Savaitės tema

Gerbiamas redaktoriau, sakoma, kad su amžiumi žmonės tampa ciniškesni, ieško kompromisų, kartais net būna priversti paminti savo vertybes, išsižadėti jaunystės svajonių. Bet toks pavojus brandos kryžkelėje gali ištikti ir tautas.

Beveik visos tautos gimsta svaiginančio idealizmo ir kolektyvinio pasipriešinimo sūkuryje. Moderniaisiais laikais savo tikslams įgyvendinti jos sukūrė nacionalines valstybes. Tačiau beveik visos valstybės susiduria su identiteto iššūkiais, o kai kurios žlunga praradusios kryptį ir valią kovoti už savo vertybes. Šiuo metu įvairiuose pasaulio taškuose regime vykstančias valstybių dramas: vienos, kaip Sirija, kuri atsirado iš pasipriešinimo Osmanų imperijai, pasiduoda ciniškų despot valiai; kitos, kaip Ukraina, kuri atgavo nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos žlugimo, neatsilaiko prieš siaurus oligarchų interesus; o trečios, kaip Italija, dėl pertekliaus ir neišmanymo, kur toliau eiti, pradeda skęsti dekadentiškame liūne.

Žinoma, regime ir priešingų pavyzdžių: Airija, o galbūt ir Graikija bei Portugalija, išeina iš krizės su nauja ateities vizija ir sparčiai žengia tautos gerovės link.

Švęsdamas Lietuvos šimtmetį, nenorom susimąstai, kad galbūt ir mūsų šalis artėja prie vidurio amžiaus krizės. Po „idėjų fiestos", kurią matėme metų pradžioje, jaučiasi šiokia tokia tuštuma. Kryptis išlieka miglota net ateinantiems dešimčiai metų. Atrodo, kad politinis ciklas trumpėja, diskursas tampa vis skurdesniu.

Galbūt visi tie bandymai susitelkti ir pasirinkti naują kelią buvo tik viešųjų ryšių triukas ar politinis katarsis, o galbūt vis dėlto nuoširdus naujo etapo ieškojimas - per miglą, pasiklydus tamsiame miške. Kaip rašė Dantė, „[n]el mezzo del cammin di nostra vita / mi ritrovai per una selva oscura".

Greičiausiai sociologai, politologai ir filosofai sakys, kad atsakymas į klausimą apie krizę yra kompleksinis. Čia rastume politinio cinizmo, nuoširdaus ieškojimo, daug nusivylimo ir vilties, baimės ir ryžto. Ir vėl norėtųsi pacituoti, šį kartą - Charlesą Dickensą: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha, šviesos, o kartu - ir tamsos metas..."

Vos ne kiekvienas lietuvis, kaip vienišas romantikas, nešioja savyje Lietuvos viziją, kokia ji turėtų būti antrąjį šimtmetį. Bet vienybės blyksniai kaip snaigės pavasarį ištirpsta nusileidusios ant žemės. Modus operandi išlieka nulinės sumos žaidimas (angl. zero-sum game) - tik neduok kitam praslysti į priekį. Arba: reikia perskirstyti gerovę, o ne ieškoti būdų, kaip ją sukurti visiems.

Gerbiamas redaktoriau, bandydamas pateikti savo ateities viziją, aš supratau turbūt svarbiausią problemų priežastį - nepriklausomoje Lietuvoje triumfavo individualizmas. Kai buvo dorojamasi su komunizmo palikimu, į šiukšlyną buvo išmestos bet kokios su bendro gėrio ieškojimu susijusios vertybės. Laisvė sutapatinta su žmogaus asmenine laisve, kuri gali būti apribota tik tiek, kiek to reikia viešajai tvarkai palaikyti. Šeima, visuomenė ir bendruomenė atsidūrė antrame plane. Todėl dabar akivaizdžiai trūksta telkiančios kolektyvinės valios. Tai kontrastuoja su Azijos patirtimi, kur vyrauja kolektyvinė logika ir šeimos bei visuomenės hierarchija. Nenuostabu, kad nuolat tenka girdėti skeptiškus svarstymus, jog kolektyvine valia Singapūre, Pietų Korėjoje ir Japonijoje pasiekti proveržiai yra tiesiog „neįsivaizduojami" Lietuvoje.

