Savaitės tema

Šių metų rugsėjo 26-tą dieną Kultūros ministerija paskelbė pretendentų Vyriausybės kultūros ir meno premijai gauti sąrašą. Jame yra ir mūsų kolega Laimonas Tapinas. Tai įvairiapusė  asmenybė: žurnalistas, rašytojas, vertėjas (iš latvių ir prancūzų kalbų), Vilniaus universiteto docentas, visuomenininkas (Nacionalinio radijo ir televizijos valdybos pirmininkas, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, drauge su kitais Seime yra parengęs net tris Žiniasklaidos įstatymo projektus ir t.t.).

L. Tapinas parašė ir išleido  trylika knygų, pradedant 1983 m. pasirodžiusia dokumentinės prozos knyga „Iliuzijų mugėje", baigiant  2008 m. knyga apie kino režisierių Vytautą Žalakevičių. Dokumentinė proza - L. Tapino pamėgtas literatūros žanras. Knygose apie poetus ir diplomatus Oskarą Milašių ir Jurgį Baltrušaitį reiškiasi paties Laimono Tapino lyrizmas, lyg vainiku apipindamas dokumentinius faktus. Kita jo pamėgta tema - teatro ir kino atstovai (knygos apie aktorių Bronių  Babkauską ir kino režisierių Vytautą Žalakevičių).

Laimoną Tapiną, intelektualų ir drauge meninės sielos kūrėją, pakirto sunki liga. Bet ji neįveikė jo stiprios prigimties, aistros gyventi... Ir tai leidžia jam galynėtis su savo negalia jau keliolika metų. Žinoma, tos grumtynės vyksta padedant ištikimai Laimono gyvenimo draugei Violetai, atsidavusiai jam visa širdimi.

Prieš aštuonetą metų man teko laimė bendrauti su Violetos ir Laimono Tapinų šeima ir pajusti tą neišmatuojamą ištvermės, pasiaukojimo ir gerumo aurą, sklidinai pripildžiusią jų namus. Apie tai ir rašau savo apybraižoje „Meilės žvaigždė šviest nenustojo".   

                                                                   Aldona Žemaitytė-Petrauskienė  

                                    Meilės žvaigždė šviest nenustojo...

Lentynoje rikiuojasi dešimt Laimono Tapino knygų. Dauguma iš jų apie meno kūrybos žmones - poetus Jurgį Baltrušaitį ir Oskarą Milašių (sutapimas ar ne, bet abu buvo ir diplomatai), aktorių Bronių Babkauską, režisierių Vytautą Žalakevičių, apie Laimono studijų draugus, tapusius žinomais rašytojais ar literatūros kritikais, apie kaimynų latvių literatūros ir meno kūrėjus... Šios knygos įvertintos prestižinėmis Lietuvos žurnalistų sąjungos premijomis, nes Tapinas visų pirma yra žurnalistas par excellence, o literatūrinis jo talentas įsirikiuoja ir į rašytojų eiles.

Jaukūs yra Violetos ir Laimono Tapinų namai Žirmūnų pradžioje Vilniuje. Prieš buto langus rymo jau subrendusios keturios eglės, žiemą vasarą aptrauktos melsva melancholijos migla. Kiemas irgi būdingas daugiabučių kvartalams: spartėjantis apšepimas, lydimas  lengvųjų automobilių sangrūdos, išdykaujančių vaikų triukšmo, pagėrusių piliečių šūkavimų. Širdį maudžiančios nykimo nuotaikos, kurios kelia norą kuo greičiau iš čia sprukti į erdvesnes miesto vietas, kur naujomis statybomis žėri daugiabučių, bet jau kur kas modernesnių ir linksmesnių, langai. Tapinų namuose daug paveikslų ir knygų, įrėmintų nuotraukų, taigi, čia randi tipišką kūrybos inteligento butą, kur nėra nė lašo miesčioniškumo ar prabangos, bet viešpatauja elegancija. Tik kirba klausimas, kodėl ponas Laimonas, Vilniaus universiteto docentas, buvęs Žurnalistikos instituto, Lietuvos žurnalistikos centro direktorius, nacionalinio RTV generalinis direktorius, turėjęs aibę visuomeninių pareigų žmogus, panoro likti tuose apšepusiuose  Žirmūnuose, kai tikriausiai turėjo progų ir galimybių rinktis kur kas prestižiškesnę gyvenamąją vietą. Ką jam reiškia tie Vilniaus Žirmūnai? „Man jie reiškia labai daug. Čia buvau ir esu laimingas jau 42 metus. Čia atsivedžiau žmoną, į čia parsivežiau sūnų, čia ateina mano vaikaičiai. Netoli yra plytų mūras, buvęs LKP CK namas - renovuotas, blizgantis. Bet jokiu būdu nekeisčiau savo buto į jį, nes ten man šalta, ten atsidūręs jaučiuosi kaip CK kabinete; pagaliau man nesvarbu, ar namas plytinis ar blokinis. Man svarbu, kad čia esu laimingas, kad už šitą butą niekam nesu skolingas, nes mes patys jį pasistatėm. O prestižas? Tegu apie jį galvoja tie, kam tai rūpi..."

