Savaitės tema

Prestižinė Vinco Kudirkos vardo premija šiemet įteikta žinomam žurnalistui, publicistui, fotografui Povilui Sigitui Krivickui. Pagal seną ir gerą tradiciją LŽS ir NŽKA premijų laureatai prisistato ir LŽS svetainėje. Todėl su kolega laureatu ir kalbamės apie jo darbus, kūrybą, požiūrį į žurnalistiką ir dabartinę žiniasklaidą.

Iš pradžių norėtųsi paklausti, ką pajutai, kai sužinojai, kad esi apdovanotas mūsų prestižiškiausia premija?

Pajutau, kad trečias kartas nemeluoja, nes buvau trečiąsyk tarp pretendentų į šią premiją. Aišku, toks įvertinimas yra ne tik malonus, bet ir įpareigojantis - geriau rašyti, kalbėti (jeigu per radiją, TV)) ne tik ką, bet ir kaip.

Pažįstu Tave seniai, bet kai ko ir nežinau. Pavyzdžiui, kaip pasukai į žurnalistiką? Kodėl nutarei ją studijuoti Vilniaus universitete?

Tai vėlgi „trečio karto" sindromas. Pirmasis profesinis ketinimas buvo medicina. Jaunesnėse klasėse lankiau „Raudonojo kryžiaus" būrelį. Mes buvome supažindinami su pirmosios pagalbos pagrindais, net vedžiojami pas ligonius po sunkių chirurginių operacijų, matėme žaizdas ir jų tvarstymą. Ir dabar nesutrinku išvydęs kraują, o pirmoji mintis - kaip padėti nukentėjusiajam. Nežinau, koks būtų iš manęs išėjęs gydytojas, bet ankstyvoje jaunystėje ketinimai keičiasi, ir atsirado naujas pomėgis - radiotechnika. Vos nepatraukiau jos studijuoti į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Tačiau atkalbėjo matematikos mokytoja Marija Kaunaitė. Sakė, jai patinka, kad renkuosi tiksliuosius mokslus, bet dėl silpnų akių (nešiojau storastiklius akinius) bus kenksminga kelias valandas praleisti prie braižybos lentos ir taip pakenkti regėjimui. Liko trečias kelias - sukti į humanitarinius mokslus. Neblogai sekėsi rašiniai, mėginau ir eiliuoti. Vienuoliktoje klasėje laimėjau Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos poezijos konkursą, tai ir patraukiau į žurnalistiką. Universitetas pirmiausia sustiprino nuovoką, kur ko ieškoti ir rasti.

Štai Tavo biografijoje randu įdomų faktą, kad 1960 - 1966 buvai Lietuvos žurnalistų sąjungos konsultantas, kūrybinių sekcijų vedėjas. Ką tuo metu teko dirbti mūsų sąjungoje?  Gal tas patyrimas ir dabar praverstų?

Patarimų didelių neturiu, nes viskas labai pasikeitė. Vien internetas ką reiškia! Bet jis ir gerokai jaukia mūsų profesiją. Tekstuose dažni korektūros riktai, nekalbant jau apie stiliaus skurdumą. O honorarai? Internetinių svetainių turėtojai juos kone visuotinai "pamiršta". Be sąžinės graužaties ir nesuderinant su autoriais, "pasiskolinami" tekstai, fotografijos, radijo ar vaizdo įrašai. Štai čia mūsų profesinei organizacijai tikrai yra kur padirbėti iš esmės ginant autorių teises.

Dirbai savaitraščiuose „Kalba Vilnius", „Literatūra ir menas", žurnale „Nemunas", kitur. Gerai žinai žurnalisto virtuvę. Kas iš tų laikų liko atmintyje, ko nenorėtum prisiminti?

