Savaitės tema

Ar žiniasklaida vis dar gali būti vadinama ketvirtąja valdžia?

Netiesa. Kartais ji gali tapti ir pirmąja. Prisiminkime atvejus, kai į viešumą išvelkamas korumpuotas pareigūnas, ar skandalingas reportažas išverčia iš posto aukštus pareigūnus.

Nepaisant to, kad pasitikėjimas masinės informacijos priemonėmis visame pasaulyje mažėja, žiniasklaida vis dar lieka ta jėga, kuri sulaukia ypatingo politikų dėmesio, visuomenės palaikymo ar pasmerkimo. Ta, į kurią vis dar kreipiamasi tuomet, kai jau nebetikima niekuo.

Mėgstamos ir nekenčiamos, laukiamos ir ignoruojamos žurnalistų atnešamos žinios - tarsi visos gyvenimo spalvos. O jeigu jų trūksta - visada gali atsiversti kitą puslapį...

Įgijus žurnalisto specialybę, net vėliau ir nedirbant žurnalistinio darbo, kad ir kur bebūtum, negali jaustis kaip eilinis klausytojas ar žiūrovas", - sako Asta Raicevičienė, Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) atstovė viešiesiems ryšiams. Vilniaus universitete baigusi žurnalistikos specialybę, ji 22-ejus metus dirbo „Kėdainių garso" redakcijoje.

Kol dar bus bent vienas žmogus, norintis prie rytinės kavos puodelio ar turėdamas laivą minutę popietėj pasklaidyti dažais kvepiantį laikraštį ar žurnalą, tol spausdintas žodis egzistuos, - teigia Asta Racevičiienė.

- Žurnalistika, manau, kaip ir ūkininkavimas, yra ne profesija, bet gyvenimo būdas. Įgijus šią specialybę, net vėliau ir nedirbant žurnalistinio darbo, kad ir kur bebūtum, negali jaustis kaip eilinis klausytojas ar žiūrovas. Pamačius kažką nekasdieniško ar išgirdus naujieną, norisi ta žinia su kažkuo daugiau pasidalinti. Žurnalistui pirmiausia reikia būti drąsiam, nebijoti prieiti nei prie Prezidento, nei prie konteineryje besikapstančio benamio. Reikia būti komunikabiliam. Mokėti prakalbinti net „akmenį". Juk labai retas atvejis, kai pašnekovas gali kalbėti nesustodamas, uždavus jam vieną vienintelį klausimą. Reikia būti įžūlokam, drįsti kalbinti užduodant ir nepatogius pašnekovui klausimus. Reikia išlikti žmogiškam, jautriam, gailestingam kalbinant žmogų, patyrusį fizinį ar dvasinį skausmą, ką tik netekusį savo artimo, savo namų ar turto. Reikia būti objektyviam. Jei situacija konfliktinė, išklausius neva, teisiąją pusę, būtina išklausyti ir antrąją. Būna atvejų, kai su pašnekovu tenka ir kartu paliūdėti, net paverkti, ir pasikalbėti, kaip sakoma, ne spaudai.

Reikia domėtis viskuo, kad žinotum, apie ką kalbėtis su sportininku, ūkininku, verslininku ar gydytoju. Nors reikia atminti žurnalistui palankią, nepamenu kieno išsakytą tiesą, jog kvailų klausimų nebūna.

Šiais laikais visi esame raštingi, bent jau tikrai mokantys rašyti komentarus, pretenzijas ir skundus, reikšti savo nuomonę. Bet ar dėl to tampama žurnalistu, abejoju.

Mano kelias į žurnalistiką buvo tiesus kaip styga. Dar mokyklos laikais nuolat rašydavau straipsnelius į vienintelį rajono laikraštį. Molėtų miestelyje, iš kurio esu kilusi, tuomet ėjo laikraštis „Pirmyn". Prisiminimui kaupdavau iškarpas su savo pavarde. Iš mokyklinio gyvenimo nemažai rašiau ir į tuometinį „Lietuvos pionierių", dalyvaudavau įvairiuose rašinių konkursuose, kuriuose teko ir laimėti. Buvau pelniusi „Jaunosios korespondentės" vardą.

