino Vilniaus apygardos teismas, atmetęs tarnyba piktnaudžiavusio buvusio policininko reikalavimą naujienų portalui 15min ištrinti informaciją apie jį. 15min redakcijos vertinimu, tai - vienas iš svarbiausių pastarojo meto Lietuvos teismų sprendimų, ginančių žiniasklaidos laisvę.

Buvęs pareigūnas 15min redakcijos reikalavo nuasmeninti jo duomenis, pašalinti nuotraukas iš visų straipsnių, kuriuose aprašomas piktnaudžiavimas tarnyba (orgijos su prostitute policijos komisariato patalpose) ir dėl to vykę teismo procesai. Vyras argumentavo, kad informacija apie jį „neproporcingai suvaržo jo teisę į privatų gyvenimą".

15min redakcija šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, gindama visuomenės teisę žinoti apie valstybei nusikaltusį asmenį. Dviejų instancijų Vilniaus teismai patvirtino 15min poziciją. Trijų teisėjų kolegijos Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad darydamas nusikalstamas ar kitas neteisėtas veikas žmogus „neturi ir negali tikėtis privatumo". Ši byla įeis į šalies žiniasklaidos istoriją.

Kolegė Daiva Červokienė rubrikai „Kūryba ir įkvėpimas" parengė įdomų straipsnį „Romas Sadauskas: skatina siekti aukštybių, neišsižadant žemės ir savo šaknų". Jame autorė rašo: „Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau įvairių sukakčių ir jubiliejų sulaukia. Štai 86-erių žurnalistui ir rašytojui Romui Sadauskui, išleidusiam 34 bene visų žanrų knygas, tarp kurių daugiausia, žinoma, publicistinių, šie metai yra labai svarūs: sukanka 60 metų, kai išvyko į pirmąją savo žurnalistinę komandiruotę, 50 metų, kai jis yra Rašytojų sąjungos narys, be to, išleido eilėraščių knygą „Meditacija žiūrint į medį". Ta proga susitikimas su kūrėju į vyko Rašytojų klube Vilniuje. Galima sakyti, kad tądien Rašytojų klubą okupavo žurnalistai: renginį vedė Edmundas Ganusauskas, dalyvavo skaitovas Juozas Šalkauskas, dainorius Albertas Antanavičius-Šekspyras, knygos „Meditacija žiūrint į medį" sudarytoja Daiva Červokienė, visi dirbę žiniasklaidoje, trys - ir LŽS nariai".

Lietuvos žurnalistų sąjunga šiemet išleido knygą „Žurnalistai senjorai". Jį skirta LŽS Senjorų klubui, jo istorijai ir veiklai iki šių dienų. klubo veikla. Senjorų klubo istorija prasidėjo kartu su Lietuvos Atgimimu. 1990 metų liepos mėnesį susirinko grupė vyresnio amžiaus Lietuvos žurnalistų sąjungos narių, susirūpinusių dėl esamos padėties. Tada buvo nutarta suburti senjorus žurnalistus į atskirą derinį, siekiant panaudoti jų kūrybines jėgas, patirtį bei pradėti aktyviau spręsti socialines bei materialines jų problemas. Šis klubas, kolegos Ipolito Skridlos vadovaujamas, sėkmingai veikia ir dabar. Rubrikoje „Lietuvos žurnalistų sąjungai -95" yra publikacija „LŽS Senjorų klubas sėkmingai žengia į ketvirtą dešimtį".

Šis žurnalo numeris ne visai eilinis, o 50-tas. Yra progą pažvelgti į „Žurnalistikos" leidybos istoriją. Todėl skelbiame „Žurnalistikos" iniciatoriaus ir pirmojo redaktoriaus Domo Šniuko prisiminimus.

Rubrikoje „Žiniasklaidos aktualijos" yra kolegės Rūtos Balčiūnienės žinia apie naują „Verslo žinių" veidą internete: „Atsinaujina „Verslo žinių" portalo dizainas: jame - daug dėmesio vizualumui, patogesniam naršymui ir turinio pateikimui, duomenims bei infografikai, nuotraukų kokybei".