„Virtuvė" keičiasi. Ne tik kolegės Beatos Nicolson - televiziškai kulinarinė, bet ir visa kita  -  rašytinė, kalbamoji, rodomoji. Tik, deja, šiandien populiariausi „patiekalai" vadinami „iš trijų S" - smurtas, seksas ir skandalai. O juk yra ir protingų mokslininkų, ir talentingų menininkų, ir netgi gabių moksleivių, skinančių aukščiausius apdovanojimus tarptautinėse olimpiadose. Tačiau apie juos galima iš žiniasklaidos sužinoti tik kur nors „galiorkoje" - toliausiai nuo pradžios nugrūstuose skyreliuose. Nukrito vienpusiški ideologiniai pančiai, bet nunyko ir tokie žanrai, kaip apybraiža, korespondencija, feljetonas. Įsigalėjo rašiniai su pradžia, bet be pabaigos, ypač pokalbio (interviu) žanras, kai galima rašinį nutraukti bet kurioje vietoje, nes jis neturi stuburo, tai yra - aiškios kompozicijos su įžanga, dėstymu, pabaiga. 

     Ko nenorėčiau prisiminti iš „anų laikų"? Kompartinio diktato, vienvaldiško voliuntarizmo, „Glavlito" cenzūros, kai kontroliuotas ne tik kiekvienas žodis, bet ir fotografinis ar kino, televizijos vaizdas, radijo laida. Nepasiilgstu ir techninio primityvumo (Kelmės rajono laikraštis, kuriame teko atlikti praktiką, 1959 metais dar buvo renkamas rankomis po vieną raidelę, kaip Johano Gutenbergo laikais).

Žurnaluose „Buitis", „Lietuvos ūkis", savaitraštyje „Monitorius", kitur paragavai ir redaktoriaus duonos. Ar ji buvo skalsi?

Niekada. Juk prie duonos dar reikia ir mėsos (nesu vegetaras). Beje, kartą gavau mėsos labai neįprastu būdu. Kai dirbau „Buities" redakcijoje, į tarnybą vaikščiodavau per kampą anuometinio Jaunimo sodo (dabar - Bernardinų). Netoli sodo vartų stovi senovinis dviaukštis mūras, kuriame tada buvo sportininkų bendrabutis. Einu saulėtą vasaros rytą į darbą, o priešais atbėga vidutinio stambumo šunėkas iš nešasi įsikandęs kažką panašaus į medžiaginį maišelį. Treptelėjau koja ir garsiai šūktelėjau, o keturkojis pametė, matyt, iš sportininkų nugvelbtą nešulį ir nuskuodė link Vilnelės. Pakeliu radinį, ogi - aprūkusiame audekle puikiausias kumpio gabalas. Ir nė kiek neapkramtytas. Taip Lietuvos (o gal net ir pasaulio?) žurnalistikos istorijoje ne šuo nuskriaudė redaktorių, bet redaktorius - šunį.

Penkerius metus dirbai Niujorke kaip laikraščių „Moscow News" ir „Tiesos" korespondentas, akredituotas prie Jungtinių Tautų organizacijos. Dabar kai kas labai nuogastauja, kad mes, žurnalistai, labai „amerikonėjame". Ar taip jau ir yra? O gal tie amerikiečių žurnalistai ne patys blogiausi? Gal iš jų kai ko ir pasimokyti galima?

Pirmiausia - amerikietiškoji žurnalistika yra dar labiau nevienalytė, negu mūsiškė. Tuo iš arti dar kartą įsitikinau praėjusią gegužę praleidęs porą savaičių Niujorke ir iš arti matydamas įsibėgėjančią JAV prezidento rinkimų kampaniją. Tada dar buvo keliolika įvairaus plauko pretendentų ir jie kaip įmanydami reklamavosi per visur, kur įstengė pagal savo pinigines ir gebėjimus. Iš paskos jiems po šalį klajojo įvairaus „kalibro" žurnalistai - nuo „kolumnistų", turinčių personalines skiltis ir laidas, iki guvaus jaunimo, dar tik apsiprantančio su komplikuota Amerikos rinkimų sistema. Žinoma, daugiausia akių ir ausų „pritraukė" stambūs televizijos kanalai. Taip yra nuo pačių pirmųjų teledebatų, kurie įvyko tarp Johno Kenedžio ir Richardo Niksono 1960 metais. Rugsėjo ir spalio mėnesį Kenedis susitiko su Respublikonų kandidatu į prezidentus viceprezidentu Niksonu pirmuose JAV istorijoje per televiziją transliuotuose prezidento rinkimų debatuose. Niksonas, kuris dalyvavo debatuose su sužeista ir sugipsuota koja, atrodė įsitempęs ir suvaržytas, tuo metu Kenedis buvo atsipalaidavęs. Todėl didžiulė televizijos auditorija nulėmė, kad laimėjo Kenedis. Televiziją meistriškai išnaudojo ir dabartinis išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas: net jo nedviprasmiškai rieboki juokeliai apie moteris paslapčiom patraukė nemažą dalį vyriškosios rinkėjų auditorijos.