Žurnalistui pirmiausia reikia būti drąsiam, nebijoti prieiti nei prie Prezidento, nei prie konteineryje besikapstančio benamio, - sako Asta Raicevičienė.

Kai baigiau vidurinę mokyklą, net abejonių nekilo, kokį kelią pasirinksiu. Pristatant dokumentus, stojant į žurnalistiką, privalu buvo pateikti ir spausdintas publikacijas spaudoje - aš tokių turėjau nemažą pluoštą. Teko laikyti dvigubus stojamuosius egzaminus. Pirmiausia reikėjo įveikti kūrybinį konkursą, dalyvauti pokalbyje prieš penkių ar septynių garbingų žurnalistų komisiją. Nepamenu tiksliai, ko manęs klausė, bet pokalbiui pasibaigus pakviečiau visus apsilankyti ir paviešėti ežeringame Molėtų krašte. Visi po tokio pakvietimo labai pralinksmėjo. O rašinį rašiau pagal P. Cvirkos „Brolybės sėklą". Tai buvo 1986-ieji metai. Negaliu teigti, kad esu vadinamosios prarastosios kartos atstovė. Gal priešingai, studijų metu teko išgyventi tai, ko ne kiekvienam studentui buvo lemta patirti. Į Vilniaus universitetą įstojau dar gūdžiais sovietiniais laikais, o baigiau 1991-aisiais, jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

- Detalės. Kokios įvykio aplinkybės, kokia renginio, kurį tenka aprašyti, pateikimo forma, aplinka. Įžvelgti ir išgirsti tai, kas gali būti eiliniam žiūrovui ar lankytojui mažiau pastebima. Labai svarbu, kokia žmonių, esančių tame įvykyje, nuotaika, ar jie geranoriški. Gal priešingai, tu nesi pageidaujamas. Tekdavo susidurti ir su tokiu požiūriu, kai žmonės apie tai nenori kalbėti, bet nori, kad apie tai būtų parašyta. O sau visuomet keldavau uždavinį - bendrauti su žmonėmis ir rašyti taip, kad kitą dieną sutikus žmogų nebūtų gėda jam į akis pažiūrėti ir kitą kartą jis vėl sutiktų su tavimi bendrauti. Visuomet stebėdavomės respublikinių laikraščių ar TV žurnalistais, kurie, atvykę į mūsų rajoną, rinkdami medžiagą reportažui po kokio nors įvykio, dažniausiai skaudaus, sumaišydavo pašnekovų pavardes, pareigas ar vietovės pavadinimą. Ir nieko. Jiems nei atsiprašymo, nei atitaisymo reikėdavo. O tu pabandyk vietos laikraštyje parašyti ne tą vardą, iš karto sulauksi pasipiktinimo. Klysti juk žmogiška, svarbu pripažinti, jog suklydai.

- Žurnalistas gali rašyti ką nori, tačiau privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso. Nėra absoliučios žodžio laisvės. Iš dalies tai galima pavadinti paradoksu. Suprantu, kad laikytis minėto etikos kodekso yra privaloma, kad išliktum objektyvus ir sąžiningas. Tokia ir turi būti žurnalisto misija. Sunkiau rajone dirbantiems žurnalistams, kai vieni kitus pažįsta, yra daug draugų, giminių ir artimųjų. Yra buvę, kai dėl suprantamų priežasčių iš laikraščio redaktorės teko išgirsti, kad tos temos geriau neliesk, arba to žmogaus pavardės geriau neminėk. Dar dirbant „Kėdainių garse" pamenu, buvome įvedę tokią rubriką, kurioje spausdinome pavardes tų rajono gyventojų, kuriems, vairavus neblaiviems, buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas. Pasirodo, jog žmogui buvo ne toks baisus tas faktas, kad atimtas pažymėjimas, kiek šio fakto paviešinimas. Prasidėjo skambučiai, vizitai į redakciją, pasipylė prašymai išimti vieną ar kitą pavardę. Teko šią rubriką uždaryti. Arba pranešdavom, kas rajono Civilinės metrikacijos skyriuje tuoksis kitą mėnesį. Vieni būsimieji jaunavedžiai buvo labai patenkinti tokiu skelbimu, kiti liepdavo kategoriškai išbraukti jų pavardes.