Tad tokia yra Laimono Tapino nuostata. Jis yra laimingas, keliasdešimt metų pragyvenęs po vienu stogu  su mylimu žmogumi. Kas vis dėlto yra ta laimė pagal Tapiną? Laimonas atsakė trumpai drūtai: „Mylėti, būti šalia mylimų žmonių ir tų, kurie tave myli. Turėti gerą sveikatą, darbą, kuris tau malonus ir atrodo prasmingas." O ką Laimonas Tapinas, per savo širdį ir rankas persijojęs tiek daug meninių gyvenimų, mąsto apie gyvenimo prasmę? Talentingi žmonės, ypač tie, kurie turi didelį temperamentą, dažniausiai sudega savo talento ugnyje, žudydami save alkoholiu, vidine arba išorine agresija. Taip būtų galima pasakyti ir apie Laimono knygų herojus Vytautą Žalakevičių ar Bronių Babkauską. Šias dvi knygas  laikyčiau etapinėmis L. Tapino kūrybinėje biografijoje. Tai „Medyje angelas verkia" (apie B. Babkauską), kurią autorius laiko jam pačiam mieliausia knyga, ir „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje" (apie V. Žalakevičių), kuri man atrodo brandžiausia, labiausiai analitiška ir geriausiai atitinkanti naujo, dar nenusistovėjusių kriterijų žanro - dokumentinės prozos - reikalavimus ir stereotipus. Tą lyg ir patvirtina „Medyje angelas verkia" (išleista 1991 metais) knygos pabaiga. „Nėra nė vienos priežasties, nė vieno žmogaus, kuris būtų aiškiai kaltas dėl jo mirties. Tik vis dažniau pagalvoju, kad kitaip gal ir negalėjo būti... Kad tam pasauliui, kuriame nėra vietos užuojautai ir sąžinei, toks žmogus ir nebuvo reikalingas. Perdaug talentingas, pernelyg naivus ir doras... Jis pats ilgai nenorėjo tuo tikėti. Tarėsi, kad būties prasmė - tai gyventi nieko neišduodant, visą save aukojant darbui, neleidžiant sau nė minutei atsikvėpti, genant iš širdies egoizmą ir pyktį. Pasirodė, kad to niekam nereikia... ir visos jo pastangos, visas gyvenimas buvo apmokėtas šalta vienatve."  Žiaurią vienatvę patyrė ir V. Žalakevičius, daugelio žmonių liaupsinamas, garbinamas kino režisierius, lietuviškasis Felinis ar Antonionis, susmaigstytas lyg Bergmano „Fani ir Aleksandro" mumija skaudžiomis ir nuodingomis pavydo, intrigų strėlėmis, metaforiškai save įvardijęs laiškanešiu, kurį dykuma taip ir pražudė, nes, anot jo paties, „žmogėnas pametė visus adresus... Nieko nepamena".

Ir tada kyla aibė klaustukų. Ar rašantysis kito žmogaus, menininko, biografiją, gali sulaukti literatūrinės sėkmės, jei jo temperamentas neatitinka to, apie kurį jis pasakoja? Jei temperamentas atitinka, tai ar gali kažkaip susitapatinti, persikūnyti į savo vaizduojamą asmenį? Gal tam dalykui visai nereikia dėti jokių pastangų, nes toks persikūnijimas nereikalingas? Gal užtenka žinių, kurias susirenki, užtenka išmanyti rašymo meną, atsakomybės už savo žodžius, suvokimo, kad esi atsakingas prieš savo sąžinę, jeigu ją laikai patikima savo gyvenimo palydove? Ko reikia, kad tavo herojus atgytų ir tavo kūrinyje imtų gyventi pilnakraujį gyvenimą? Ar užtenka prigimtinės sėkmės, o gal reikia įtempto darbo, kuris iščiulpia tavo energiją ir fizines jėgas? Ar būtina išsiugdyti mąstymą, o gal gana intrigos, kuri atstotų mąstymo stoką? Ar reikia vidinės laisvės, kuri nepaiso jokių tabu? O gal būtina laikytis nerašytais įstatymais apibrėžtų rėmų, kurie pasakojimui suteiktų solidžios, įtaigios gyvenimo tėkmės įvaizdį? Tie klausimai turi kilti kiekvienam, kuris imasi uždavinio parašyti (aprašyti) kito žmogaus gyvenimą, remdamasis to kito biografijos faktais. 

Apie tai ir kalbėjomės su Laimonu Tapinu jo jaukiuose namuose, gurkšnodami Violetos paruoštą kokteilį ir stiprią kavą, apie kurios skonį ir poveikį kalbama dažnoje knygoje. Man rūpėjo ne tik iškvosti apie dokumentikos ir meninės išmonės santykį, rašant tokio pobūdžio knygas, bet ir išgirsti apie  medžiagos rinkimo metodiką. Išsiaiškinti su prityrusiu žurnalistu, kas tai yra dabartinė žurnalistika ir ko iš jos galima tikėtis ateityje. Užrašyti paguodos žodžius tiems, kurie praranda sveikatą, o su ja ir darbingumą, tikėjimą ateitimi, savo reikalingumu, savo darbo prasme.

