Savaitės tema

Algis Kusta

Ar šiuolaikiška mylėti Tėvynę?

Gal čia galėtų būti tema pokalbiui laikraštyje ar televizijos laidoje, nors dabar labiau linkstama kalbėti apie kitokią meilę. Ir vis dėlto noriu pasidalinti savo  mintimis. Žinios iš plačiojo pasaulio, iš netolimų šalių ne pačios maloniausios, jos verčia galvoti apie savo Tėvynės likimą-išlikimą.

Prisiminiau vienų metų lapkritį - jis prasidėjo tokiu vėjo siautuliu, kad rodėsi: tuoj atsivers vėlių pasaulis. Ir šiaip Vėlinių dieną būname arčiausiai jo, mėgindami įspėti neįspėjamą gyvenimo ir mirties mįslę. Žmonių pasaulis gąsdina savo brutalumu, o gamtos stichijos akivaizdoje dar labiau jautiesi esąs silpnas žemės vijoklis. Kur ta, anot poeto, kolona, aplink kurią vyniodamasis galbūt galėtum išsilaikyti? „Girdžiu - tėvynė. Aš dabar remiuos į ją - kaip vienintelę koloną". Iš tiesų, juk turi būti vieta, kur galėtum jaustis žmogumi, statytis namus, auginti medžius ir vaikus, kad galėtum atsispirti siaučiančiam pasaulio vėjų siautuliui.  Girdžiu - tėvynė. Kur ji prasideda ir kur baigiasi?  Kaip be istorijos esam mažiau išmintingi, taip be jos neturėsim ir Tėvynės. Gal ji prasideda nuo Žalgirio mūšio ginklų žvangesio Jano Mateikos paveiksle, raidės Martyno Mažvydo  „Katekizme", Dariaus ir Girėno „Lituanicos", Sausio 13-osios aukų kapų...

Myliu aš giesmę paprastą vyturio mažo

Melsvame danguje ant arimų pilkų.

Myliu aš gilią žiemą, kur braižo ir rašo

Raštą nuostabų ant ežerų ir langų.

Taip rašė Antanas Venclova  apie Lietuvą. Kai kam labai jau nešiuolaikiška tokia meilė gali atrodyti.

Štai prekybos centras savo reklamoje tvirtina: Mes mylime maistą. Nesvarbu, kad žmonės tik mėgsta dešrą ar sūrį... Propaguojama nauja meilės rūšis - vartojimo.

O šiaip daugiausia - bent televizijose ar bulvariniuose leidiniuose (o kiek kitokių yra likę?) - kalbama apie lytinę meilę, na, dabartiniais terminais - seksą. Vakarėlių poniutės ar scenos „žvaigždutės" lenktyniauja, kuri kada ir kur daugiau apsinuogins...

Bet štai matau keistą žmogų: kalba apie meilę Lietuvai, lyg koks praėjusių amžių Mickevičius ar Maironis. Netiesiogiai tai sako, nes tikrąją meilę prisipažįsti ne miesto aikštėje, kur be jokių skrupulų bučiuojasi šiandieniai mūsų vaikai, bet to žmogaus skausminguose žodžiuose ją girdi.

„Man yra gėda dėl to, kad mes nesukūrėme tokios Lietuvos, kokios norėjome. Ką gero ši valstybė davė žmonėms, jeigu vos ne kiekviename žingsnyje aš girdžiu keikiant tokią Lietuvą?.. Be abejo, asmeniškos kaltės neturėčiau jausti, bet tam tikra kaltė tenka mums visiems, kovotojams už Lietuvos laisvę,  rezistentams, kadangi lemiamu momentu vis dėlto mes nesugebėjome pasipriešinti, mus nustūmė į šalį pašaliniai, savanaudiški žmonės, apsišaukėliai patriotai, labiau besirūpinantys savo asmenine gerove, o ne valstybės reikalais", - sako buvęs politinis kalinys Stasys Stungurys.  Gal kiek hiperbolizuoja skaudulius, bet sielojasi nuoširdžiai:  „Kažką reikia daryti. Metai bėga, darbingo amžiaus lietuviai išsivažinėja po pasaulį, mūsų kultūra smunka, padorumo vis mažiau belieka, tad būtina kažką daryti. Juolab kad šviesių žmonių Lietuvoje dar yra likę ir jie tikrai neketina iš čia emigruoti. Būtina ką nors daryti, kovoti, išeitis turėtų būti, nes dabartinė kritiška situacija valstybėje negali tęstis be galo: lietuvių tauta pasmerkta išnykimui arba... prisikėlimui".  

