Savaitės tema

LŽS Vilniaus skyriaus nominacija už aukštų standartų žurnalistiką skirta žurnalistei Aldonai Žemaitytei-Petrauskienei. LŽS Vilniaus skyriaus valdybos sudarytos komisijos pirmininkė, žurnalistė Angelė Adomaitienė teigė, kad A. Žemaitytė-Petrauskienė iš kelių spaudos, TV ir radijo žurnalistų išskirta už profesionalumą, etiškumą, pagarbą žmogui ir gebėjimą jame įžvelgti gelmes, aktyvią pilietinę poziciją.

Su „Žurnalisto etalono" nominacijos  laimėtoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja kūrybiniams konkursams,  Nacionalinės  žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos nare  kalbėjomės apie jos  požiūrį į žurnalisto  profesiją ir jos prestižą.

Daiva: Kaip manote, kokie bruožai yra svarbiausi žurnalistui?

Aldona: Žurnalistas visų pirma turi būti smalsus, greitos orientacijos ir greitų kojų. Taigi, ne tinginys. Jis privalo turėti platų akiratį, nepaisant to, kad rašo apie vieną kurią nors konkrečią sritį. Žurnalistas neturi būti mėmė ir nebūtinai turi paklusti redaktoriaus primestai nuomonei. Yra įvairių būdų, kaip viršininko nuomonę apeiti arba ją sušvelninti, palenkti savo naudai... Tai priklauso nuo to, kokia tema jis rašo, koks jo rašinio „herojus", ar nori pabrėžti jo teigiamus, ar neigiamus bruožus... 

Daiva: Reikalavimai gana dideli. Ar įkandami jie jaunam žmogui?

Aldona: Nemanau, kad žurnalistikos studijas baigęs jaunuolis iš karto tampa geru žurnalistu. Tam labai svarbu praktika, patirtis, profesionalumas įgyjamas dirbant. Labai svarbu ir geras kolektyvas, kuris palaiko, pataria, pagiria už sėkmę, papeikia tinginiaujant. Svarbiausia įeiti į leidinio ritmą,  pajusti kolegų tarpusavio ryšius, nuotaikas ir surasti tuos, kurie gali tapti jaunuolių mokytojais, autoritetais.

Daiva: O kokie bruožai yra svarbiausi leidinio steigėjui ir redaktoriui?

Aldona: Redaktorius turi būti nuovokus įvairiose gyvenimo srityse. Turi būti principingas, jei nori imtis rimtos žurnalistikos, o ne pigių laikraštinių naujienų aprašinėjimo. Turi sutelkti tokią komandą, kuri suprastų jo siekius, leidinio kryptį, stilistiką ir pritartų leidėjo ar redaktoriaus siekiams bei požiūriui į visuomenę, politiką, kultūrą... Tik tokiu atveju darbas bus sėkmingas. Antraip, nebus lengva nei redaktoriui, nei jo darbuotojams žurnalistams.

Daiva:  Kaip susiklostė, kad tapote net trijų leidinių steigėja ir vadove?

Aldona:  Gyvenimas mėtė ir vėtė, bet varomoji jėga buvo mano jau minėtas smalsumas, būtinas mūsų profesijai. „Dienovidis" nukrito tarsi iš dangaus, nes Atgimimo aušroje padėjusi steigti laikraštį „Respublikos" steigėjų trijulei (Vitas Tomkus, Rytis Taraila, Vitas Lingys), greitai supratau, kad su šiais žmonėmis man nepakeliui. Pasitaikė gera proga - prof. Aloyzas Sakalas, Vilniaus sąjūdžio tarybos pirmininkas,  pakvietė sukurti Tarybos laikraštį. Atsiminiau prieškarinį Vilniaus lietuvių „Vilniaus balsą", redaguotą Rapolo Mackonio. Tokia gera proga pasitaikė atgaivinti pavadinimą, padaryti laikraštį lyg anuometinio tęsinį, tik jau kitoje epochoje. „Vilniaus balsas" man buvo savotiška  treniruotė prieš įkuriant „Dienovidį", nes per šį mažą, atgimusios Lietuvos vilniečių mėgstamą savaitraštį ugdžiausi supratimą apie temas, rubrikas, maketavimą, išlavėjo leidinio estetiškumo pojūtis...