Laimono Tapino dokumentinė proza pasižymi lakiu sakiniu, stiliaus lyrizmu, išraizgytu švelnaus humoro gijomis. Man rodės, kad toks jo stilius, kaip ir pamėgtas pasakojimas būsimuoju laiku (tokia jo sakinio struktūra), yra artimas rusų rašytojo Konstantino Paustovskio rašymo manierai. Šviesiom pastelinėm spalvom tapomi peizažai, kurie yra labiau nuotaikų negu gamtovaizdžių pavidalai. Ir jo knygų pavadinimai poetiški, parafrazuotos poetų eilės. Tad man rūpi, kas Laimonui buvo tie literatūriniai autoritetai, kai 1983 metais išėjo jo knyga „Iliuzijų mugėje" apie žmones, apgaubtus paryžietiškos atmosferos, kai Laimoną buvo stipriai pavergusi prancūziška dvasia. Jis sakosi buvo perskaitęs Stefano Cveigo biografines knygas apie Kazanovą, Stendalį, Levą Tolstojų. Taip pat Andre Morua pasakojimus apie Šelį ir Viktorą Hugo. Bet, anot jo, tos knygos nedarė įspūdžio, nes tai buvusi kita epocha, kiti žmonės. O štai Ernestas Hemingvėjus padarė įspūdį, ir tai jauti iš Laimono knygų dialogų, iš humoro lengvybės.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais išleista knyga apie aktorių B. Babkauską buvo bene pirmas rimtas Laimono Tapino bandymas įsiskverbti į kito žmogaus vidų, pajusti visomis juslėmis to kito išgyvenimus ir likimą. Buvo lengviau, nes rašyti padėjo tarp autoriaus ir jo būsimo herojaus trukusi ilgametė draugystė. Bet ir pavojingiau, nes atsirado grėsmė kalbėti superlatyvais, vaizduoti vienaplanį žmogų - talentingą, gerą, dorą, jautrų... girtuoklėlį, kurį gyvenimas lamdė būtent dėl tų nuolankaus geruolio savybių. Autorius juo žavisi, jį myli, jo gailisi. Štai gana graudulinga knygos pradžia: „Kodėl likimas jam pagailėjo trupinėlio šventės, o atvedė prie šaltos kapo duobės? Kas dėl to kaltas? Aš negaliu dabar atsakyti, bet labai aiškiai suvokiu, kad privalau suprasti, lyg pėdsekys šuo turiu perbėgti Broniaus Babkausko gyvenimo pėdomis... Ir ne tiek dėl jo, kiek dėl visų mūsų, kam juodos spalio medžių šakos dabar taip skaudžiai plaka per širdį..."

Klausiu, kaip jis rinko medžiagą šiai knygai? Atsako: „Esu įsitikinęs, kad jokia literato vaizduotė negali sukurti tiek, kiek pats gyvenimas. Todėl, rašydamas šitą knygą, stengiausi dokumentuoti kiekvieną savo herojaus gyvenimo įvykį ar dialogą". Ir vardija archyvus, kuriuose naršė, rinkdamas medžiagą, ir žmones, iš kurių užrašinėjo prisiminimus, - daugiausia iš Panevėžio teatro aktorių.

Liga, kaip angies įgėlimas, pakirto Laimono Tapino gyvenimo ir veikimo laisvę. Žvilgtelkime į laikotarpį iki ligos. 1991 m. jis inicijavo abiejų Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrų (Spaudos bei Radijo ir televizijos) reorganizavimą į Žurnalistikos institutą, aktyviai dalyvavo steigiant Komunikacijos fakultetą universitete. 1991-1992 m. - Žurnalistikos instituto direktorius, 1992-1995 m. - LRT generalinis direktorius. 1993 m. išleidžia knygą „Septynios vienatvės Paryžiuje" (pakartota trimis leidimais), už kurią pelnė LŽS prestižinę  dr. Vinco Kudirkos premiją. 1998 m. jau buvo užsikrovęs milžinišką darbą - rašė didelės apimties knygą apie poetą ir diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Archyvinę medžiagą buvo pradėjęs rinkti, kai stažavo Paryžiaus naujosios Sorbonos universitete.

Vasarai einant į pabaigą, intensyviai rašant knygą, ištiko stiprus insultas. Liga žmogų arba sužaloja, palauždama jo kūną ir sielą, arba lyg žaizdre užgrūdina ir subrandina. Pastarasis atvejis buvo nuskirtas maloningo likimo ir stiprių pamario žvejų genų. „Mano šaunusis daktaras Šukys iškart pasakė: nėra tavo ligai išgydyti nei vaistų, nei veiksmingų fizioterapijos priemonių. Gali išgydyti tik tavo paties galva arba tau artimi žmonės, kurie įkvėps pasitikėjimo, optimizmo, noro gyventi", - 1998-tųjų rudenį prisimena L. Tapinas. Tas artimas, mylintis žmogus buvo Violeta, kuriai meilę ir padėką Laimonas išsako paskutiniuoju knygos „Laiškanešys, paklydęs dykumoje" sakiniu.

