Ryšiai su visuomene (RsV) ir žurnalistika yra kaip brolis ir sesuo. Turi panašumų, bet iš esmės yra skirtingi. Toks panašumas leidžia ir specialistams, besidarbuojantiems vienoje iš šių sričių, be didesnio vargo pereiti dirbti iš žurnalistikos į RsV, ar iš RsV į žurnalistiką. Tiesą sakant, dažniau vis gi tenka girdėti apie žurnalistus, kurie persikvalifikuoja į ryšių su visuomene specialistus...

Ryšių su visuomene sferos dominavimas informavimo ir komunikavimo versle yra ne tik Lietuvai būdinga tendencija. Beveik prieš metus „Pew Research Center" portale pasirodė publikacija (http://www.pewresearch.org/fact-tank/2014/08/11/the-growing-pay-gap-between-journalism-and-public-relations/), kurioje buvo teigiama, jog JAV pastebimas didėjantis atotrūkis tarp darbo užmokesčio, kurį gauna žurnalistai ir ryšių su visuomene specialistai. Atotrūkis nuspėjamai ne žurnalistų naudai...

Verta pateikti kai kuriuos skaičius iš minėto straipsnio. Pažymima, kad žurnalisto alga (pagal 2013 metų duomenis) vidutiniškai sudaro 65 proc. nuo RsV specialisto algos. Buvo paskaičiuota, kad ryšių su visuomene specialistas per metus uždirba apie 20 tūkst. JAV dolerių daugiau, negu žurnalistas.

Kita aiški tendencija, pastebima JAV, žurnalistų skaičiaus mažėjimas ir, atitinkamai, ryšių su visuomene specialistų skaičiaus augimas.

Abi iš minėtų tendencijų yra ilgalaikės. Cituojamame straipsnyje lyginami 2004 ir 2013 metų duomenys. Įdomu tai, kad minėta nelygybė buvo fiksuojama jau prieš 11 metų, tačiau pateikiami skaičiai rodo, kad situacija kol kas tik blogėja. Pavyzdžiui, jeigu 2004 metais vienam žurnalistui JAV tekdavo kiek daugiau negu trys RsV darbuotojai, tai dabar jų jau daugiau negu keturi.

Žinoma, šiuo atveju įdomu būtų pamatyti atitinkamą Lietuvos statistiką, tačiau pagal visus subjektyvius pojūčius ji greičiausiai pademonstruotų tokią pat tendenciją. Vieša paslaptis, kad algos RsV sferoje yra didesnės nei žurnalistikoje. Sunkiau būtų pasakyti, kiek ryšių su visuomene specialistų skaičius lenkia žurnalistų skaičių, tačiau nenustebčiau, jei sužinočiau, kad jų yra daugiau, nei žiniasklaidos darbuotojų.

Tokia yra realybė, kurią galima kritikuoti, arba nekritikuojant priimti kaip faktą. Tačiau išlieka klausimas, kuris neduoda man ramybės (su visa pagarba RsV sferai, kuriai pats esu atidavęs tam tikrą duoklę) - ar galiausiai vietoje informacinio amžiaus mes neatsidursime ryšių su visuomene amžiuje, kur mūsų realybės suvokimą formuos ne pagal profesinius standartus parengta, bet apmokėta ir atitinkamai angažuota informacija? Klausimas, žinoma, retorinis, tačiau verčiantis susimąstyti.

Profesionalios žurnalistikos krizė, apie kurią netiesiogiai byloja paminėta statistika, gali būti rimtesnė problema, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Informacinio lauko mėgėjai (tinklaraštininkai, socialinių tinklų aktyvistai) gali padėti kurti informacinės erdvės nešališkumą, jos įvairovę, tačiau jie vargu ar galės pakeisti profesionalius žurnalistus, kuriems informacijos rengimas ne tik laisvalaikio malonumas (kaip minėtiems mėgėjams), bet (profesinė) pareiga.

Nepamirškime ir apie tai, kad pranešimai spaudai (t.y. RsV produkcija) jau šiandien sudaro tam tikrą dalį informacinių portalų turinio. Iš esmės tame nėra nieko baisaus (nors tai irgi diskutuotinas klausimas), kol šiuos tekstus atsveria tikri žurnalistiniai reportažai, analitiniai straipsniai, informacinės žinutės. Tačiau jeigu tokios atsvaros nebeliks - bus blogai. Budrų sarginį šunį (kaip kartais vadina žurnalistus) gali pakeisti nupenėta, ant sofos saldžiai mieganti bolonė (su visa pagarba šunims ir jų veislėms).

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.