Savaitės tema

Algis Kusta

Vasario mėnesio susirinkime LŽS Senjorų klubo nariai susipažino su leidyklos „Gairės", kuriai vadovauja klubo narys Povilas Masilionis, veikla. Leidykla įkurta 1992 metais, iki šiol išleido apie 300 įvairios tematikos knygų - grožinės literatūros, memuarų, monografijų, istorinių, politinių. Kai kurios jų, kaip antai: V. Petkevičiaus „Durnių laivas" ar „Grūto parko lyrika", susilaukė kontroversiškų vertinimų. Leidykla yra išleidusi ir žurnalistų parašytų knygų: Petro Baužio, Algimanto Indriūno, Algio Kustos, Povilo Lapeikio,  Adolfo Strakšio, Aloyzo Urbono ir kt. Šįkart senjorams buvo pristatyta naujausia leidyklos knyga - Jono Rudoko  „Žygis į Nepriklausomybę. Kaip gimė Lietuvos Respublika".

Netrukus minėsime Lietuvos Respublikos  šimtmetį. Ta proga, reikia manyti, pasirodys ne vienas leidinys, apžvelgiantis kovų už laisvę metus. Viena pirmųjų yra J. Rudoko knyga. Joje, remiantis Nepriklausomybės kūrėjų, istorikų darbais, XIX-XX a. periodika, archyviniais dokumentais, pateikiama kondensuota gausi medžiaga apie tautinio sąjūdžio kūrimąsi, eigą, veiklos aplinkybes ir faktus  nuo Mikalojaus Daukšos (1527-1613) laikų iki lemtingojo 1918 m. vasario, apžvelgiamas ir baigiamasis mūsų tautinės valstybės kūrimo etapas 1919-1922 m. Knygoje pateikiama daug nusipelniusių mūsų laisvės kovose žmonių biografijų, daugiausia tų, kurie mažiau žinomi, nepagerbti monografijomis ar net pamiršti.

Senjorų klubo nariams buvo įdomu susitikti su knygos autoriumi, pasvarstyti, ko mes galime pasimokyti iš Lietuvos Respublikos kūrimo istorijos - juk ir dabar nestinga panašių bėdų, su kokiomis grūmėsi ir įveikė mūsų pirmtakai.

Knygoje nemažai rašoma ir apie mūsų periodinės spaudos atsiradimą, jos reikšmę tautiniame judėjime, tame sunkiame žygyje į Nepriklausomybę. Periodinė spauda, kaip rašo J. Rudokas, „daugelį dešimtmečių buvo vienintelė masinės žiniasklaidos priemonė, todėl jos vaidmuo ypač išaugo atsiradus poreikiui platinti visuomenėje naująsias idėjas: socialinio teisingumo, tautiškumo, jų propagandai ir agitacijai, burti apie leidinius bendraminčius tam tikrų idėjų pagrindu, organizuoti juos į visuomenines-politines struktūras". Paminėsiu tris bene svarbiausius pasaulietinius leidinius, apie kuriuos rašoma knygoje, ir kurių pavyzdys gali būti pamokomas šių dienų žurnalistams.

Tautinio sąjūdžio pradžioje lietuviška spauda po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta. Tad atsiradus poreikiui leisti laikraštį, tai buvo galima daryti tik už Rusijos imperijos ribų. Buvo pasirinkti Rytprūsiai. Lyderiu, kuris suburtų kol kas negausias inteligentų pajėgas laikraščiui leisti, tapo Jonas Basanavičius, lietuvių visuomenėje populiarus veikėjas, mokslininkas, gydytojas. Jo pastangomis 1883 m. nušvito „Aušra" - pirmas lietuviškas laikraštis. Svarbiausias jo tikslas buvo „žadinti mūsų tautą, pakelti svetimųjų prislėgtą jos dvasią". Slaptai platinama „Aušra" padėjo pagrindus mūsų tautos politiniam judėjimui, nurodė kelią, kuriuo ji turi eiti ir iškovoti laisvę.  J. Rudokas pažymi dar vieną „Aušros" ypatybę: ji „daug nuveikė ir plėtodama mūsų raštiją, įtvirtindama mūsų kalbą viešajame gyvenime, savo puslapiuose demonstruodama, kad ji nėra menkesnė už kitas, todėl ją reikia gerbti, ja didžiuotis". Ši „Aušros" pamoka svarbi ir šių dienų Lietuvos žiniasklaidai, dažnai pamirštančiai tautiškumo, patriotizmo ir pasididžiavimo savo valstybe  ugdymo misiją. „Aušros" leidimo rūpesčiai, neturint daug talkininkų,  teko daugiausia paskiriems žmonėms - J. Basanavičiui, Jonui Šliūpui, Jurgiui Mikšui. Joje bendradarbiavo ir Petras Vileišis, kuris vėliau, panaikinus spaudos draudimą, pats taps leidėju.