Vos tik grįžęs iš reabilitacijos Laimonas sėdo prie savo rašomojo stalo ilgoms darbo valandoms. Greitai pavargdavo, nuo įtampos skaudėdavo visą kūną. Vartė ir vėl iš naujo pervertė visus savo užrašus - keliasdešimt storų sąsiuvinių, kuriuose griežta tvarka buvo sunumeruotos citatos, suregistruoti dokumentai, ištraukos iš laiškų, dienoraščių... Medžiaga apie J. Baltrušaitį baugino savo neaprėpiamumu. Reikėjo gilintis į šimtus savo užrašų puslapių, išrinkti aukso kruopeles iš tonų rūdos, lyg pasjansą dėlioti faktus ir nuotaikas, nuojautas į savotišką literatūrinės alchemijos lydinį. Taip gimsta visi pasakojimai apie rašytojus, artistus, muzikus, režisierius.

Taigi po lemtingų 1998-tųjų kambario tyloje, tarp keturių sienų, nukrautų knygų lentynomis, kalbantis su jų autoriais ir savimi, su savo idėjomis, geidžiant pasiekti maksimumą ir jaučiant bejėgiškumą, kai mintis, virtusi žodžiu, kai kada telieka blyškiu idėjos šešėliu (taip sunkiai, deja, yra suvaldomas žodis), ėmė rastis  brandžiausi Laimono Tapino kūriniai, kaskart vis stiprėję menine įtaiga ir dokumentikos svarumu. Buvo jau sukaupęs vien tik jam būdinga metodika surinktą archyvą. Pradėdamas rinkti medžiagą rašytojas konkrečiai asmenybei užveda storus didelio formato sąsiuvinius, kuriuose puslapiais sunumeruoja laikraščių ar knygų citatas, datas, laiškų ir dienoraščių ištraukas... Štai knygai apie Baltrušaitį sukaupė apie 35 tokius sąsiuvinius. „Ką randu, tą užrašau, puslapius sunumeruoju, o vieną sąsiuvinį paskiriu turiniui, kad lengviau būtų surasti reikalingą mintį", - noriai dalijasi archyvinės medžiagos rinkimo paslaptimis Laimonas.  Medžiagos rinkimas, pasirodo, jam yra malonesnis užsiėmimas negu rašymas, jis trunka apie  trejus ketverius metus, šiek tiek mažiau laiko užima pats rašymas.

Po insulto darbas smarkiai sulėtėjo. Bet atsirado kitas gyvenimo skonis ir supratimas. Jaunystėje jam atrodė, kad gali kalnus nuversti, įlipti į Monblaną ar Everestą. Po ligos, 1998-aisiais, tiesiog fiziškai pajuto, koks trapus yra gyvenimas, kuris gali pasibaigti kiekvieną minutę. Suprato, kad visi postai - direktorių, pirmininkų, vedėjų - tėra šienas ir šiaudai, kad krūva laiko iki tol buvo paleista vėjais, - posėdžiuose, susirinkimuose, aptarimuose. Atsisakė visų turėtų įsipareigojimų ir darbų. Suvokė, kad rašymas nėra tuščiai leidžiamas laikas, nes gulėti ant sofos, skaityti laikraščius ar žiūrėti krepšinį - ne jo prigimčiai. Ėmė džiaugtis mažais dalykais. Štai pražydo pienės, koks nuostabus metas... O juk ir anksčiau kasmet pražysdavo pienės, tik per darbus nebuvo kada pamatyti. Sūnaus Andriaus gimimo proga Violeta ir Laimonas Tapinai prie savo buto, už balkono, pasodino šermukšnį. Laimonas dažnai išeidavo į balkoną parūkyti (to įpročio jis neatsikratė iki šiol). Kasmet tas medelis sulapodavo, pražysdavo, bet, kol žmogus esi sveikas, to tarsi ir nepastebi. Po insulto suvokė, kad kiekvienas žydėjimas yra džiaugsmas ir laimė. Paaštrėjo kai kurie emociniai momentai.

Laimonas sako, kad tas aistringas noras rašyti knygą po knygos buvo iššūkis likimui: ne, šunsnuki, tu manęs neįveiksi...