Žmogui baisus ne pats faktas, o fakto paviešinimas, -sako Asta Raicevičienė

- Ne visuomet žurnalisto darbas būdavo labai smagus ir spalvingas. Tačiau didžiausia motyvacija būdavo ta, kai sau nuolat primindavai, kad tik būdamas žurnalistu tu gali pakalbinti įdomų žmogų ar net įžymybę, dalyvauti tokiuose renginiuose, pabuvoti tokiose vietose, kuriose dauguma žmonių neapsilanko, paprasčiausiai neturėdami galimybės. Juk, tarkim, tik būdamas žurnalistu, tu gali pakalbinti bet kurios įmonės vadovą, valdininką, politiką, verslininką, menininką, prie kurio, būdamas eilinis skaitytojas ar žiūrovas, nedrįsi prieiti ir užduoti klausimus. Ši profesija plačiau atveria kelius ir duris. Mėgstu prisiminti gyvojo klasiko Juozo Erlicko pasakytą mintį: „Jei nebūtų žurnalistų, žmonės nežinotų, ko jiems nereikia žinoti".

- Pastaruoju metu žmonių susidomėjimas spauda vis mažėja, o didesniu populiarumu pasižyminčios internetinės naujienų svetainės konkuruoja su staiga išpopuliarėjusiais socialiniais tinklais. Taigi spaudos žurnalistams užsidirbti nėra taip lengva. Grasinama, kad bėgant metams, spausdinti laikraščiai visai išnyks. Aš taip nemanau. Kol dar bus bent vienas žmogus, norintis prie rytinės kavos puodelio ar turėdamas laivą minutę popietėj pasklaidyti dažais kvepiantį laikraštį ar žurnalą, tol spausdintas žodis egzistuos.

Įžvelgiu pagrindinį skirtumą - tai operatyvumą. Dar nespėji į namus grįžti iš renginio, o apie tai jau rašoma interneto portaluose. Tuo atžvilgiu spausdintas žodis prieš internetinę erdvę - bejėgis. Girdėjau, kad didelė konkurencija vyksta tarp naujienų portalų, kas pirmas bent keliomis minutėmis praneš žinią, nesvarbu, kokia ji būtų - gera ar bloga.

Yra ir „prasimušusių" žurnalistų, ir gerai apmokamų, ir, deja, dirbančių ne žmonių labui,- sako Asta Raicevičienė

Niekada nepamiršiu savo pirmojo reportažo gal antrąją darbo dieną, kuomet teko važiuoti į laukus ir kalbinti geriausią kombainininką. Buvo prasidėjusi javapjūtė. Iš vakaro sužinojusi, kad teks važiuoti rengti tokio reportažo, pasipuošiau balta palaidine, raudonomis aukštakulnėmis basutėmis. Ir - į darbą. Ant pirštų galų, klimpstant kulniukams teko eiti per ražienų lauką, kad tik per poilsio minutę galėčiau pakalbinti kombainininką. Kokie galėjo būti klausimai, kai kviečių nuo rugių neskyriau, o prikultos tonos iš hektaro nieko nereiškė. Diktofono neturėjau, į bloknotą tesuspėjau užsirašyti tik po pusę žodžio, ką kalbėjo pašnekovas iš burzgiančio kombaino. Grįžus į redakciją teko pavargti, kol tonos, centneriai ir hektarai atgulė į vietas. Susigaudyti žemės ūkyje padėjo šviesaus atminimo žurnalistė Giedrūna Girdenytė, su kuria teko daug metų dirbti viename kabinete. O šiandien tokį reportažą galima parašyti žurnalistui net kojos iš redakcijos ar iš namų neiškėlus. Bet ar jis bus toks „spalvingas", kaip iš įvykio vietos? Nemanau.