„Atsinaujinimui priežasčių turime ne vieną, - sako Rolandas Barysas, „Verslo žinių" vyriausiasis redaktorius. - Bemaž nuo pat „Premium" turinio starto portale reikšmingesnių pokyčių neturėjome, tad natūralu, laikas nestovi vietoje, keičiasi tendencijos, technologijos, vartotojų įpročiai, tad atsinaujiname ir mes. Be to, kitąmet „Verslo žinios" švęs 30-metį, o tai dar viena proga parodyti, kad žengiame koja kojon su laiku, esame šiuolaikiški ir sekame pokyčius technologijų, dizaino srityje, kad kuriame įdomų, ir, svarbiausia, naudingą portalą savo skaitytojams."

Pasak R. Baryso, atnaujintas portalas yra patrauklesnis vartotojo akiai, čia patogiau, intuityviau pateiktas turinio išdėstymas. „Atsižvelgėme į savo skaitytojų poreikius ir pastabas, jų patirtį ir pasistengėme taip atnaujinti portalą, kad jis būtų draugiškesnis vartotojui. Atrodytų smulkmena, tačiau koregavome ir šrifto dydį, ryškumą, tam, kad tai nevargintų skaitytojų akių, ypač skaitant mobiliuosiuose įrenginiuose", - teigia R. Barysas.

Rubrikoje „Letuviškos išeivijos žiniasklaida" yra informatyvus LŽS nario Alfonso Kairio straipsnis „Rusijos lietuvių spauda. kokia ji buvo?"

„Rusijoje nuo seno gyveno nemažai lietuvių. Dauguma jų ten pateko per prievartą, buvo kalinami ar ištremti po 1863-1864 metų sukilimo, prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jam pasibaigus. Kai kas išvyko ir savo noru, ieškodami darbo, kurdami šeimas. Išvykę, nepamiršdavo Tėvynės, puoselėjo gimtąją kalbą, talentingesni - rūpinosi ir leido lietuvišką spaudą. Apie Karaliaučiaus krašto lietuvišką spaudą rašiau „Žurnalistikos" 2024 m. 2(48) numeryje. Dabar prisiminsime ir lietuvių leistą spaudą kituose Rusijos regionuose, - rašo A. Kairys. - Malonu prisiminti tuos žmones, kurie veltui dirbo sunkų Lietuvos pristatymo užsienyje darbą, kurie neleido tautiečiams pamiršti kraujyje pulsuojančio lietuviško žodžio. Bendrauta su visų čia aprašomų spaudinių vyr. redaktoriais. Visų mintis vienijo noras išsaugoti mūsų prosenelių kalbą, kuri, anot Mikalojaus Daukšos, „yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas".

Rubrikoje „Žurnalistas irgi žmogus" yra žinomo žurnalisto Česlovo Iškausko straipsnis „Vincas Staniulis - mokytojas, parodęs kelią į žurnalistiką".

„Savo kūrybinės žurnalistikos kely esu sutikęs ne vieną Mokytojo iš didžiosios raidės vertą asmenybę. Ypač daug naudos davė Vilniaus universiteto dėstytojai, nebūtinai žurnalistikos, o ir literatūros, kalbos, istorijos, netgi ekonomikos. Vis dėl to pirmas mano Guru buvo tuometinio Prienų rajono laikraščio „Naujas gyvenimas", kurio redakcijoje iškart po mokyklos baigimo ėmiau dirbti, žurnalistas Vincas Staniulis. Tai jis mane priėmė į darbą, mokė fotografijos, reportažo, publicistinio pasakojimo žanrų, redagavimo subtilybių, tiesiog varė iš redakcijos kėdės į gatvę, sakydamas: „žurnalistą kojos maitina", - rašo Česlovas Iškauskas.

„Ar žinote, kur yra miestas Humorpolis? - klausia kolega Povilas Sigitas Krivickas. - Lietuvos žemėlapiuose jo kol kas negalima rasti. Tačiau gyvuose pasakojimuose šį vardą jau matuojasi Marijampolė. Tam yra labai rimtų (nors ir humoristinių) priežasčių.(...) Suvalkiečiai vieni pirmųjų sumojo, kad smagią nuotaiką galima perteikti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Toks pirmeivis buvo gimęs Kudirkos Naumiestyje ir kurį laiką Marijampolėje gyvenęs grafikas, karikatūristas Juozas Olinardas Penčyla (1908 -1979). 1944 m. buvo pasitraukęs į Vokietiją bendradarbiavo išeivių leidiniuose. 1948 persikėlė į Kolumbiją, dirbo karikatūristu ir iliustruotoju Bogotos periodiniuose leidiniuose. J. O. Penčyla dar prieškariu surengė individualių parodų Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kybartuose, Alytuje, Kaune, vėliau - Bogotoje ir Medelíne; pomirtinė - Vilniuje (1989). Dailininkas išgarsėjo satyriniais piešiniais, išjuokiančiais visuomenės ydas, miesčioniškumą, biurokratizmą. Jis sukūrė psichologiškai tikslių, impulsyvaus ir lakoniško piešinio visuomenės bei kultūros veikėjų šaržų".