O kodėl jis kryptingai renkasi tokias dramatiškai kūrybingas asmenybes, kaip Milašius, Baltrušaitis, Žalakevičius? Ar dėl to, kad jie savyje nešiojosi užaštrintą idėją, idealistinius siekius, kurių negalėjo realizuoti visuomenėje, kurioje gyveno? Ar bet kurioje visuomenėje menininkui yra sunku nešti savo įsipareigojimų menui, kaip jį suvokia, naštą? „Iš tikrųjų mane domino menininko, kūrėjo konfliktas su visuomene. Matyt, žmoguje yra neišvengiama, kad tas konfliktas yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Žmonės gyvena įvairiai, nevienodai apdovanoti talentu, turtais, dėl to atsiranda pavydas, varomoji, bet ir žlugdanti jėga, - sako Laimonas. - Babkauskas, Baltrušaitis, Milašius, Žalakevičius - visi jie yra perėję per tą pavydo mėsmalę. Kiekvienas jų laikėsi skirtingai, priklausomai nuo intelekto, stuburo, etinių savybių."

Patylime. Mąstau apie tai, kad Babkauskas buvo nuolankus, o Žalakevičius turėjo įgimtos agresijos. Žmogus privalo gintis nuo jį puolančių pavyduolių ir intrigantų, - taip atsiranda agresija. Tuo labiau, jeigu prigimtyje glūdėjo agresijos genas. O gal inteligentui nepadoru taip gintis, gal jis privalo visas nuoskaudas nuryti, o blogį įveikti gerumu, kaip sakė mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis? „Žmogus pats pasirenka, kokiais ginklais jam gintis: ar nutylėti, praryti nuoskaudą, ar duoti atkirtį. Man patiko vieno amerikiečių verslininko, pabuvojusio Lietuvoje, atsakymas į mano klausimą, kuo skiriasi Lietuvos verslininkai nuo Amerikos kolegų. Verslininkas atsakė: amerikietis, pamatęs, kad kaimynas pasistatė namą, stengiasi pasistatyti jį aukštesnį ir geresnį. Lietuvis svajoja, kaip čia tą namą išsprogdinti arba pranešti, kad jis pastatytas iš vogtų pinigų..." - pasakoja Laimonas ir lyg savaime nuklystame į žurnalistikos sritį. Akis bado (mes abu susidūrėm su žurnalistų etika, dirbdami Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje) tas šiurpinantis negatyvumas žiniasklaidoje, o ypač spaudoje, kur stengiamasi išjuokti, iškritikuoti, suniekinti, supurvinti ir politikos veikėjus, ir verslininkus, ir menininkus... Baisi yra spaudos savininkų savivalė, mokanti, o gal ir verčianti savivaliauti ir žurnalistus, - išsakau nuolatinį savo galvos skausmą, neduodantį man ramiai gyventi. O Laimonas papasakoja, kaip pas jį atėjo buvęs jo studentas, dirbantis solidžiame laikraštyje, ir pasiskundė, kad redaktorius jį pasikvietė į savo kabinetą ir pranešė: pirmadienį atnešk straipsnį apie politiką N. ir pavaizduok jį kaip vagį, sukčių, paskutinį niekšą... Žurnalistas nustebęs tikino, kad neturi tokios medžiagos apie tą žmogų. O jo šefas: „Čia tavo problema. Jei nebus to straipsnio, mums teks atsisveikinti. O dabar uždaryk duris". Kuo baigėsi ta istorija? Žurnalistas paliko redakciją...

Bet tai ekskursas skaudama tema, prie to dar sugrįšime. O kaip yra su tais kūrėjo konfliktais? Juozas Miltinis knygoje apie Babkauską parodytas itin nesimpatiškai. Sakytum, jis buvo priešingas Babkauskui polius: valdingas, agresyvus, žeminantis savo aktorius, negirdintis kito nuomonės, reikalaujantis aklo paklusnumo, ganėtinas garbėtroška... Ne ką simpatiškesnis ir Vytautas Žalakevičius, šiek tiek jaunesnės kartos žmogus, gimęs Kauno inteligentų šeimoje, mamos lepūnėlis (beje, mama buvo labai valdinga), dievinęs motiną (kaip čia neprisiminsi Romano Gary), mylėjęs moteris, aistringai rašęs kino scenarijus ir norėjęs pralaužti socialistinio kino stereotipus. Juos ir pralaužė savo filmu „Niekas nenorėjo mirti", kuris iššoko į tarptautinę erdvę (pirmas Sovietijoje po tiekos metų, kai dirbo genialusis Sergejus Eizenšteinas), pelnė laurus ir paliko didelį kartėlį žmonėms, kurie savo dvasia buvo ir yra artimi Lietuvos partizanams ir visiems laisvės kovotojams. Prisimenu karštą diskusiją V. Mykolaičio-Putino muziejuje. Švedas Jonas Omanas demonstravo dviejų filmų ištraukas apie partizanus: V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti" ir Jono Vaitkaus „Vienui vieni". Išsyk galėjai pamatyti vieno laimėjimus ir kito pralaimėjimus. Užvirė aistros. Laisvės gynėjų adoratoriai tvirtino, kad Žalakevičius, nors ir kino  meistras, parodė partizanus kaip banditus, o liaudies gynėjus-stribus, kaip teigiamus herojus. Antroji pusė buvo už meną, kuris nepamirštamas dešimtmečiais. Filmas-plakatas, nors ir teigiamas, nėra įtikinamas, greit užmirštamas... Vaitkus kūrė Nepriklausomybės laikotarpiu, kai galėjo išskleisti visus savo kaip menininko sugebėjimus, o Žalakevičius turėjo peikena (kirtikliu) kirsti tarpelį po tarpelio kietame kaip granitas socialistinio realizmo įšale. Ąžuolų giraitė, Rūpintojėlis, prikaltas prie medžio miške, buvo tie maži punktyrai, nuorodos į autoriaus sugestijas, kurias pagavo subtilesnė akis. Prieš tai jau buvo smarkiai sudarkytas jo filmas „Vienos dienos kronika", kurį Žalakevičius iki gyvenimo pabaigos laikė savo geriausiu kūriniu ir kuris pavyduolio skundiko lėmimu tapo neatpažįstamas ne tik autoriui, bet ir žiūrovui, nelabai susigaudžiusiam siužeto vingiuose. Ir vėliau Žalakevičiui teko balansuoti ant ribos, atiduodant duoklę ir Dievui, ir cezariui.