Apie kompiuterio, interneto atėjimą į žurnalistų gyvenimą aš net nebekalbu. Ilgokai man pačiai teko barškinti spausdinimo mašinėle, o „Google" atstojo enciklopedijos, žodynai, žinynai.

- Kas ko ieško, tą ir randa. Jei ieškosiu naujienų iš vadinamosios geltonosios spaudos, kas išsiskyrė, kas ką vedė, kas brangiausią suknelę pasisiūdino, maudymosi kostiumėlį nusipirko, šukuoseną pakeitė, kokios firmos rankinę nešioja, kokią plastinę operaciją pasidarė ar nagą nusilaužė, gali tokią emociją pasigauti, kad taps nebemielas tavo pačios gyvenimas. Arba priešingai, džiaugsiesi, kad tau nereikia sukti galvos, dėl tokių „problemų". Tačiau tai jau jūsų teisė rinktis. Tarkim, paklausykime „Žinių" iš įvairių informacijos kanalų. Tas pats įvykis gali būti kitaip pristatomas, žiūrint kokiu kampu jis pateiktas. Ir tai jau skaitytojo ar žiūrovo problema, kurią versiją priimti. Spausdintų leidinių apstu, vienas už kitą spalvingesni. Ką skaityti poilsiui, ką, ieškant naujienų ir žinių, o ką - dalykinei informacijai gauti, didelis pasirinkimas.

- Kokias matytumėte pagrindines šiuolaikinės žurnalistikos problemas? Su kokiais didžiausiais iššūkiais, Jūsų nuomone, susiduria žiniasklaida šiandien?

- Kaip kažkada sakė žurnalistas Vidas Mačiulis, kurį teko gerai pažinti, žurnalistai turtų nesusikrauna. „Prasimušti" nelengva, o darbas sunkus ir apmokamas ne taip gerai, kaip norėtųsi. Tačiau nuolatinis judėjimas į priekį, bendravimas su įdomiais žmonėmis ir darbas žmonių labui pateisina visus lūkesčius. Svarbiausia dirbti mylimą darbą ir būti savo srities profesionalu, siekiančiu nuolat tobulėti. Tuomet pasisekimas garantuotas. Šiandien šis pasakymas skamba šiek tiek keistokai. Yra ir „prasimušusių" žurnalistų, ir gerai apmokamų, ir, deja, dirbančių ne žmonių labui. Absoliučiai vienos tiesos nėra ir negali būti. Tiesa gali būti trejopa. Tiesa yra ta, kas yra iš tikrųjų, kurią tu žinai bei kurią pavyksta įrodyti. Kuria tiesa patikės informacijos vartotojas, priklauso nuo žurnalisto arba nuo leidinio, kam jis priklauso.

- Objektyvumo, o svarbiausia, prieš ką nors kritikuojant ar „teisiant", išklausyti ir antrąją pusę. Žodžiu, „nemušti" į vienus vartus. Ar žurnalistai visada rašo tiesą? Gerbiamas žurnalistas Henrikas Vaitekūnas yra sakęs, kad straipsnyje keli procentai gali būti išgalvoti, pagražinti, kad pritrauktų skaitytoją. Nes nuoga tiesa kartais gali būti labai nepatraukli. Ir dar linkiu artėjančiais Šuns metais nebūtinai būti švelniems ir meiliems, bet ir „nesikandžioti" ir be reikalo „neloti"...

Rubrika Savaitės tems yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.