Išgyventi dėl savo tėvynės likimo gali tik ją mylintys žmonės.

Kartą naujienų portale buvo paskelbti vienos tyrimų agentūros atliktos apklausos duomenys: 70 proc. Lietuvos gyventojų ekonominė gerovė svarbiau nei šalies nepriklausomybė. Anot televizijos laidų vedėjo Virginijaus Savukyno, tai skandalingi duomenys: „Juk dar prieš dvidešimt metų buvome pasiryžę kovoti už savo laisvę, aukoti savo materialinę gerovę, o dabar - še tau... Už gardaus valgio šaukštą esame pasiryžę paaukoti savo šalies nepriklausomybę. Ar dėl to kaltas vien tik materializmas, savos naudos vaikymasis, nostalgija sovietmečiui? Nemanau. Spėju, kad ne gardus valgio šaukštas čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Šie duomenys - valdžios nepagarbos žmogui rezultatas. Žmogus jaučiasi pažemintas, tad ir nusprendžia, kad jam nereikalinga nepriklausomybė, nes ji atnešė jam tik kartėlį kokio nors valdininko asmenyje". O juk tas valdininkas, Vaižganto žodžiais tariant, tegu ir    „padliecas", bet savas. Baisiausia savų nemeilė saviems.

Prisipažinsiu, vaikystėje ir jau paaugliu būdamas naujų metų ribą suvokdavau mistiškai - atrodydavo, kad sausio 1 dieną viskas turi pasikeisti. Ir aš pats, ir kiti žmonės, ir visas pasaulis. Juk keičiasi laikas, o jis visagalis, nebent dar Egipto piramidės, bet jos buvo toli, nepasiekiamos, tik iš knygų žinomos. Ėjo metai, kartojosi ir kartojosi jų pradžios sutiktuvės, po truputį prarasdamos savo ankstesnį stebuklo žavesį. O paskui stojo toks gyvenimo amžius, kai metai nebeateina, bet praeina. Ne, laikas tebeliko visagalis -  su nesuvokiama pradžia ir nežinoma pabaiga, tik  išėjus iš vaikystės pasaulis tapo racionalesnis. Laikas tapo tuo, ką žmonės sukūrė: kalendoriumi ir laikrodžiu.

Ir štai 2014 m. pradžioje aš vėl pajutau tą naujos ribos žavesį, nebe mistišką, nušvitusį jauduliu. Sausio pirmąją su didele minia užkopiau ant Gedimino kalno, užkopiau paskui kariūnus, nešančius Lietuvos vėliavą, kad ją iškeltų virš pilies bokšto kuorų. Aš žinojau, kad nuleista senoji vėliava bus įteikta Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai - kaip kasmet ji įteikiama patriotiškiausiai mokyklai. Bet tąkart ji atiteko manajai, tai nepamirštamai, į kurią vienuolika metų skubėdavau Rokiškio gatvėmis. Jaučiau, kaip krūtinėje kilo jaudulio gumulas. Ir pirmą metų dieną, kaip kadaise vaikystėje, vėl atrodė, kad  žmonės ir mano šalis pasikeis į gera, nes negali būti kitaip - nuo kalno vėrėsi istorijos paveikslai, keldami dvasią ir viltį. Taip, mes nežinome, ką atneš mums naujas laikas, bet turime saugoti viltį, kad gyvenimas gali būti geresnis, teisingesnis, laimingesnis, gražesnis, ir to siekti. Taip aš galvojau, nuo kalno žvelgdamas į Vilnių, į pulsuojančią mūsų valstybės širdį.

Tą metaforą pakartotą išgirdau po kelių savaičių viename renginyje sausio tryliktosios išvakarėse. Buvo prisimintas užrašas ant buvusių prie Seimo barikadų betono luito: „Čia Lietuvos širdis" .  „Ar žmogus gali gyventi be širdies? Netekęs jos nukraujuos... - kalbėjo vienas žinomas politikas.  - Mūsų valstybei ir tautai  sostinė Vilnius - kaip žmogui širdis.  Kai mums buvo iškilęs klausimas, būti be Vilniaus ar turėti Vilnių, bet surištomis rankomis, pasirinkome tai. Negalime, galvota, būti be savo valstybės širdies, o iš pančių kada nors išsivaduosime..."