Persekiojimų ir vargų spaudžiamai, dvasininkų keikiamai „Aušrai" nustojus eiti, jos vietą užėmė Vinco Kudirkos „Varpas". Pirmą jo  numerį 1889 m. parengė ir išleido Varšuvoje lietuviai studentai. Daugiausia medžiagos parengė Jonas Gaidamavičius, Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis-Šernas. Pirmajame numeryje buvo išdėstyti „Varpo" siekiai ir uždaviniai: „Laikraštyje duosime vietą visiems balsams lietuvių, tikrųjų tėvynės mylėtojų..., nes mieris mūsų - tarnauti Lietuvai ne gi skirtingoms partijoms". Laikraštis nuosekliai laikėsi šių principų visus 16 gyvavimo metų, nors išgyveno ne vieną sunkmetį dėl caro valdininkų persekiojimų, lėšų stokos. Atsilaikė, nes jau nestokojo entuziastų, idealistų.  Tas pats redaktorių ir bendradarbių sambūris (apie 150 asmenų) ėmė leisti dar vieną laikraštį - „Ūkininką", skirtą valstiečiams. Apie aktualias to meto visuomenės problemas „Varpui" rašė Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis, Stasys Matulaitis, Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė ir kiti. Daugiausia čia pasireiškė kaip talentingas publicistas Vincas Kudirka. Jis užpildydavo skaitytojų labai vertinamą „Tėvynės varpų" skyrių, pateikdavo savo eilėraščių, meistriškų satyrų. „Galima tik stebėtis", - rašo J. Rudokas, - kaip V. Kudirka, neturėdamas didesnio patyrimo žurnalistikoje (kaip ir kiti to meto spaudos darbininkai.- A.K.) sugebėjo taip iškelti leidinio kokybės kartelę jau nuo pirmojo numerio: straipsniai neilgi, įdomūs, įvairios tematikos. Naujoviškas net laikraščio formatas, jo struktūra, šriftai".

Pirmieji mūsų laikraščiai „Aušra" ir „Varpas" išties laikytini nacionalinėmis vertybėmis - jie išplatino tautinio judėjimo idėjas, kurios tapo masiniu reiškiniu. Jų leidėjai ir bendradarbiai žavi savo idealizmu, pasiaukojimu dėl tautos laisvės, jie, kaip kad V. Kudirka ar P. Višinskis, aukojo ir savo brangiausią turtą - sveikatą.

Kaip V. Kudirka pelnė Didžiojo Varpininko vardą, taip Didžiojo Vilniečio vardo vertas Petras Vileišis, vienas iš nedaugelio turtingų tautiškai sąmoningų žmonių. Jo, verslininko, mecenato, indėlis yra labai reikšmingas laisvės kovose, kultūros srityje, įsitvirtinant mūsų tautiečiams Vilniuje. Jis kovojo prieš spaudos draudimą, buvo ne tik literatas, publicistas, visuomenininkas, bet ir talentingas inžinierius. „O tas", - kaip rašoma knygoje, - jam leido gerai uždirbti ir sukaupti nemažas lėšas, kurias atidavė kovai dėl  lietuvių teisių carizmo imperijoje, mūsų kultūros ugdymui, ypač Vilniuje".

Tai, kad 1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodė pirmas legalus lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios" - taip pat daugiausia P. Vileišio nuopelnas. Jam teko įveikti ne vieną kliūtį - nelengvai išsirūpino leidimą leisti laikraštį, įkūrė gerai techniškai įrengtą spaustuvę, sutelkė spaudos darbui nemaža aktyvių inteligentų, buvusių nelegalios spaudos bendradarbių iš visos Lietuvos, tarp jų - J. Basanavičių, P. Višinskį, Kazį Puidą, Mykolą Biržišką, Antaną Smetoną, Juozą Tumą-Vaižgantą, Jurgį Šaulį, Joną Kriaučiūną, Joną Biliūną, Antaną Vienuolį. Dienraštis buvo leidžiamas 5-6 tūkst. egz. tiražu, platinamas visoje Lietuvoje, keliavo ir į Rusiją, Latviją, Lenkiją. P. Vileišis ir J. Basanavičius buvo nustatę laikraščio politinį kursą -skelbti tautos vienybės idėjas, tačiau tas kursas keičiantis redaktoriams svyravo - krypdavo tai į kairę, tai į dešinę, atitinkamai pakoreguodamas ir skaitytojų gretas. Deja, paties P. Vileišio diktatoriški valdymo metodai ėmė mažinti bendradarbių gretas. Išseko ir leidėjo lėšos. Taip 1909 m. baigėsi „Vilniaus žinių" gyvavimo kelias, bet pramintu taku jau galėjo eiti nauji laikraščiai - demokratinės krypties „Lietuvos žinios", tautininkų „Viltis" ir kiti. Vasario 16-osios aktas kaip tik ir buvo paskelbtas „Lietuvos aide", įvarydamas baimės karinei vokiečių valdžiai, kad ji konfiskavo tą laikraščio numerį.

Pabaigai noriu pateikti dar vieną J. Rudoko knygos citatą jau apie mūsų laikus. Visuomenėje girdėti daug prikaištų mūsų valdžioms, partijoms dėl mūsų gyvenimo negerovių. „Netrūksta priekaištų ir žiniasklaidai, kad ji, besivaikydama pelno, skelbia tik apie skandalus, nelaimes ir kitokias blogybes, nutylėdama tai, kas Lietuvoje yra gera, gražu. Taip ji individą „demoralizuoja, išmuša jam iš po kojų pagrindą, paverčia kosminiu ar globaliniu valkata, nebeturinčiu nei tėvynės, nei šaknų". Todėl mūsų tautinio judėjimo istorija, kova prieš spaudos draudimą, savanorių žygiai Nepriklausomybės kovose, mūsų pirmtakų pastangos ginti ir išsaugoti savo tautinę tapatybę ir valstybę, pagaliau pirmųjų lietuviškų laikraščių leidėjų ir bendradarbių idealizmas ir besąlygiškas atsidavimas bendram reikalui negali būti užmiršti ar kaip nors kvestionuojami, gali ir turi pasitarnauti tautiniam orumui ir visuomenės aktyvumui skatinti, kad atsispirtume globalizmo pavergto pasaulio negandoms.

Tokios mintys liko iš to LŽS Senjorų klubo susirinkimo.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.