Antras mano leidinys buvo „Dienovidis", kurio leidyba truko trylika metų (dešimt metų ėjo kaip kultūros savaitraštis, trejus - kaip kultūros žurnalas). Tai buvo išbandymas:  kantrybės, užsispyrimo susitelkti šventam, kaip tada atrodė, tikslui - Lietuvos atgimimui ir jos Nepriklausomybei, pareikalavęs daug dvasinių pajėgų. Supratau, kad sėkmės laidas žmogui yra  konkrečiai sumanyta svajonė ir jos įgyvendinimas. Neišmatuojamas ir žodžiais neišsakomas buvo mano vyro Antano Petrausko atėjimas į redakciją, kuris paliko ilgametį, pamėgtą darbą projektavimo institute ir atėjo leisti laikraščio - kaip į nežinomybę. Bet jau buvome dviese. Antanas ant savo pečių „laikė" visus leidybos (spaustuvės, platinimo) rūpesčius. Manau, kad be jo „Dienovidis" būtų buvęs daug skurdesnis. Be to, šalia dirbo susiklausęs mažutis redakcijos kolektyvas: maketuotoja Jūratė, stilistė ir korektorė Vincenta, kompiuteristė Zita, mūsų finansų „ministrė" Reda... Talkino Audrius Musteikis, kuris dabar varo gilią kultūrinę vagą „Lietuvos žiniose", Onė Baliukonytė, kuri kėlė aukštus reikalavimus literatūriniams tekstams. Vytautė Žilinskaitė, Gražina Mareckaitė, Margarita Dvarionaitė  - tai vis saviti, spalvingi, turtingi savo sielos grožiu žmonės, kurių niekada neužmirštu ir neužmiršiu. 

Trečias mano leidinys - Lietuviškų studijų centro Čikagoje remiamas „Į laisvę" - simpatiškas politikos ir kultūros žurnalas, unikalus tuo, kad jį padarydavau viena: be korektorių, stilistų ir žurnalistų. Autorius, rašančius žurnalui, surasdavau lengvai, noriai rašė visų pakraipų politikai ir kultūrininkai.

Daiva:  Kai pasakojate, atrodo, tarsi sunkumų nepatyrėte...

Aldona: Iš dabartinio laiko aukštumų žiūrint, tai atrodo lyg lengvas pasivaikščiojimas žurnalistikos pievomis. Deja, tada buvo kitaip: reikėjo į vieną kumštį sutelkti savo įsitikinimus, patyrimą, naujovių žurnalistikoje troškimą...  Net keista, kad nuo manęs atsimetė buvę ilgamečiai bičiuliai iš „Literatūros ir meno". Ši redakcija mane, kaip kultūros žurnalistę, galima sakyti pagimdė ir išugdė tokia, kokia galėjau rašyti ir redaguoti  bet kokį kultūros leidinį. O juk prieš pat Atgimimą mano darbas „Literatūros ir meno" publicistikos skyriuje davė savo vaisių: savaitraščio tiražas pasiekė tada neregėtas aukštumas - 80 tūkstančių egzempliorių.

Daiva:  Kone visą žurnalistinio darbo metą sukotės ir dar tebesisukate visuomeninių pareigų verpete. Kaip į jį įsitraukėte? Ką visuomeninė veikla duoda žmogui?

Aldona:  Visuomeninė veikla padeda išsiugdyti pasitikėjimą savo jėgomis. Juk kai su kunigu Vaclovu Aliuliu, „Katalikų pasaulio" pirmuoju  redaktoriumi, Atgimimo pradžioje steigėm  Lietuvos žurnalistų draugiją, kuri gyvuoja iki šiol, ėjau kaip į nežinią. Bet tai buvo protestas prieš senuosius posovietinius dienraščius, pradėjusius tyčiotis iš tuometinės Lietuvos valdžios. „Lietuvos rytas" (anuometinė „Komjaunimo tiesa") išeidavo su baltais puslapiais, jei kas nors nepatikdavo laikraščio vadams, neaišku kieno inspiruotiems tokiems poelgiams.  „Respublikoje" prasidėjo „raganų medžioklė",  tarp mūsų inteligentijos žiedo KGB agentų ieškojimas. Manau, kad tai buvo noras kiršinti, pjudyti tautą tarpusavyje, silpninti ar net „papjauti" jauną mūsų respubliką. O dar patyčios iš  profesoriaus V. Landsbergio, kaltinimai jam nebūtais dalykais... Kada nors už savo veiklą pirmaisiais Lietuvos respublikos metais posovietinės žurnalistikos veikėjai degs pragare (žinoma, juokauju dėl pragaro, bet istorija vėliau atsirenka savo didvyrius ir savo išdavikus).

