Savaitės tema

Vytautas Žeimantas 

 

Birželio 28 dieną mūsų kolegai, LŽS nariui, Lietuvos ir Vokietijos televizijos ir radijo žurnalistui Leonui Stepanauskui sukanka 95 - eri metai.
"Mielas kolega Leonai Stepanauskai, sveikiname Jus su garbinga 95-mečio
sukaktimi. Linkime stiprios sveikatos, kūrybinės energijos. Telydi Jus laimė ir pagarba," - jubiliejiniame sveikinimo rašte rašė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
"Mielas kolega Leonai, visų LŽS Senjorų klubo narių vardu nuoširdžiai sveikinu Tave gražios sukakties proga. Mes džiaugiamės, kad daugelį metų esi aktyvus mūsų klubo ir visos Žurnalistų sąjungos narys. Linkime tvirtos sveikatos ir neblėstančios kūrybinės energijos," - sveikinime rašo LŽS Senjorų klubo pirmininkas Ipolitas Skridla.
Kolega Leonas gimė 1925 m. birželio 28 d. Kaune. 1942 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Vėliau baigė Vilniaus universitetą. 1956-1963 m. dirbo Lietuvos valstybiniame radijo ir televizijos komitete. 1963-1967 m. dirbo VDR kelionių biure Berlyne. Nuo 1968 m. buvo Berlyno televizijos redaktorius.
Pasak kolegos Leono, labai svarbu, išvykus į svečią šalį nepamiršti savo gimtosios kalbos. „Man, mylinčiam kalbą visa siela, niekas neturi priekaištų nei dėl lietuvių, nei dėl vokiečių kalbos. Kai rašau vokiškai - man labiausia padeda T. Manno skaitymas, o kai lietuviškai - lietuvių poetų eilėraščiai. Visiems tėvams aš patarčiau vaikams nuo mažens skaityti kuo daugiau knygų," - sako kolega Leonas.
Gyvendamas Vokietijoje kolega Leonas ne tik neužmiršo lietuvių kalbos, bet ir daug nuveikė dėl Lietuvos gerovės. Žurnalistinis darbas jam atvėrė galimybes tarnauti Lietuvai iš svetur. Pavyzdžiui, jo iniciatyva gimė VDR pirmojo TV kanalo laida „Vilnius-Erfurtas". Rašė straipsnius į Menų akademijos žurnalą „Sinn und Form" apie Lietuvą, K. Donelaitį.
Prisidėjo gelbėjant rašytojo T. Manno namelį, siekdamas, kad šis taptų Lietuvos kultūriniu tiltu į pasaulį. Apie jį rašė knygas, norėdamas, kad pasaulis pamatytų, jog Lietuva - kultūringa tauta. Lietuvos ir Vokietijos spaudoje jis paskelbė daug straipsnių apie lietuvių ir vokiečių kultūrinius ryšius.
Savo kūryboje ypač daug dėmesio skyrė Tomo Manno įamžinimui. Nuo 1975 m. yra mokslinės Tomo Mano draugijos (Ciurichas) narys.
"Man visada patiko domėtis praeities įvykiais. Taip jau atsitiko, kad likimas suvedė su Vydūno mokiniu - Berlyno Humboldtų universiteto polonistikos ir baltistikos profesoriumi Viktoru Falkenhahnu. Iš Vydūno laiškų, kurie man pateko po prof. V. Falkenhahno mirties, geriau pažinau Vydūną kaip Vokietijos pilietį ir kaip humanistą. Daug apie jį papasakojo ir jį pažinoję žmonės, - sako kolega Leonas. - Vydūnas aukščiausia vertybe laikė žmoniškumą, buvo tvirtai įsitikinęs, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmoniškumo ugdymo sąlyga. Būtent tokio šiuolaikinių žmonių požiūrio dabar pasigendu. Neteisinga žmones skirstyti į jaunus ir senus. Štai galima manyti, kad filosofų Sokrato ir Platono mintys yra pasenusios ir šiandien nebeaktualios, tačiau iš tiesų šiais laikais tokiu mąstymu negali pasigirti net patys jauniausi. Nežinau, kuo taptumėme, jeigu neturėtumėme idealų, kurie mus kažkur vestų. Tikiu, kad geras praeities pažinimas yra sėkmės laidas, raktas į ateitį".
Kolega Leonas išleido knygas: "Vokietijos Demokratinė Respublika (1969), "Tomas Manas ir Nida" (1987, 2-asis leid. 1996, 3-oji laid. 2011), "Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai" (2009), "Paviliojo Islandija: Teodoro Bieliackino pėdsakais" (2010). „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties"(2017), Vokiečių kalba išleido Thomas Mann und Nidden: eine Annäherung aus Litauen (2011).
Poeziją yra skelbęs žurnalistų eilėraščių knygoje "Sušvieski, saule" (2014). Vienas jo eilėraštis - "Žvaigždutė" susilaukė didelio dėmesio, virto populiaria daina, kurią daug metų dainavo garsioji Lietuvos lakštingala Beatričė Grincevičiūtė.
"Eilėraštį „Žvaigždutė" parašiau besimokydamas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos paskutinėje klasėje, 1942-aisiais. Jį perskaičiau per abiturientų išleistuves. Vėliau eilėraštis buvo publikuotas Kaune ėjusiame žurnale „Savaitė". Eilėraštį iš žurnalo išsikirpo Kauno teatro operos primadona Vincė Jonušaitė-Zaunienė, atnešė kompozitoriui Baliui Dvarionui. Pirmąkart dainuojant „Žvaigždutę" išgirdau po karo, grįžęs iš Vokietijos, kai gyvenau Antakalnyje, Vilniuje, ir švenčiau savo gimtadienį. Atėjo keli draugai - vienas jų buvo konservatorijos studentas. Aš kažko išėjau į lauką ir pro atidarytą langą girdžiu - jis dainuoja. Žodžiai pasirodė pažįstami - pamaniau, kad jis mano kambaryje rado tekstą ir sumanė pagal jį padainuoti. Tada net neįtariau, kad tai Balio Dvariono muzika", - prisimena kolega Leonas.
Pastaruoju metu kolega Leonas dirbo ir gyveno Berlyne. Dažnai atvažiuodavo į Lietuvą. Aktyviai dalyvaudavo LŽS veikloje, Nidoje - renginiuose, skirtuose Tomui Mannui, Kalvarijoje - įamžindamas Antano Baranausko atminimą.
Nuoširdžiai sveikiname kolegą Leoną su gražia sukaktimi.