Ar mes „amerikonėjame"? Kuria prasme? Mes veikiau „anglėjame" (pagal anglų kalbą) ir dar nesame baigę „rusenti" (pagal rusišką mentalitetą). Ko iš amerikonų pasimokyti? Greitai „sučiupti" informaciją, tiesiog dažniau lankyti didžiausių tos šalies žiniasklaidos priemonių portalus - ir bus aiškiau, kas mums tinka, o kas - ne.

Teko pabūti ir dėstytoju. Dėstei Vilniaus, Klaipėdos universituose būsimiems žurnalistams. Gal gali palyginti buvusius žurnalistikos absolventus su dabartiniais?

Miela prisiminti tuos ketvertą dešimtmečių, kai su pertraukomis dėsčiau Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. Mačiau, kuo skiriasi jauniausia mūsų pamaina - dabartiniai žurnalistikos studentai - nuo mano bendramokslių. Pirmiausia - informacijos geresnio prieinamumo galimybėmis (pasikartosiu - jau vien ką reiškia internetas!). Kone dešimčiai Klaipėdos universiteto žurnalistikos specialybės absolventų laidų tapau "akademiniu seneliu". Retsykiais jie mane prisimena ir su tokiu kreipiniu atsiunčia elektroninius laiškus. Tikrai smagu turėti kelias dešimtis "akademinių vaikaičių". O kas dar bus ateityje, kai ateis studijuoti dabartinių studentų anūkai? Galima pajuokauti, jog, ko gera, bus išsipildžiusios fantastų prognozės, kai taps susilieję realusis ir virtualusis pasauliai. Pastarajame jau tikrai būsiu ir aš, tai galėsiu atsiųsti "akademiniams proanūkiams" SMS žinutę iš „google debesies". Nebus per daug dar kartą priminti, kad studentams visada buvo ir liks aktualu - jausti ribą tarp jaunystės pagundų (pro jas praeina visi) ir tikslų, dėl kurių verta mokytis, dirbti ir gyventi.

Esi gerai įvaldęs publicistikos žanrą. Gali pasidžiaugti solidžia krūvele savo publicistikos knygų. Žinau, kad visos knygos autoriui brangios, kitaip jų neleistų, bet norisi paklausti, o kokia knyga vis dėl to brangiausia? Kodėl? Ir apskritai, ką manai apie dabartinę publicistikos būklę?

Nė viena, nes pats jautriausiai pergyvenu dėl jų trūkumų, kurie itin aiškiai matosi, kai knyga jau išspausinta, bet nieko nebegali pakeisti. O dėl publicistikos būklės? Kas gi ji iš tiesų yra? Enciklopediniai žodynai sako, kad „publicistika [lot. publicus - viešas, visuomeninis] yra raštijos rūšis - aktualios visuomeninės politinės, ekonominės, kultūrinės tematikos, ryškaus tendencingumo kūriniai (dažniausiai -  straipsniai), kuriais stengiamasi veikti visuomenės pažiūras." O kas yra tas „ryškus tendencingumas"? Kai pliekiami apsimelavę ar prisikyšininkavę valdžion patekusieji? Ar kai „Adamsų šeimynėlės" stiliumi išsipusčiusi ponia, patekusi į ministrės kėdę, net elementariai rašyti nemoka? Tokiais atvejais net ir be tendencingumo šmaikštauti tenka. Siekdamas nuo jo atsitverti jau ir naujasis Seimas pamėgino įteisinti specialią Civilinio kodekso pataisą, garantuojančią savo nariams galimybę per teismus išsireikalauti žalos atlyginimą už įžeistą garbę ir orumą. Kur tos garbės ir orumo ribos? Nejaugi tik Naisiuose?

