Savaitės tema

Prof. Libertas Klimka straipsnyje „Gamtos atbudimo metas“ pateikia daug įdomios informacijos iš „Tautinių papročių skrynelės.“ „Senovėje nuo kovo mėnesio žemdirbiai pradėdavo skaičiuoti metus, o ir šiandien kovą vadiname pirmuoju kalendoriniu pavasario mėnesiu. Pavasarį senovės lietuviai sutikdavo iškilmingomis apeigomis, kaip mielą, ilgai lauktą svečią“, - rašo Profesorius. „Etnokultūros – istorijos“ puslapyje Druskininkų „Bočių Kraitės“ vadovė Romana Jonušienė straipsnyje „Lietuviška duona – kodas mūsų kultūrai suprasti“ pasakoja apie druskininkiečių tradicijas ir renginius. Ji rašo: „Vertybių tradicijose pati autentiškiausia ir moraliniu, ir materialiniu požiūriu yra duona... Duonos kvapai primena tėviškę, vaikystę, nenusakomą gimtosios vietos ilgesį“.

Iki svarbiausio šalies kultūros įvykio – Dainų šventės – liko 100 dienų. Ta proga Kultūros miniserijoje buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo kultūros ministras Šarūnas Birutis, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Dainų šventės direktorius Saulius Liausa, Dainų dienos kūrybinės grupės vadovas, kompozitorius Vytautas Miškinis, Ansamblių vakaro muzikos vadovas, kompozitorius Giedrius Svilainis. Jie paskelbė, kad ketverius metus trukę pasirengimo jubiliejinei Lietuvos dainų šventei ,,Čia - mano namai" darbai pasiekė finišo tiesiąją.

Karo nebūna be aukų, netgi jeigu tai vien informacinis karas. Pirmas aukas galima skaičiuoti ir dabartiniame Rusijos ir Ukrainos informaciniame konflikte, kuris lydi realią politinę ir, galima sakyti, kartinę konfrontaciją. Tarp esminių minėto karo aukų galima pirmiausiai įvardinti spaudos ir žodžio laisvės likučius Rusijoje .

Šiuolaikiniai konfliktais neįsivaizduojami be informacinių karų. Suprantama, kad šiandien kalbėti apie tai tenka įvykių Kryme kontekste. Tylioji pusiasalio okupacija (tylioji, nes Ukrainos kariuomenė kol kas neatsako į rusų karių provokacijas ginklu) kelia audrą ne tik tarptautinių santykių plotmėje, bet ir informaciniame lauke. Didžiausi informacinės audros sūkuriai nuspėjamai purto Rusiją, nes šios valstybės valdžia jau daugiau nei prieš dešimtmetį pajungė pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus savo interesams.

Mane, kaip žurnalistą, mugėje domino ir kitas dalykas – koks mūsų kolegų indėlis į šią mugę? Ar turėjo kuo pasigirti žurnalistai mugėje?

Vasario 20 d. Seime buvo surengta tarptautinė konferencija „Vaiko teisių apsauga: ar valstybė perims tėvų vaidmenį?“. Šioje konferencijos pranešimą padariau ir aš. Manau, kad jis gali sudominti ir mūsų kolegas žurnalistus, ypač tuos, kuriems rūpi mūsų šeimos ateitis, kurie domisi šeimos problemomis. Todėl kai kuriomis šio pranešimo tezėmis norėčiau pasidalyti ir su LŽS svetainės skaitytojais.

Tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Žurnalistai be sienų“ ir Vakarų šalių žurnalistai paskelbė atvirą kreipimąsi dėl Rusijos televizijos kanalo „Doždj“ („Lietus“) likimo. Kreipimąsi pasirašė žinomi Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir Suomijos žurnalistai, atstovaujantys tokioms visuomenės informavimo priemones kaip „Mediapart“, „Courrier International“, „Geo“, „The Washington Post“, „France 2“, „Deutshe Welle“, „Die Welt“ ir kt. Jų atvirą laišką, palaikantį Rusijos televizijos kanalą „Doždj“ („Lietus“), vasario 20-ąją paskelbė prancūzų portalas HuffingtonPost.

Šiemet „Reporteriai be sienų“ paskelbė savo reitingą ir ataskaitą vasario 12 dieną (pasidomėti ja galima čia: http://rsf.org/index2014/en-index2014.php). Lietuva šiame reitinge yra 32 vietoje (iš 180 pozicijų). Galima teigti, kad iš esmės tai yra gera pozicija – mūsų valstybė patenka tarp daugumos kitų vakarietiškos demokratijos principus išpažįstančių šalių. Tikriausiai, galime pasidžiaugti, kad kiek lenkiam mūsų artimiausius kaimynus latvius, kurie yra 37 reitingo pozicijoje, nekalbant apie tokias kaimynines valstybes kaip Baltarusija ar Rusija.