Toks individualizmo triumfas yra dekadentiškas, jis veda prie stagnacijos ir galiausiai visos šalies susinaikinimo per emigraciją. Nepaisant didžiulio ekonominio progreso, per pastaruosius dvidešimt metų Lietuva yra atsidūrusi ant socialinio žlugimo ribos. Jau trečdalis darbingo amžiaus žmonių išvažiavo ir neplanuoja sugrįžti. Tie, kas liko, dėl to per daug nesijaudina arba supranta tai kaip "nenugalimą jėgą", neišvengiamą laisvės kainą. O tėvai net džiaugiasi, kad jų vaikams pavyko „pabėgti" ir kad senatvėje padės prisidurti prie pensijos.

Švietimo, sveikatos ir valstybės sektoriaus darbuotojai yra likę už borto - pernelyg demoralizuoti, kad kovotų už antro šimtmečio proveržius. Elitas - per daug prisitaikęs prie egzistuojančios tvarkos, todėl stabdo ir vilkina asmines reformas. Arba dar blogiau - imituoja reformas: vienas žingsnis į priekį, du žingsniai atgal. Laikas traktuojamas kaip nesibaigiantis išteklius. Ateis dar vieni rinkimai ir dar. Galime palaukti. Tegu ateis dar viena nauja karta.

Nes šitas jaunimas jau spėjo pritapti prie senių. Juos jau galima nurašyti, išmesti į istorijos šiukšlyną.

Visuomenė iki pagrindų yra susiskaldžiusi: turtingi prieš neturtingus, verslas prieš darbuotojus, valdžia prieš visuomenę, žiniasklaida prieš politiką, senoji karta prieš jaunimą. Bet tauta negali ilgai išlikti susiskaldžiusi. Egzistenciškai svarbu rasti naują telkiančią viziją, kuri vėl suvienytų gyventojus naujiems iššūkiams, naujoms svajonėms ir bendrai gerovei.

Po individualizmo triumfo privalo ateiti bendruomeniškumas, kolektyvinis sutarimas, kuris atsigręžtų į akivaizdžius pavojus, prisiimtų atsakomybę už tautos išlikimą. Reikalingas antrasis atgimimas. Lietuviškasis renesansas.

Paradoksalu, kad tai, kas atvedė Lietuvą prie šitos krizės, turbūt padės jai atgimti iš naujo.

Į žmogaus laisvę orientuotas individualizmas nelinkęs susitaikyti su totalitarinės-policinės valstybės atsiradimu. Tuštėjančios mokyklos regionuose ir akivaizdi nelygybė bei neteisybė žeidžia net abejingiausią individualistą, nes atneša daug slegiančios socialinės įtampos, kuri tampa nebepakeliama. Palaipsniui individualistai pribręsta naujam mūšiui prieš susiklosčiusią neteisybę ir nori pagerinti sąlygas visiems, kad vėl galėtų atgauti savo ramybę. Kai kurie net ryžtasi paaukoti savo laisvę vardan kilnesnio tikslo, nes taip jie atranda tikrąją prasmę šioje žemėje.

Jaučiu, kad šis kulminacijos momentas nėra už kalnų, ir bendruomeniškai mąstantiems šalies patriotams reikėtų ruoštis. Kad atėjus antrajai atgimimo bangai, viskas nevirstų tik gatvės triukšmu ir galimybe suvesti sąskaitas su buvusiais varžovais, kaip tai įvyko Oranžinės revoliucijos metu Ukrainoje. Tokios istorinės progos ateina retai. Gal tik kartą per šimtmetį.

Rubrika Savaitės tema yra Spauos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.