Archyvas :: Viktoras Denisenko: Ar Lietuvai reikalingas kokybiškas dienraštis?
Viktoras Denisenko
Viktoras Denisenko
Ne taip seniai įsivėliau į polemiką su vienu iš savo draugų apie kokybišką žiniasklaidą ir jos poreikį mūsų šalyje. Minėtas draugas yra mano buvęs kursiokas Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, žmogus dirbęs tiek žiniasklaidoje, tiek ryšių su visuomene sferoje, tad mūsų dialogas šia tema, sakyčiau, buvo kiek rimtesnis, nei abstraktūs pasvaičiojimai ir tuščias dūsavimas dėl pagrindinės mūsų darbo sferos ateities. Kiek prislopindamas intrigą iškarto parašysiu, kad prie kokios nors vieningos išvados mes taip ir nepriėjom...
Mano draugas, pasipiktinęs vieno iš populiariausių Lietuvos internetinių portalų neprofesionalumu ir vis labiau ryškėjančiu geltonumu, išsakė mintį, kad mūsų šaliai pravartu būtų turėti bent vieną kokybišką dienraštį, kuriuo pasitikėtų skaitytojai. Tai turėtų būti dienraštis, su kuriuo didžioji dalis Lietuvos gyventojų norėtų pradėti savo dieną - vartydama jį rytinės kavos metu ir pan. Suprantama, naivu būtų tikėtis, jog toks leidinys iškarto galėtų išgyventi besitraukiančioje spausdintinių periodinių leidinių rinkoje (galiausiai, įgyti gerą reputaciją ir atitinkamą populiarumą - tam irgi reikia laiko), tad bent jau iš pat pradžių jis turėtų gauti valstybinę dotaciją, nes toks dienraštis, mano draugo manymu, tiesiog reikalingas Lietuvai.
Minėtoje polemikoje man atiteko prie kiekvienos smulkmenos besikabinėjančio idėjos tikrintojo (o gal geriau parašyti - griovėjo) vaidmuo. Pirmiausiai, aš visiškai pritariu savo draugo idėjai, kad Lietuvai tiesiog būtina turėti bent kelis kokybiškus ir patikimus žiniasklaidos leidinius (ir kuo daugiau - tuo geriau). Be to, tokie leidiniai yra, tačiau tikra tiesa ir tai, kad masinis žiniasklaidos vartotojas dažnai „maitinasi" greitai paruošiamu (nemokamu, internetiniu), tačiau dažnai nelabai kokybišku produktu. Sutinku, kad tai irgi yra problema, ypač dabar, kai informacinė erdvė pagaliau pripažinta valstybės saugumui strategiškai svarbiu lauku. Kitaip sakant, dėl visų šių punktų mūsų pozicijos sutapo, tačiau aš paprieštaravau dėl kitų dalykų...
Pirmiausiai, išsakiau abejones dėl dienraščio formos... Mano požiūriu, kokybiškas savaitraštis būtų aktualesnis leidinys. Šiandien labiau trūksta geros analitinės žurnalistikos. Bent jau Lietuvoje dienraščiai gana akivaizdžiai pralaimėjo kovą internetui. Spausdintinio laikraščio neįmanoma atnaujinti realiuoju laiku, patikslinti medžiagą po publikacijos (nebent paneigimo kitame numeryje pavidalu ar nauju straipsniu). Tad dienraščiai šiandien prilygsta dinozaurams ties išnykimo riba.
Kitas dalykas - dauguma žmonių atprato mokėti už informaciją. Deja, bet Lietuvoje nespėjo įsitvirtinti tendencija, kuri pastebima Vakarų pasaulyje, kai žmonės yra pasiryžę pirkti laikraštį dėl egzistuojančios tradicijos ar tiesiog stipraus lojalumo vienam ar kitam leidiniui. Tačiau čia, ko gero, ne tiek kokia nors skaitytojų „kaltė", kiek leidinių negebėjimas išlaikyti auditorijos. Be to, skirtingai negu Vakarų pasaulyje, sunku sumodeliuoti tokią situaciją, kad skaitytojas perką laikraštį laikydamasis tam tikros tradicijos - dėl to, kad jo senelis ir tėvas skaitė šį laikrašti, o dabar jis pats jį skaito ir tikisi, kad šią tradiciją išlaikys jo vaikai ir anūkai. Galiausiai, naujausioje mūsų šalies istorijoje pirmieji nepriklausomi leidiniai pasirodė vos prieš ketvirtį amžiaus.
Kitaip sakant, polemizuodamas su draugu, stipriai sukritikavau kokybiško dienraščio idėją, nors gyliai sieloje tikrai pritarčiau šiai utopiškai minčiai... Kritikavau idėją pirmiausiai remdamasis jau turima patirtimi. Lietuvoje neišgyveno net nemokamas dienraštis „15 minučių", kaip nesugebėjo išgyventi ir kitas dienraštis - „Vilniaus diena". Beje, galima priminti, kad minėtos „15 minučių" prieš popierinės versijos mirtį buvo transformuotos į, mano manymu, labai įdomų savaitraštį, tačiau net tai neišgelbėjo šio leidinio... Kiti pagrindiniai šalies dienraščiai irgi po truputi apleidžia savo pozicijas ar išgyvena transformacijas...
Taip pat būtų kvaila aklai kaltinti internetą „greitos ir nekokybiškos" informacijos produkavimu - šiame globaliame tinkle atsiranda vietos viskam, taip pat ir gerai parengtai, patikimai informacijai, o tai reiškia, kad problema glūdi ne čia.
Šiandien, galvodamas apie aprašytą polemiką, aš vis labiau manau, kad klausimas yra ne formoje: ar tai būtų dienraštis, savaitraštis ar tas pats internetinis naujienų portalas - neturi jokios reikšmės. Lietuvai tiesiog reikalinga kokybiška, patikima žiniasklaida - ir kaip aš ir rašiau, kuo daugiau bus įvairių leidinių, kuriuos galima priskirti prie šios kategorijos - tuo bus geriau. Iš kitos pusės, ar tie leidiniai, kurie jau egzistuoja ir gali būti pavadinti kokybiškai ir patikimais, susilaukia pakankamo publikos dėmesio? Atsakymas būtų greičiau neigiamas, nei teigiamas, o nuo čia tik vienas žingsnis iki karčios minties, kad turėdami aiškų supratimą apie kokybiškos žiniasklaidos svarbą visuomenei ir šalies gerovei mes dažnai nematome (ar nenorime matyti), kad pati visuomenė nelabai jaučia tokį poreikį. Kodėl taip yra - jau kitas klausimas.
Tačiau, kaip ir mano draugas, turiu viltį, jog kokybiškai žiniasklaidai yra vietos Lietuvos masinės komunikacijos priemonių lauke ir laikui einant tos vietos natūraliai atsiras vis daugiau ir daugiau. Turiu viltį, kad greita ir nekokybiška informacija, kaip ir greitas maistas, ankščiau ar vėliau pabosta, o ateitis priklauso kokybiškai informacinei įvairovei.
Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (0)