Nors kai kurie skaitytojai tvirtina, kad Laimonas Tapinas Žalakevičiui simpatizuoja, rodydamas jį įvairiose gyvenimo situacijose, bet, mano nuomone, greičiau atvirkščiai - kaip chirurgas skalpeliu jis „mėsinėja" savo herojaus psichologines būsenas, analizuoja jo kūrybos duobes ir sėkmes, nedemonstruodamas  tokio gailesčio ir užuojautos, kokią prieš keliolika metų rodė Broniui Babkauskui, savo jautriai parašytoje knygoje šį geruolį galbūt nejučia paversdamas nelaimėliu... Taigi knygos „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje" herojus - asmenybė ir tragiška, ir nesimpatiška savo agresyvumu, savotiška arogancija ir didžiulėmis ambicijomis, valdingumu, persipynimu su Maskvos kino nomenklatūra. Profesorė Vanda Zaborskaitė per knygos aptarimą Vilniaus rotušėje pasakė, kad Tapinas į savo herojų žiūri ir su simpatija, ir su grauduliu. Galima tik numanyti, kodėl taip pasakė profesorė. O ką apie tai mano pats Laimonas? „Mudu bendravom, aš žavėjausi jo talentu ir dinamizmu, buvo graudu, kad toks talentingas žmogus negali padaryti to, ką jis nori ir gali. Rašydamas šią knygą aš pastebėjau vieną dėsningumą: jo laimėjimai buvo jo pralaimėjimai, o pralaimėjimai - jo pergalės."

Apie knygą tuoj po jos pasirodymo pasipylė recenzijos. Ir daugelis recenzentų pastebėjo, kad knyga pasakoja ne tik apie Žalakevičiaus gyvenimą ir kūrybą, bet ir apie lietuviško kino istoriją, kurioje dalyvavo ir mano rašinio herojus Laimonas. Ta prasme jam buvo gana lengva susigaudyti tarp posėdžių protokolų, filmų svarstymo, amžininkų prieštaringų prisiminimų. Bet tikriausiai jam buvo sunku suvaldyti tą upę medžiagos, kuri sruvo laiškų, pokalbių su Žalakevičiaus artimaisiais, bičiuliais, mokiniais, bendradarbiais ir priešininkais pavidalu. Be artimųjų pagalbos, tiksliau - be Violetos, turbūt nebūtų įvykęs tos knygos gimimas? „Be Violetos aš nebūčiau išgyvenęs. Kai mane po insulto nuvežė į Greitosios pagalbos ligoninę, gydytojai prognozavo, kad tik 10 procentų tikimybės man išgyventi iki ryto. Mylimas ir mylintis žmogus šalia yra svarbiau už bet kokius vaistus ir fizioterapinius pratimus."

Man asmeniškai stipriausią įspūdį toje knygoje padarė ledinė Vytauto Žalakevičiaus vienatvė. Kaip ir Miltinio, kuris turėjo tik šunį ir kalnus įmantriausių knygų bei genialaus režisieriaus, teatro vadovo aureolę. Žalakevičių slėgė  vienatvė, nepaisant susižavėjusių moterų, tikrų ir netikrų draugų, artimųjų globos. Ar tai yra ambicingo, praaugusio laiką ir net save vienatvė? „Laiškanešio", kuris paklydo tarp savo troškimų, nes jų išsipildymą gesino sovietinė cenzūra -  ta geležinė uždanga, kuri neleido prasimušti laisvesnei, maištingesnei minčiai, taip pat liga, neįvykę filmai, nenuslopintos ambicijos turėti savo kino studiją, būti kino meno viršūnėje. „Žvėris, išeinantis iš jūros", paskutinis Žalakevičiaus filmas, pasirodęs 1993 metų pavasarį, gavo Grand Prix Šiaurės šalių festivalyje Ruane. Keista, bet pamatyti V, Žalakevičiaus filmus Lietuvoje yra tikra prabanga. „Žvėrį" šių metų pavasarį rodė Lietuvos televizija ir tai tik nepatogiu laiku, nuolat pertraukinėjamą reklamos intarpų. Todėl skaityti L. Tapino knygą dvigubai naudinga ir įdomu. Ir džiugina brandaus dokumentinės prozos meistro kilimas aukštyn, į savo kūrybos kalnus.

