Išpuolis prieš prancūzų satyrinį laikraštį „Charlie Hebdo" sukrėtė visą pasaulį, tačiau dar labiau jis sukrėtė globalią profesinę žurnalistų bendruomenę. Minėtas teroro aktas tapo akivaizdžiu iššūkių žodžio ir saviraiškos laisvei, todėl žurnalistai visame pasaulyje ypač aktyviai palaikė žuvusių laikraščio darbuotojams atminti skirtą akciją „Je Suis Charlie", t. y. „Aš esu Charlie" - šūkis, parodantys, kad visi už laisvą žodį (plačiąja prasme) pasisakantys žmonės yra vienoje valtyje.

Profesinį solidarumą galima įvardinti kaip vieną iš svarbiausių mūsų - žurnalistų - vertybių. Tai, kad šis solidarumas yra ne vien gražūs žodžiai - aš mačiau pats. Su profesinio solidarumo pavyzdžiais esu susidūręs tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Jau minėta „Je Suis Charlie" akcija yra globalus tokio solidarumo pavyzdys.

Žinoma, solidarumo akciją „Je Suis Charlie" palaikė ne vien žurnalistai ar dailininkai karikatūristai (pastarieji sureagavo į išpuolį nuostabiais piešiniais [http://www.boredpanda.com/charlie-hebdo-shooting-tribute-illustrators-cartoonists/], kurie akivaizdžiai įrodo, jog menas, ironija, gebėjimas pasijuokti iš savęs bei tokiu būdu apsvarstyti kad ir baisius dalykus visada bus pranašesnis ir efektyvesnis už smurtą). Su šiuo šūkiu išėjo į gatves daug skirtingų žmonių įvairiuose pasaulio miestuose. Šiuos tris žodžius prancūzų kalba dabar taip pat dažnai sutiksi ir internetinėje erdvėje.

Tačiau labai svarbu būtų apsvarstyti ir tai, kas slypi už minėto šūkio. Aš žinau, kad daug kas vos ne automatiškai palaikė „Je Suis Charlie" akciją, nes tai yra „teisinga". Ypač tai liečia atitinkamą akcijos palaikymą socialiniuose interneto tinkluose. Mokslininkai jau kurį laiką kalba apie vadinamąjį „netyvumą" - angliškai „net activism", „cyberactivism" arba „e-activism" (politinis aktyvumas globaliame tinkle), kai paspausdamas „patinka" po vienu ar kitu įrašu, ar pasidalindamas juo su kitais vartotojais žmogus (klaidingai) mano atlikęs didelį darbą bei pademonstravęs savo pilietiškumą bei politinį aktyvumą.

Pirmiausiai būtina paminėti, kad „Charlie Hebdo" jumoras dažnai buvo ties riba. Minėto laikraščio darbuotojai tiesiog spjovė į vadinamąjį politinį korektiškumą, o jų pajuokos objektu galėjo tapti bet kas. Tai tiesa... Tačiau solidarumas su šio laikraščio redakcija, užuojauta darbuotojų ir žuvusiųjų artimųjų tragedijai nereiškia, kad akcijos dalyviai palaiko „Charlie Hebdo" propaguotą stilistiką. Solidarumas šiuo atveju reiškia, jog mes pripažįstame saviraiškos laisvę, kaip esminę vertybę. Kad mes galime nesutikti su kito žmogaus pozicija, tačiau esame pasiryžę kovoti už to žmogaus teisę ją išsakyti (galiausiai, sakoma, kad tiesa gimsta ginčuose).

Iškeldami šūkį „Je Suis Charlie" mes pripažįstame aukšto lygio toleranciją. Galbūt netgi aukštesnę, nei iš tikrųjų egzistuoja Prancūzijoje, Lietuvoje ar dar kur nors pasaulyje. Man ši mintis patinka, tačiau ji galbūt iš tikrųjų nepatiktų kažkam, kas iškėlė palaikymo šūkį savo paskiroje socialiniame tinkle „pasielgdamas kaip visi"... Taip pat didelis klausimas, kaip į išpuolį reaguotų dalis tų žmonių, kurie šiandien demonstratyviai palaiko „Charlie Hebdo", jei minėtose karikatūrose būtų pavaizduotas ne islamo Pranašas, o, pavyzdžiui, Jėzus Kristus (beje, „Charlie Hebdo" sarkastiškai ir nepolitkorektiškai juokaudavo apie visas religijas)?

Tai yra nepatogūs klausimai, bet aš užduodu juos sąmoningai, nes noriu, kad pakantumas būtų palaikomas ne dėl mados, ar todėl, kad dabar tai yra „teisinga". Aš noriu, kad egzistuotų supratimas, jog žodžio ir saviraiškos laisvė ne visada yra patogūs ar malonūs... Kito žmogaus pozicija gali žeisti, bet jis turi teisę į ją... Lygiai taip pat ir saviraiškos laisvė būna labai įvairi (prisiminkime, pavyzdžiui, kiek ir kokių ginčų buvo dėl Krantinės arkos (liaudyje - Vamzdys) skulptūros Vilniuje).

Taigi, pabandom dar kartą... Aš sakau: „Je Suis Charlie" - „Aš esu Charlie". Ar ir Jūs nuoširdžiai galite tai pasakyti?

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.