Neseniai Europos Sąjungos Teisingumo teismas priėmė sprendimą dėl internetinės nuorodos, suteikiančios prieigą prie saugomų kūrinių, naudojimo. Šiame sprendime teigiama, kad norint paskelbti nuorodą į kitoje interneto svetainėje esantį ir laisvai prieinamą kūrinį, to kūrinio autoriaus teisių savininko sutikimas nereikalingas.

Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklapyje jau buvo kalbama apie iššūkius žiniasklaidai skaitmeninėje aplinkoje Vytauto Žeimanto straipsnyje „Džiugu, kad ES Taryba ragina puoselėti žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą. Ar Lietuva išgirs?" (2013-11-30). Dabar ką tik oficialiai paskelbtos ES Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvados dėl žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo skaitmeninėje aplinkoje. Tad, ką pastebėjo, kuo susirūpino ir kokius būsimus darbus numatė rengti 28 šalių atstovai?

Daugiau kaip metus nemaža grupė žurnalistų, priklausiančių Nacionalinei žurnalistų kūrėjų asociacijai, aktyviai dalyvavo projekte AKIM - „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“. Vilniuje iškilmingos ceremonijos metu projektas AKIM buvo apdovanotas 2013 metų "Europos bure". AKIM projektas laimėjo kategorijoje „Už galimybes tobulėti“. „Europos burių“ rinkimuose siekiama įvertinti ir visuomenei pristatyti didžiausias vertes žmogui, kraštui, visuomenei ir valstybei kuriančius ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus. Finansų ministerija šiuos rinkimus rengia jau septintus metus.

Viktoras Denisenko šiame tinklapyje (2014-01-30) straipsnyje „Televizija be jokių sienų“ rašė: „Televizija be sienų“ yra Europos Sąjungos direktyva priimta ir įsigaliojusi dar praeitame amžiuje, tačiau šiame tekste bus kalbama ne apie ją“. Tokia straipsnio įžanga mane paskatino kaip tik pakalbėti apie minimą direktyvą. Kodėl? Ogi todėl, kad tokia ES direktyva tikrai buvo, bet dabar jos nėra. Taigi šiek tiek pakalbėsime apie ES pastebimus pokyčius šiame žiniasklaidos bare.

„Televizija be sienų“ yra Europos Sąjungos direktyva priimta ir įsigaliojusi dar praeitame amžiuje, tačiau šiame tekste bus kalbama ne apie ją. Pagrindinis minėtos direktyvos principas šiandien yra realizuojamas be jokios politinės valios, o gal tiksliau reikėtų pasakyti – nepaisant jokios politinės valios. Televizija transformuojasi kartu su visomis kitomis medijomis, kartais prarasdama tam tikrus savo požymius, tačiau atrasdama ir naujas galimybes pasiekti žiūrovą.

Mano įsitikinimu žiniasklaida ne dėl tyčinių pastangų, bet dėl savo negebėjimų nuslėpė bene svarbiausiąją pirmininkavimo pusę – teisėkūrą. Kitaip tarus – rašto darbus, t.y. Lietuvos vyriausybės narių pasirašytais dokumentais, kuriais bus vadovaujamasi ne metus ir ne du, o tol, kol gyvenimas nepareikalaus juos keisti. ES tarybos vardu Lietuvos ministrai ar juos pavaduojantieji pasirašė šimtus dokumentų – reglamentus, direktyvas, sprendimus, nuomones, rekomendacijas. O kuris eilinis informacijos naudotojas apie šimtus (kartu sudėjus) reglamentų, direktyvų, sprendimų, nuomonių, rekomendacijų girdėjo ar matė?

Internetas vis plačiau įžengia į mūsų gyvenimą. Praktiškai visi žurnalai, laikraščiai, televizijos ir radijo stotys turi internetines svetaines. Auga blogerių skaičius. Dažnas solidesnis žurnalistas jau turi savo svetaines, kuriose skelbia savo kūrybą: komentarus, interviu, nuotraukas, filmus, kitką. Aktyvėja ir visuomenė, vis plačiau komentuodama mūsų publikacijas. Atrodytų, dėl to reikėtų tik džiaugtis. Tačiau atsiveria ir kita medalio pusė.