Laimonas džiaugiasi redaktoriais, su kuriais jam sekėsi nuo pat pirmosios „Iliuzijų mugėje", o ypač prityrusia „Alma litera" redaktore Brone Balčiene. Ar geras redaktorius yra atradimas? „Tai Dievo dovana, - sako Laimonas ir papasakoja man vieną epizodą iš knygos „Prarasto laiko nebūna". Tas epizodas - pokalbis su rašytoju Broniumi Radzevičiumi, kai šis Vilniaus universiteto bibliotekoje vargo prie kažkurio savo apsakymo rankraščio. Rašyti Radzevičiui nesisekė. Jis braukė ir metė į šalį šūsnis popierių. Išėjo abu parūkyti. „Ko taip kankiniesi, Broniau, - paklausė Laimonas. - „Kad jį kur perkūnas. Viską žinau, viską esu apmąstęs, žinau, kuo prasideda ir kaip baigiasi. Neišeina, ir gana", - sielojosi Radzevičius.  Laimonas tada jam papasakojo istoriją apie seną kalvį, gyvenantį prie Palangos, puikų savo amato meistrą. Sykį, atvažiavęs pas jį, rado įpykusį, įnirtingai daužantį pasagą. Tokių pasagų kalvis buvo nukalęs tūkstančius, o dabar užsikirto, ir baigta. Kamavosi kamavosi, kol įtūžęs griebė žnyples, įmetė tą įkaitusią pasagą į kibirą su vandeniu ir suriko: „Gulėk tu čia, pinda geležine. O aš einu su žmogum alaus gerti." Po to grįžęs sėkmingai nukalė tą pasagą. Radzevičius išklausęs šią istoriją pasidarė panašias išvadas. Na, o ką redaktorė Balčienė? Ar paliko tokį nemandagų žodį, nenorminį kalbos prasme? „Devyni iš dešimties redaktorių būtų išbraukę arba radę gražesnį pasakymą. O ji paliko". O už „Prarasto laiko nebūna" knygą 2005 metais Vaižgantynėje Laimonui buvo įteikta Vaižganto premija. „Ar džiaugėtės?" - „Atsiimdamas tą premiją vietoj padėkos žodžių blioviau kaip veršis..."

Mėginu išklausti, kokie sumanymai ir planai sukasi Laimono galvoje šiuo metu. Nepavyksta. Vietoj to jis man papasakoja dar vieną istoriją apie talentingą poetą Jurgį Baltrušaitį, kuris įsikalė į galvą, kad parašys dvi eiliuotas dramas „Kolumbas" ir „Kolumbo bendražygiai". Iš tų didelių dramų užmojų teišėjo po pusę puslapio su veikėjų sąrašais... Gal kad poetas pervertino savo jėgas, o  Dievas jam tiesiog nedavė dramaturgo dovanos.

* * *

Pokalbis su Laimonu ir pamąstymai apie jo kūrybą galėtų tuo ir užsibaigti, bet negaliu susilaikyti nepakalbėjusi apie šiandienę Lietuvos žurnalistiką, kuri, švelniai tariant, man kelia didelį nerimą. Žurnalistika mūsų dienomis šliaužia žemyn nuožulniąja plokštuma. Pagreitis didėja. Ir tai galima pajusti ne tik iš kasdien puslapis po puslapio perverčiamų keleto mūsų dienraščių, bet ir iš pokalbių su dirbančiais laikraščiuose, net su kai kuriais redaktoriais, kurie leidžiasi į kalbas, su studentais, kurie jau įsidarbinę redakcijose, nors dabar tai reikalinga ne tiek dėl materialinių aplinkybių, kiek madinga (skaitykite mūsų almanache pirmakursių surengtą diskusiją su žinomų ir įtakingų portalų vadovais). Mūsų žurnalistika išgyvena ne geriausias dienas. Ką apie tai mano žurnalistas, Žurnalistikos instituto organizatorius ir steigėjas bei jo buvęs  vadovas Laimonas Tapinas? „Man skaudu, kad dingo žurnalistika, kuri buvo 1988-1989 metais. Kuri kartu su Justinu Marcinkevičium ir dar keletu menininkų įžiebė Lietuvos prisikėlimo ugnį. Laikraščiai, kurie skatino Sąjūdį, kurie pradėjo rašyti apie tremtį, kompartijos vienvaldiškumą, buvo „Literatūra ir menas", „Gimtasis kraštas", „Komjaunimo tiesa". Dabar iš viso to liko tik nuodėguliai... Šiandien, atsivertęs laikraštį, turiu spręsti rebusą: ar autorius rašo teisybę, ar vykdo kieno nors užsakymą. Tai mane nervina, nes nežinau, kam tas laikraštis priklauso, kiek jis turi akcijų, koks yra jo tiražas ir t. t."

