Lietuvių kalba yra viena seniausių išlikusių indoeuropiečių kalbų. Tai gyvas visuomenės produktas, per ilgus amžius susidaręs dėl vykusios kalbos vidinės raidos bei įvairių išorės veiksnių. trukdžiusių žmonėms bendrauti. Tai lėmė, kad ten gyvenusių žmonių kalba mažai kito ir joje buvo mažiausiai svetimybių, svetimžodžių, ypač pietvakarinėse etninėse lietuvių žemėse. Ten gyvenusių žmonių kalba tapo pagrindu nuo XIX a. pabaigos besiformuojančiai bendrinei lietuvių kalbai. Verta įsiminti: mažiausiai užteršta svetimžodžiais!

Svetimžodžiams brautis į lietuvių kalbą per beveik porą okupacinių šimtmečių buvo lengva, bet juos išguiti iš lietuvių kalbos nėra paprasta. Tik du pavyzdžiai. Dešimtmečiais kovojama su svetimybe slavizmu anūkas /vnuk/. Jis kaip nevartotinas yra įtrauktas Valstybinės lietuvių kalbos dokumentuose, vietoj jo kalbininkai siūlo vartoti lietuvišką atitikmenį vaikaitis. Kai kas taip ir daro. Tačiau yra masinės informacijos priemonių, pavyzdžiui, LRT, kai per pageidavimų koncertus anūkas su proanūku kartojami dešimtis kartų. O ši laida dar kartojama kitą dieną ir klausytojas girdi per savaitę gal šimtąjį kartą! Oficialių aukštų Lietuvos asmenų kalbose, pvz., Valstybės vadovo sveikinimuose valstybei iškilminga proga, vartojamas vaikaitis. Jokių svetimžodžių, nes turime savąjį atitikmenį. Tačiau yra masinės informacijos priemonių, kurių atsakingi darbuotojai elgiasi neatsakingai ir ankūkas piršte peršamas nežinia ar dėl redaktorių nežinojimo, menko išprusimo, nepakankamo išsilavinimo, ar dėl kitokių, pavyzdžiui, politinių priežasčių. Arba imkime kitą atvejį: krepšinio žaidime kamuolį į krepšį galima įmesti, įdėti tik iš viršaus, bet gal krepšinio taisyklių nežinantis koks nors Rytis ar Rokas išsijuosę šiukšlina - iš viršaus! Kartais net nepasakant kas iš viršaus buvo padaryta. Panašiai buvo stagnacijos metu. Tada kalbininkai pasišaipė iš kalbos šiukšlintojų, kalbos užgriozdintojų: sviestas sviestuotas! Ir po truputį atprastino kišti nors ir lietuviškus, bet nereikalingus, perteklinius žodžius. Gal ir dabar taip atsitiks, nors kol kas taip besielgiantys įvairūs ryčiai ir rokai, atrodo, dar esmės nesuprato...

O suprasti reikėtų. Pažvelkime į Bibliją. Chamas (Hamas) biblinis veikėjas, antrasis Nojaus sūnus, pagarsėjęs nepaklusnumu tėvui, už ką buvo tėvo prakeiktas. Bendriniu daiktavardžiu vardas tapo nusakant nejautrų, brutalų, žemos kultūros, kitus niekinantį žmogų. Iš senovės persikelkime į nepertoliausią praeitį. Yra spėliojančių, kad Chamas turėjo seseris dvynes, galbūt vadintas Viktorija ir Aušrine, kurios savivaliavo pačios net neišmanančiuose dalykuose. Chamas, sako, irgi turėjęs dvynį, berods, vardu Artūras, kurio šeima nepasižymėjo pagarba lietuvių kalbai ir kuris siekė griauti lietuvių kalbos pamatus, kad sostinėje susirinkę protestuotojai reikalavo - reikalaujame dabartinės LR Seimo daugumos ir jos Vyriausybės atsakomybės dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos sabotavimo ir žlugdymo.

Galbūt Lietuvoje įgijusios valdžią, sublizgėjo visu savo neišmanėlišku bjaurumu - žalojo bendrinę lietuvių kalbą! Agresyvus nusiteikimas jų ir į jas panašių, net nemokančių lietuvių kalbos šeimoje, net nekalbančių ar menkai kalbančių lietuviškai, nesutrukdė vadovauti kalbai įtakos turintiems struktūriniams padaliniams, su niekuo nesiskaitė žalodamos ir griaudamos lietuvių kalbos pagrindus. Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai, atrodo, lyg šiems lietuvių kalbos griovėjams, būtų taikyta lietuvių tautos išmintis. Atrodo, neturi kvalifikuoto supratimo apie lietuvių kalbą, bet imasi ją tvarkyti, todėl ir išeina nemokšiškas kalbos tvarkymas. O gal tai daroma pagal kažkieno nurodymą, pvz., iš Rytų...

Gal gavę nurodymą puola lietuvių valstybinės kalbos struktūras, įvardijant esant jas nereikalingomis. Savo ruožtu galiu pastebėti, kad aš ir mano pažįstami manome, jog tokios struktūros su aukštos kvalifikacijos specialistais labai reikalingos. Tiesiog būtinos, būtini!

Jau senovėje išminčiai pastebėjo, kad valdžia gadina žmogų. Kuo didesnę valdžią individas įgauna, tuo labiau jis valdžios gadinamas. Valdžios pagundai atsispirti sunku. Vienas anglų lordas yra taikliai pasakęs, kad kiekviena valdžia gadina, tačiau absoliuti valdžia gadina absoliučiai.

Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento G. Nausėdos šiuometiniuose pranešimuose, sveikinimuose šalies gyventojams vartojamas vaikaitis, o ne koks ten slavizmas ir teigiama, kad dalis Lietuvos visuomenės nekantriai laukia naujų rinkimų, kad pakeistų valdžią, gal tada, manau, visokie, visokios viktorijos, aušrinės, artūrai ir į juos panašūs, nebegalės darkyti lietuvių kalbos, griauti Lietuvos valstybingumo pamatų, nes žmonės paprasčiausiai juos ignoruos, kaip praradusius pasitikėjimą. Koks lietuvis, apskritai, kokie Lietuvos gyventojai balsuos už kandidatus, kurie kėsinasi į Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos tapatybę.

REMIA: