Savaitės tema

Prof. Ona Voverienė

Laisvė yra viskas - tai pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai, žmogiškai pilnatvei atsiskleisti.

Rimantas Dichavičius

Už laisvę daugybė žmonių paaukojo gyvybes ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, ypač vaduodamiesi iš įvairiausių okupacijų pavergimo, siekdami atkurti savo nepriklausomas valstybes. Tik nepriklausomoje savo valstybėje kūrėjas gali pilnutinai išskleisti savo kūrybinės minties sparnus ir kurti savo tautinį meną. Gal kaip tik dėl to dailininkas Rimantas Dichavičius ir pavadino savo tritomę knygą „Laisvės paženklinti" (2012, 2014, 2016) - savo „gulbės giesme, tapusia Lietuvos epochiniu kūriniu ir Lietuvos kultūros istorijos visu skyriumi.

Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. Grimzelių kaime, Kelmės rajone. 1945 m. rugpjūčio 29 d. kartu su šeima - tėvais ir aklu seneliu - buvo ištremtas į Uralą, Permės sritį Jusvos rajoną. Mama mirė pakeliui į tremtį, senelis po mėnesio tremtyje. Tremtyje dėl nepakeliamų normaliam žmogui gyvenimo sąlygų mirė ir tėvelis. Rimantas liko tremtyje vienas, būdamas 12 metų. Vietinės valdžios buvo atiduotas į vaikų namus. 1950 m. R.Dichavičių kartu dar su dviem jo likimo draugais Kaziu Kalesinsku ir Aldona Kalesinskaite parvežė į Lietuvą Elena Karalaitienė. R.Dichavičius mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje. Ją baigęs įstojo į Vilniaus dailės instituto akademijos Grafikos fakultetą, ir jį baigė 1963 m. Daugelį metų dirbo redakcijose ir leidyklose:1969-1978 m. - leidyklos „Mintis" meniniu redaktoriumi, nuo 1978 metų buvo kūrybinis darbuotojas: įvairių leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Iliustravo ir apipavidalino per 300 įvairių leidinių - prozos, poezijos bei mokslinės literatūros. Gražių, pakylėtų, sparnuotų atsiliepimų viešojoje erdvėje ir menininkų sociumuose sulaukė jo iliustruoti leidiniai: poezijos rinktinė "Ji spindi žavesiu slaptai", rašytojo J. Usinavičiaus romanai „Amžių draugas", „Išskridusios bitės", „Akmenėjantis angelas", L. Karsavino „Tai tu mane kvieti" (lietuvių ir rusų kalba); „Lietuvos auksakaliai XV-XVIII a" (ji minima, kaip viena gražiausių Lietuvoje išleistų knygų).

Nuo 1963 m. R.Dichavičius dalyvauja dailės, nuo 1967 metų fotografijos parodose. Fotografijas eksponavo Lietuvoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV sąjunginėse ir tarptautinėse parodose. Plataus diapazono menininkas - tapytojas, grafikas, meninės fotografijos meistras jau 1976 metais tarptautinėje parodoje Italijoje buvo apdovanotas aukso medaliu.  R.Dichavičiaus fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų" (1987-1990) sulaukė 4 leidimų: Lietuvoje, Maskvoje ir Leipcige. Albumą įsigijo daugelio šalių kultūros muziejai. Plataus atgarsio viešojoje erdvėje sulaukė ir jo albumai- kalendoriai „Talentu ir širdimi", „ M.K. Čiurlionis ir šiandiena" (1997, 1998, 1999, 2000, 2001, 2002, 2003 metams); „Vizijos" (2003, 2004 metams). Tai buvo didelio formato ir puikios poligrafijos leidiniai apie žymiausius visų profesijų dailininkus (per 100 autorių).

Jo monografijos „Šarūnas Sauka" (2001) ir „Antanas Kmieliauskas" (dvi laidos 2001, 2003) buvo puikiai įvertintos tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje.

R.Dichavičius dalyvavo dailės parodose Vilniuje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Varšuvoje, Prahoje, Pavijoje (Italija), Paryžiuje Čikagoje, Los Andžele. Priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, Lietuvos fotomenininkų sąjungai, jis AFIAP - tarptautinės fotomenininkų sąjungos narys, nusipelnęs Lietuvos meno veikėjas (Vidurnaktį nežuvę / Sud. Vytas Miliauskas ir Antanas Seikalis. - V., 2005. - P. 40)

Knyga „Laisvės paženklinti"- tai tarsi nauja menininko gyvenimo atkarpa, iliustruojanti kūrybinę brandą, patyrimą, jau nebeklaidžiojant menų įvairovėje, o galutiniai apsisprendus, kad svarbiausia kiekvieno menininko kūryboje yra kurti ir puoselėti savo tautinę kultūrą. R.Dichavičius knygoje „Laisvės paženklinti" ramiai, santūriai, be jokios didaktikos tarsi patvirtina svarbiausią tautotyros dėsnį: kuo kūrėjas savo talentu ir kūrybine galia didesnis, tuo jis tautiškesnis. Jam tada pavyksta įsiskverbti ir perprasti savo amžiaus ir savo tautos savitumo ir genialumo esmę, suvokti savo tautos kūrybinio genijaus vietą pasaulyje, globalios kultūros kontekste. Taigi knyga „Laisvės paženklinti" - tai knyga apie Lietuvos menininkus, kūrusius jaunos mūsų valstybės, atgavusios laisvę po 500 metų nebūties (okupacijose bei veidmainingose sąjungose, kuriose tenkinosi jauniausiojo brolio ir netgi baudžiauninko statusu), valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų bloknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybinius apdovanojimus, paminklus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis, savarankiškus meno kūrinius, liudijančius tautinę tapatybę.

Kaip yra pastebėjęs pats dailininkas, tai - pirmas jo leidinys, kuriam nereikėjo pereiti valstybinės kontrolės, cenzūros. Dailininkas prisimena, kad netgi atrodytų toks nekaltas politiškai ir ideologiškai jo albumas „Žiedai tarp žiedų" sovietinės okupacijos metais turėjo pereiti septynis cenzūros (kaip Dantės pragaro) ratus ir gauti septynis antspaudus, kad publikuoti leidžiama.

Trijų tomų knygą „Laisvės paženklinti" R.Dichavičius kūrė septynerius metus. Joje apžvelgta 214 autorių kūryba. Visų trijų tomų apimtis 1 240 puslapių, per 5 tūkstančiai iliustracijų. Tai - titaniškas darbas, Lietuvos dailės istorijoje neturintis analogų nei savo apimtimi, nei Lietuvos dailininkų aprėptimi, nei tautinės lietuviškos kultūros atspindėjimu bei jos vertinimu. Galima drąsiai vertinti, kad ši tritomė dailininko R.Dichavičiaus knyga yra dar išlikusio Lietuvoje lietuviško tautinio meno enciklopedija, kurioje atsiribota nuo šiuolaikinio meno, kuriamo beždžioniaujant ir pataikaujant svetimiesiems.

Knygoje pateikti ir lietuvių dailininkų darbai, kurie sovietmečiu buvo uždrausti. Į ją įtraukti ir iki šiol buvę nežinomi dailininkai, kurie gyveno ir kūrė mažuose Lietuvos miesteliuose ir negalėjo dalyvauti didžiųjų miestų meno galerijų organizuojamose parodose. Taip menininko įsitikinimu jis pagerbė „profesiją, kuri yra tarsi pamiršta" (Dalia Šimkutė. Laisvės paženklinti // Mokslo Lietuva. - 2016, bal. 29, p. 9).

Trečiajame knygos tome yra ir autorinių R.Dichavičiaus darbų - plakatų, ženklų, knygų iliustracijų ir jų apipavidalinimų. Niekada dailininkas negailėjo nei savo laiko, nei širdies politinių kalinių ir tremtinių knygų apipavidalinimams ir iliustracijoms: sukūrė nuostabiai gražius viršelius Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos išleistoms knygoms "Vidurnaktį nežuvę" (V., 2005) (Ona Voverienė. Vidurnaktį nežuvę // Karštas komentaras - 2014, vas. 14-28) ir „ Laisvės šviesa" (V. 2012) (Ona Voverienė. Žmogus, įveikęs rusiškąjį komunizmą Lietuvoje // llks.lt. -2017,07.22).

Visiškai pritariu etnologo ir tautotyrininko Jono Vaiškūno minčiai ir žinau, kad taip gražiai nemokėsiu pasakyti, kai jis sako: „Laisvės paženklinti" be jokios abejonės yra epochinis darbas, ženklų kalba pasakojantis apie mūsų tautos ir minties kelią į politinį ir dvasinį laisvėjimą. Kartu tai yra įrodymas, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus, jei jis susikaupia ir pasiryžta (čia pridurčiau - atlikti epochinį žygdarbį - O.V.). Pagaliau tai yra kelrodis, labai aiškiai rodantis tolesnę kiekvieno lietuvio ėjimo kryptį..." (Jonas Vaiškūnas. Legendinis menininkas R.Dichavičius // Alkas.lt,-2017, kovo 1).

Iš publikacijų viešojoje spaudoje paaiškėjo, kad R.Dichavičius ne tik menininkas-kūrėjas, bet ir „deimančiukų" medžiotojas, sekantis spaudą, skaitantis dailės parodų komentarus, lankantis parodas mažuose Lietuvos miesteliuose, daugelį metų dalyvaujantis Vilniaus dailės akademijos studentų darbų peržiūrose, „atradęs" dabar jau žymiais tapusius dailininkus Šarūną Sauką, prof. Antaną Kmieliauską, Giedrių Kazimierėną, Vytautą Balsį, Dalią Matulaitę, Rasą Grybaitę, Nerijų Baublį, Editą Utarienę, Kazį Morkūną. Ne vienas jų jau tapo jo knygų herojais, o Šarūnas Sauka ir prof. Antanas Kmieliauskas - net buvo apdovanoti jo monografijomis. Visa tai žinodama, ir sutikusi Rimantą Dichavičių, aukštą, galingą, gražų vyrą Nacionaliniame Lietuvos muziejuje, kur buvo pagerbti Dalia ir Povilas Mataičiai, pagalvojau, kad šitas žmogus jaučiasi tikras šio krašto šeimininkas jo interesų teritorijoje, prisiimantis atsakomybę už viską, kas joje vyksta ir visa savo povyza ir elgesiu tarsi sakantis: „Jeigu ne aš, tai - kas!" Toks ir turėtų būti kiekvienas lietuvis - orus ir prisiimantis atsakomybę už savo sritį ir jo pasirinktą kelią.

Humaniškas, inteligentiškas, tolerantiškas, ir atrodo, labai švelnios prigimties R.Dichavičius savo straipsniuose nepriekaištauja Lietuvos universitetų rektoriams ir dėstytojams, kad į gyvenimą Lietuvoje išleidžia pusinteligenčius, nemokančius suprasti kultūros reiškinių, ir ypač savo tautinės kultūros, nekaltina universitetų, kad jų įvairių dėstomų kursų įvairovėje nėra tokių, kurie studentus supažindintų su svarbiausiais Lietuvos ir pasaulio kultūros - meno, muzikos, literatūros - kūriniais, t.y. teiktų visavertį universitetinį išsilavinimą, tik labai švelniai viešojoje spaudoje paaiškina: „Daugelis nesupranta, ką dailininkai padarė. Jei nebūtų herbo, nebūtume turėję lietuviškų pinigų - litų, paminklų, emblemų, simbolių ir kitų istorinių kūrinių,

kurie tarybinėje santvarkoje buvo uždrausti. Nebūtų ir mūsų valstybės. Aš savo išleistas knygas palikau ant stalo daugeliui ministrų, bet nei vienas iš jų nepaskambino, nepasakė gerai ar blogai padaryta. Nesulaukiau ir buvusio kultūros ministro atsiliepimo" (Dalia Šimkutė. Ten pat).

Žmoniškumo ir kultūros stoka - tai viena didžiausių dabartinę Lietuvą valdančiųjų problema. Ko gero - pati svarbiausia, nes kaip tik ji labiausiai nuodija ir griauna pačių talentingiausių Lietuvos kūrėjų likimus ir... Lietuvos vardą pasaulyje.

Ir straipsnio pabaigai, nenorėdama skirtis su vieno talentingiausių dabartinės, tapusios tokia maža, tautinės kultūros kūrėju menininku R.Dichavičiumi, pateikiu keletą jo minčių, kurios ateityje galėtų tapti knygų ir straipsnių epigrafais:

 Mūsų darbai įsilieja į svarstymus apie laiką, kuris laukia Tiesos žodžio apie save;

Išsivadavome nuo išvaduotojų - iš nelaisvės abiejose spygliuotos vielos pusėse.

Nelaisvėje tautos egzistuoja, laisvėje gyvena. Laisvos tautos įeina į istoriją, nelaisvos - išeina iš jos.

Galima nusivilti valdžia, bet niekada negalima nusivilti Tėvyne

Didesnis inteligentas ne tas, kuris daugiau žino, bet tas, kuriam labiau skauda

Istorija - mūšio laukas. Neužmirškime!

Tauta - tai įsipareigojimas vienų kitiems, supratimas, atjauta, parama.

Tautiškumas nėra nacionalizmas, nėra savęs iškėlimas virš kitų. Tai - savęs įvardijimas

Pareiga ir valia gintis - demokratijos priesakas.

Mūsų širdyse paminklus statome kasdien, tik dailininkai padeda juos paversti matomais.

Okupacija - lotynų kalba reiškia apsėdimą.

Aukas skaičiuojame dešimtimis milijonų. Kas suskaičiuos budelius?

Niekad nepamirškime, kad mumyse rusena didžiulė kūrybinė potencija. Nuo mūsų priklauso, kada ji pabus. Branginkime kiekvieną kūrybos apraišką

Meno kūrinys - tai ne tik estetinis, bet ir moralinis, ir etinis reiškinys, neretai tampantis ir politiniu. Tikiu, kad pagrindinis šių albumų žiūrovas ir vertintojas, vistik bus dailininkas arba plačiau - menininkas. Tad noriu atkreipti dėmesį į Varlamo Šalamovo, rusų rašytojo, disidento ir lagerininko mintį bei palinkėjimą, kad „Net 100 tokių rašytojų, kaip Tolstojus ar Dostojevskis nebūtų perdaug, kad būtų įmanoma aprėpti, pavaizduoti visas Gulagų makabriškas apraiškas" ir per dešimtmečius Gulago pragare suformuluotą priesaką priimu tarsi priekaištą ir atsigręžiu į save, ar viską paliudijome, ką patyrėme, ar viską padarėme, ką galėjome, nepamiršdami, kad Meno kalba yra sudėtinė pasaulio pažinimo dalis. Tą kažkas seniai suprato ir užrašė: „Melas yra melas, bet jis padeda pažinti Tiesą" (Rimantas Dichavičius. Laisvės paženklinti. -V. 2016).

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.