Daiva: 2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatė, baltarusių žurnalistė ir rašytoja Svetlana Aleksijevič teigė, kad šiais laikais, ypač posovietinėje erdvėje, žmogui išsaugoti savyje žmogiškumą reikia daug drąsos. Kaip manote Jūs? Ar žurnalistui išsaugoti savyje tą žmogiškumą sunkiau negu kitų profesijų atstovams?

Aldona: Apie drąsą manau taip pat, kaip ir nobelistė Svetlana. Jau ji tai geriausiai patyrė drąsos poreikį, gyvendama lukašenkinėje Baltarusijoje. Drąsos reikia visais laikais ir visose santvarkose, jei nori išlikti savimi ir ginti savo įsitikinimus. Drąsa atsiranda, kai žmogus peržengia nepasitikėjimo savimi slenkstį. Kai yra pasiryžęs ginti savo įsitikinimus. Tai geriausiai įrodė mūsų disidentai, kunigai ir pasauliečiai,  sovietmečiu papildę plačiųjų Sibiro plotų kalėjimus...

Nemanau, kad žurnalistui sunkiau nei kitos profesijos žmogui išlaikyti drąsos egzaminą. Bet reikia turėti tvirtą stuburą. 

Daiva: Kaip manote, kodėl žurnalistikos kaip specialybės prestižas kritęs?

Aldona: Galbūt todėl, kad smunka žmonių pasitikėjimas žurnalistais. Juk žmonės mato, kaip žurnalistus, tiksliau leidėjus ir redaktorius, veikia įvairios interesų grupės, kaip jie susipainioja privatumo ir viešumo tinkluose...

Daiva:  Kuo gyvenate šiandien, jau atsisveikinusi su aktyviąja žurnalistika? Turbūt turite veiklos planų?

Aldona: Kur jau ten planų... Gyvenu džiaugdamasi saule, medžių lapojimu, gėlių žydėjimu, paukščių čiulbesiu. Daug skaitau. Taip įgyvendinu savo jaunystės svajonę perskaityti kuo daugiau gerų knygų. Vis dar rašau - į Bernardinai.lt, į Čikagos „Draugo" kultūrinį Priedą. Bičiuliai ir bičiulės skatina rašyti knygą apie savo darbą „Dienovidyje" ir kitur, parengti geriausių savo tekstų rinktinę.  Bet tokiam darbui reikia skrupulingumo ir noro. Neturiu noro save tokiu būdu „įamžinti".  Neturiu to vidinio variklio, kuris verčia prispausti užpakalį prie kėdės, kaip kadaise man patarinėjo anuometinis mano autoritetas, kolega ir rašytojas Romas Sadauskas. Man smagiau skaityti kitų parašytas knygas.

Daiva: Įteikiant Jums apdovanojimą,  minėjote, kad gyvenime buvote laiminga. Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų sakyti gyvenęs ir gyvenąs laimingai?

Aldona: Manau, kad pirmoji sąlyga yra tokia: mylėti žmones ir būti jų mylimam. Tai yra tikra  laimė. Be to, pakartosiu docento Broniaus Raguočio žodžius, man, absolventei,  lemtingai įstrigusius kaip priesakas tolesniam gyvenimui. Tas priesakas skamba taip: „Mylėkite tautą, kurioje gyvenate. Ir nedarykite kompromisų su savo sąžine ir įsitikinimais."  Stengiausi gyventi pagal šį priesaką. Manau, kad laimė yra jaustis laisvam savo vidumi ir mėgautis gyvenimu gražiojoje mūsų Lietuvoje. Niekur nenorėčiau iš savo krašto išvykti, nors buvau kalbinama redaguoti čikagiškį „Draugą". Laimė yra stovėti ant kurios nors iš Vilniaus kalvų ir gėrėtis senamiesčiu, jo bažnyčių bokštais ir varpų skambėjimu, jo parkų ir skverų žaluma. Laimė yra braidyti po rasą ankstyvą birželio rytmetį, kai teka saulė, kildama virš Dzūkijos pušynų.   Laimė yra gyventi šiame gražiame Dievo sukurtame pasaulyje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.