Mes pasitvirtinome Visuomenės informavimo įstatymą, Žurnalistų etikos kodeksą, kurie turėtų apsaugoti ir žurnalistus, ir visuomenę nuo dezinformacijos ir etikos pažeidimų. Deja, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje skundų dėl etikos pažeidimų niekaip nemažėja. Ir tas Visuomenės informavimo įstatymas atrodo tik popierinis, kuris neveikia nei tarp leidėjų, nei tarp žurnalistų. Neveiksnus ir Etikos kodeksas, nes jį pažeidinėja kas tik netingi, o pažeidėjų negalima net sudrausminti. Ir pati Etikos komisija neturi vieningos nuomonės dėl padarytų pažeidimų. Tad ką jūs, gerbiamas Laimonai, ten visi nuveikėte, kurdami tą įstatymą ir Etikos kodeksą. Drįstu priminti, kad 2002 metais išleidote knygą „Žiniasklaidos bylos Europos žmogaus teisių ir Lietuvos teismuose"... „Visuomenės informavimo įstatyme yra gražių dalykų, ir aš džiaugiuosi, kad prisidėjau jį kuriant ir įsitraukiau į tą margą kompaniją, kurią sudarė ir buvę komunistai, ir krikdemai, ir konservatoriai. Mes visi surėmėm pečius ir padarėm gerą įstatymą, kurį amerikiečiai pavadino demokratiškiausiu visoje Rytų Europoje, o kai kuriais atžvilgiais pralenkiančiu ir kai kurias Vakarų Europos šalis. Mes tada tikėjom, kad dedam pamatus atgimusios Lietuvos žurnalistikai. O išėjo atvirkščiai. Šiandien mūsų populiarieji leidiniai šaukte šaukia: kas nori mane pirkti? Parsiduodu tam, kuris daugiau duoda. Tai yra skaudu, kaip ir toks keistas reiškinys - mirštanti kultūrinė spauda...  Galiu suprasti „Respubliką" ar „Lietuvos rytą"‘, kurie iš įvairių sandorių gauna didelius pinigus. Bet „Literatūra ir menas"?.. Kokius pinigus uždirba šis laikraštis? Nusikaltimas numarinti laikraštį, turėjusį gražias tradicijas, kaip nusikaltimas skatinti ir performansų, instaliacijų ar kitokių įmantrybių „meną", suteikiant jo kūrėjams nacionalines premijas. Daug vilčių dėjau į žiniasklaidos reitingų kritimą. Maniau, kad leidėjai ir redaktoriai pagalvos, jog juos skaito ir žiūri ne tik prasigėrę asmenys, vis dėlto sudarantys mažumą. Kad tas reitingų kritimas juos privers sugrįžti prie rimtos žurnalistikos..."

Ar Laimonas Tapinas, vienas iš mūsų žurnalistikos grandų, tiki, kad padėtis pasikeis, kad jauni žurnalistai nebus priversti pardavinėti savo sąžinę dėl duonos kąsnio, kad vyresnieji, kurie mena kitokius laikus, nors ir suvaržytus ideologiniais pančiais, bet doresnius sąžinės pardavimo prasme, bus autoritetas savo patirtimi ir pelnys pagarbą, kuri dabar devalvuota, kaip ir visa, ką įskiepijo tėvų ir protėvių palikimas (ne sovietinis), skelbdamas prigimtinę dorą, tikėjimą amžinųjų vertybių prestižu?.. Ar tiki, kad sulauksim meto, kada bus ne gėda už mūsų kolegas? Laimonas manęs pirmiausia paklausė: „Ar tikėjai, kad sulauksim Lietuvos nepriklausomybės?" Nežinojau, ką į tai atsakyti. Aš tik svajojau apie tai... „Na, mat... Svajoti galima apie daug ką. Aš turiu optimizmo, kad visuomenėje yra sveikų jėgų, kurios pasakys, kad gana nuogų užpakalių ir muilo operų televizijoje, gana tos laikraštinės makulatūros. O redaktoriai bus priversti galvoti, ką daryti, kad padėtis pasikeistų. Pragyvenom socializmą, manau, kad pragyvensim ir laukinį kapitalizmą, neturintį nei moralės, nei sąžinės, nei sveiko proto. Kaip sako žemaičiai: nors ir apsikakosim, bet nepasiduosim".

Tuo rupiu posakiu, su viltimi, ir užbaigėm mūsų pasikalbėjimą. Ilgai dar prisiminsiu viešnagę Violetos ir Laimono Tapinų namuose, kur gera aura sklinda nuo knygų, paveikslų ir žmonių, taip pat ir nuo eglių už langų, kurios audžia  nenuspėjamas savo dūmas. Nenuspėjamas, kaip ir visų mūsų gyvenimai... 

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.