Visada dėmesingai nagrinėju žiniasklaidos laisvės reitingą, kurį kiekvienais metais skelbia organizacija „Reporteriai be sienų" („Reporters without borders"). Kiekvieną kartą ši informacija suteikia labai daug peno pamąstymams. Pirmiausiai, žinoma, visada žiūriu, kurioje vietoje minėtame reitinge yra Lietuva...

Šiemet „Reporteriai be sienų" paskelbė savo reitingą ir ataskaitą vasario 12 dieną (pasidomėti ja galima čia: http://rsf.org/index2014/en-index2014.php). Lietuva šiame reitinge yra 32 vietoje (iš 180 pozicijų). Galima teigti, kad iš esmės tai yra gera pozicija - mūsų valstybė patenka tarp daugumos kitų vakarietiškos demokratijos principus išpažįstančių šalių. Tikriausiai, galime pasidžiaugti, kad kiek lenkiam mūsų artimiausius kaimynus latvius, kurie yra 37 reitingo pozicijoje, nekalbant apie tokias kaimynines valstybes kaip Baltarusija ar Rusija. Čia verta paminėti, kad šiemet Rusijos Federacija yra 148 reitingo vietoje - situacija joje vertinama kaip „sudėtinga", o Baltarusija tenkinasi 157 vieta su blogiausiu galimu situacijos įvertinimu (pagal „Reporterių be sienų" skalę šioje šalyje yra „labai rimta (kelianti didžiausią susirūpinimą) situacija").

Lietuvos padėtis yra vertinama kaip „patenkinama". Nesame tokie vieninteliai Europos Sąjungoje. Toks pat situacijos įvertinimas yra ir Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje bei net tokiuose ES lyderiuose kaip Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Galima teigti, kad tai yra nebloga kompanija mums, tačiau nereikėtų pamiršti, kad savo laiku būtent Pietų Europos valstybės nesugebėjo susitvarkyti su globalia ekonomine krize, tad prieš orientuojantis į jas reikėtų labai susimąstyti. Aplamai, kalbant apie bet kurį reitingą pirmiausiai reikėtų žiūrėti ne į tuos, kurie yra tokioje pat ar blogesnėje situacijoje, o į tuos, kurie yra pasiekę daugiau. Dėl šios priežasties norėtųsi paminėti kitas dvi mums geografiškai ir politiškai artimas valstybes - Estiją ir Lenkiją.

Pirmiausiai, reikėtų pasidžiaugti dėl estų. Jų valstybė jau ne pirmus metus yra tarp žiniasklaidos laisvės lyderių. Šiemetiniame reitinge ji užimą 11 vietą. Lenkija atsidūrė kiek žemiau - 19 pozicijoje. Reitingo žemėlapyje šios valstybės pažymėtos balta spalva - tai reiškia, kad žiniasklaidos laisvės situacija čia yra gera.

Žiūrint į minėtą reitingo žemėlapį kiek apmaudu matyti Lietuvą pažymėta geltonai. Žinoma, mūsų „patenkinamai" situacijai galima sugalvoti daug pasiteisinimų. Galime į dienos šviesą ištraukti tradicines raudas apie tai, kad mūsų rinka yra maža, kad mus veikia amžina posovietinė trauma, kad mūsų demokratija yra nebrandi, o politikai nepateisina lūkesčių (nors mes patys juos renkame) ir pan. Tačiau žiūrint į Estiją ir Lenkiją šie pasiteisinimai išblunka. Estija yra praėjusi tokį pat kelią, kaip ir Lietuva, o jos rinka yra net mažesnė, nei mūsų. Ir Estijoje, ir Lenkijoje dažnas visuomenės atstovas lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje, keikia valdžią. Net važiuojant per Lenkiją ar Estiją sunku vizualiai pastebėti kokius nors esminius skirtumus, kurie paaiškintų, kodėl šios dvi valstybės yra „geroje" situacijoje, o Lietuva tik „patenkinamoje".

Todėl, matyt, vertėtų pamiršti visus pasiteisinimus. Žiniasklaidos laisvės reikaluose Lietuvai yra kur pasitempti. Pirmiausiai vertėtų ieškoti priežasčių, kodėl Lietuva šiuo atveju „ne Estija" ir „ne Lenkija". Čia reikėtų didesnio ne tik valdžios ir visuomenės sąmoningumo, bet ir stiprios žurnalistų pozicijos (ir jos galima tikėtis - verta vien prisiminti žurnalistų solidarumą praeitų metų lapkritį plojimų akcijoje prie STT būstinės, kuri buvo surengta po neproporcingų veiksmų prieš naujienų agentūros BNS žurnalistus). Nuoširdžiai norėčiau, kad situacija su žiniasklaidos laisve gerėtų, nes esu įsitikinęs, kad „patenkinamai" nėra tas įvertinimas, kuris turėtų tenkinti mūsų valstybę ir pirmiausiai mūsų - žurnalistų - cecho atstovus.

Rubrika „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.