Maždaug prieš pustrečio šimtmečio Rusijoje buvo leidžiamas nedidukas satyrinis žurnalas „Vsiakaja vsiačina" ("Visokia visokybė")   Jame aktualiomis to meto temomis rašydavo ir labai sumani bei klastinga moteriškė, Rusijos imperatorė Jekaterina II, žinoma, pasislėpusi po slapyvardžiais. Viename savo straipsnių valdovė ragino „demaskuoti ydas, bet ne jų nešėjus". Ar tai ne tas pats principas, kuriuo vadovavosi 101 seimo narys, kai pamėgino užmauti dar vieną apynasrį žiniasklaidai? Pažiūrėsim, ar šiam žurnalistikos „jekaterinizavimui" pritars mūsų Prezidentė...

Logiškas kūrybingo žurnalisto žingsnis - išbandyti savo grožinėje literatūroje. Čia užsimojai plačiai, ne trumpais apsakymais. Išleidai kelis romanus. Ar rašytojas Tavyje įveiks žurnalistą?

Šiais laikais vis sunkiau atskirti, kur grožinė literatūra, o kur ne. Priklauso nuo kokybės. Kas yra, sakykim, Juozo Erlicko miniatiūros ir puslapiniai rašiniai šeštadieniniame „Lietuvos ryte" - publicistika ar beletristika? Matyt, abi vienoje. Pasitaiko dokumentinių intarpų kai kuriuose praeities bei tuo labiau šiuolaikiniuose romanuose. Prisipažįstu, jog pirmiausia esu fakto kareivis, todėl ir tariamai grožinių kūrinių nerašau kokiu nors magiškuoju ar fantastiniu stiliumi. Taigi, niekada nesijaučiau esąs „grynas rašytojas", ir jis manyje žurnalisto niekada neįveikė. Manau, kad ir nebeįveiks, nes šviesaus laiko liko nebedaug.

Būčiau nesuprastas, jei nepaklausčiau apie fotografiją. 1969 metais su bendraminčiais įsteigei Lietuvos fotografijos meno draugiją, kuri, prasidėjus Atgimimui, tapo Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Daug fotografuoji. Iki šiol prisimenu Tavo fotografijų ciklus „Zagrebo mugėje", „Po Pietų kryžiumi", „Gyvenimas įstrižai". Kas Tau fotografija? Kodėl dar nuo Kazachstano plėšinių iš rankų nepaleidi fotoparato? Ar nesijauti žmogumi, priėjusiu kelio išsišakojimą - vienas  -  rašytinė žurnalistika, kitas - fotografija? 

Žinai, kolega, man tie keliai nesišakoja, o vienas kitą vaisingai papildo. Visada prie diržo turiu portatyvinę kamerą ir ja fiksuoju savą „vizualinį dienoraštį". Kai kada jo kadrus panaudoju ir spaudoje („Lietuvos žiniose", interneto portaluose). Prieš gerus metus, bičiuliams padedant, pradėjau skenuoti savo praeities negatyvų ir skaidrių archyvą. Gal kada surengsiu kokią personalinę parodą, bet vis trūksta laiko ir finansavimo. O šiaip - tai pagrindinis mano amato instrumentas buvo ir lieka žodis. Fotografija jį tik vaizdingai palydi. Neveltui esu kilęs iš Marijampolės miesto, kurio centre stovi paminklas lietuvių kalbai - kol kas vienintelis Lietuvoje.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.

Kalbėjosi Vytautas Žeimantas

2016 12 12