P. S. Krivicko šmaikščią publikaciją „Po kelionės į Humorpolį. Marijampolė tampa Lietuvos humoro sostine" gražiai papildo ir kolegos Kazio Kęstučio Šiaulyčio sukurti draugiški šaržai.

Rubrikoje „Pasaulis ir žiniasklaida" šį kartą, deja, skelbiamos liūdnos naujienos - Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO ataskaita „Žurnalistų žudikai dažniausiai lieka nenubausti". Joje skelbiama, kad 2022-2023 m. buvo nužudyti 162 žiniasklaidos darbuotojai; daugeliu atvejų žudikai lieka nenubausti. 2022 ir 2023 metais kas keturias dienas nužudytas žurnalistas už tai, kad atliko savo darbą, ieškojo tiesos. Daugeliu atvejų už jų mirtis niekas niekada nebus patrauktas atsakomybėn.

Apie tai pranešė UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay, lapkričio 2 d. paskelbdama naują ataskaitą minint Tarptautinę dieną, skirtą kovai su nebaudžiamumu už nusikaltimus prieš žurnalistus. 85 procentai žurnalistų žudikų visame pasaulyje lieka nenubausti. Tai rodo situacijos rimtumą, nepaisant nedidelės pažangos nuo 2018 m., kai nenubaustų nusikaltėlių procentas buvo 89 ar 2012 m., kai nebaudžiamumas buvo pasiekęs 95 proc.

Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija ataskaitoje ragina visas savo valstybes nares dėti daugiau pastangų, kad šie nusikaltimai neliktų nenubausti, sako Audrey Azoulay. Patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir pasmerkti nusikaltėlius - tai pagrindinė priemonė siekiant užkirsti kelią būsimiems išpuoliams prieš žurnalistus.

Per ataskaitoje apimtą dvejų metų laikotarpį, 2022-2023 m., žuvo 162 žurnalistai, beveik pusė jų šalyse, kuriose vyko ginkluoti konfliktai. Kitose šalyse dauguma žurnalistų buvo nužudyti už tai, kad bandė atskleisti tiesą apie organizuotus nusikaltimus, korupciją arba informavo apie viešas demonstracijas.

„LŽS Kelionių žurnalistų klubas surengė ne vieną ekspediciją, kurios buvo skirtos įprasminti Lietuvai nusipelnIusius keliautojus, žurnalistus, fotografus, gamtininkus, geografus, poetus ar reikšmingus mūsų visuomenei įvykius. Tai Matas Šalčius, Antanas Poška, Gediminas Akstinas, Kazys Pakštas, Kazys Bradūnas, Paulius Normantas ir Olegas Truchanas... jų atminimui jau buvome surengę ekspedicijas. Šįkart atėjo eilė prisiminti vieną iš Vilniaus krašto vadavimo sąjūdietį, visuomenininką, žurnalistą ir fotografą, „Mūsų Vilnius" redaktorių ir „Valstybės radiofono" laidų vedėją Vincą Uždavinį" - teigia LŽS Kelionių žurnalistų klubo pirmininkas Gerimantas Statinis savo kelionių apybraižoje „Žurnalisto Vinco Uždavinio pėdomis į Alžyrą".

Žurnale yra paaiškintos sąlygos kaip galima palaikyti žurnalistus ginančią organizaciją - Lietuvos žurnalistų sąjungą - neišleidus nei vieno cento. Tereikia skirti Sąjungai dalį savo sumokamo gyventojų pajamų mokesčio.

Yra paskelbtos ir žurnalo „Žurnalistika" prenumeratos sąlygos.

PRENUMERUOKITE ŽURNALĄ „ŽURNALISTIKA" 2025 METAMS!