Dažnai kalbame apie meilę. Dažniausiai - vyro moteriai, moters vyrui. Labai retai girdime prisipažįstant meilę miestui. Meilė keičia proporcijas. Skaičiau, kad paryžiečiai, labai mylėję savo miestą, dainuodavo: „Paryžiau, kaime mano".  Lietuvių meilė Vilniui buvo tokia didelė, kad jo netekę jie negalėjo  nurimti - lyg jiems tikrai būtų išplėšę širdį. Lietuvių kova dėl lenkų pavergto Vilniaus 1920-1939 m. buvo drąsi, pavojinga ir sunki, pareikalavusi daug aukų. „Tai labai svarbi mūsų tautos ir valstybės istorijos dalis, nes tuo pačiu tai kovos dėl tautos teisių gyventi savo valstybėje, kalbėti protėvių ir tėvų kalba. Tai vieni ryškiausių mūsų istorijos puslapių, kuriuose atsispindi ir skaudūs pralaimėjimai, ir daug kam netikėtos pergalės, kovotojų - pasišventėlių žygdarbiai ir nuopelnai, nesugrąžinamai prarasti nuostoliai ir, deja, kai kurių mūsų tautiečių blogi darbai, net išdavystės", - savo knygoje „Tas kelias į Vilnių..." rašo Jonas Rudokas.   Knyga skirta vienai Vilniaus ir Vilnijos istorijos temai - mūsų tautos kovoms dėl teisės gyventi šiame krašte, būti jo šeimininke - aptarti ir analizuoti.

Ta kova dėl Vilniaus sutelkė tautą, stiprino jauną mūsų valstybę. Tai pamokantis pavyzdys šiandienos lietuviams, kai mūsų tautos gyvavimui  yra iškilę naujų grėsmių. Kaip rašo J. Rudokas, „tikrai negalime garantuoti, kad nuo tų grėsmių galėtume atsiginti atsigręžę į savo šlovingą praeitį, betgi ir didelio ginklų pasirinkimo savo tapatybei, kalbai, tradicijoms ginti iš tiesų neturime. Už tai dabar mes galime prisiminti ne tik Gedimino ar Vytauto laikus, labai tolimus, nelengvai suvokiamus, bet ir XIX, XX amžius. Juose galime nesunkiai rasti gražių, pamokančių pavyzdžių, manau, galinčių sustiprinti mūsų tautinę dvasią, padrąsinti, paskatinti aktyviau, atkakliau gintis nuo naujųjų grėsmių, neišduoti senelių, tėvų idealų ir jų nuveiktų darbų, bet didžiuotis jais, mokytis iš jų patriotizmo ir atkaklumo ginant savo tautos interesus. Kovos dėl Vilniaus - vienas geriausių tokių pavyzdžių, todėl apie jas turėtų gerai žinoti visi Lietuvos Respublikos piliečiai - jauni ir seni".

Tokios knygos kaip šioji mums teigia, kas yra tėvynės meilė.  Gal ji prasideda net nuo tos Maironio eilėraščio eilutės, kai jis atsidūręs prie Keturių kantonų ežero Šveicarijoje, kad ir užburtas tojo grožio, vis mintimis žvelgė Ten, kur Dubysos mėlyna juosta/ Banguoja plati...

Bernardas Brazdžionis eilėraštyje „Lietuva iš tolo" rašo, kad  meilė Lietuvai neparpuola ir po tolimais balto marmuro namais - mylėdamas ją visa širdim, visais jausmais, regėsi ją kaip saulę skaisčią, tik ji tau bus saldi paguoda. Skaudų tėvynės ilgesį išgyveno tūkstančiai lietuvių, atsidūrusių tolimuose kraštuose. Galbūt poetai geriausiai išreiškia universalius žmonių jausmus. Tad ir  B. Brazdžionio eilutės: nedidelę didelę Lietuvą  per visą gyvenimą nešam kaip sąnarį savojo kūno galėtų skambėti kaip Lietuvoje gyvenančių ir po pasaulį išklydusių jos žmonių meilės ir ištikimybės Tėvynei žodžiai.

Ginti reikalui esant savo tėvynę gali tik ją mylintys žmonės.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radio ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.