Savaitės tema

Dabar Žurnalistų namuose veikia mano kūrybos paroda. Esu žurnalistas, bet negaliu pamiršti ir savo antrosios – dailininko specialybės. Todėl man visada džiugu Parodų salėse sutikti kolegas žurnalistus, padiskutuoti prie vieno kito darbo. Žinoma, kai kurie dalykai, kurie gali praversti žurnalistinėj praktikoj lieka neaptarti.

Draugauja kultūros darbuotojai, teatralai, kinematografininkai, rašytojai, dailininkai... Beje, šiame sąraše pasigendu kolegų žurnalistų. Tiesa, mūsiškiai su latvių žurnalistais sužaidė draugiškas futbolo rungtines ir net juos nugalėjo. Bet to, manau, maža. Aktyvesnis profesionalus Lietuvos žurnalistų ryšys su kaimynais latviais ir estais tikrai pasitalkintų Baltijos šalių draugystei.

Naujienos Lietuvos žiniasklaidos rinkoje nelabai džiuginančios. Neseniai UAB „15 min“ paskelbė apie tai, kad vėl rengiasi mažinti savo darbuotojų skaičių. Šio leidinio, kuris šiandien liko tik internetinės erdvės žaidėju, likimas yra gana simptomatiškas. Startavęs kaip sėkmingas nemokamai platinamas dienraštis (pirmas toks leidinys Lietuvoje, kurio, drįstų teigti, nepranoko greitai atsiradę mėgdžiotojai) jis vėliau neatlaikė rinkos svyravimų. Iš pradžių sumažinęs savo tiražą ir periodiškumą, „15 minučių“ po kurio laiko transformavosi į gana įdomų ir kokybišką savaitraštį, tačiau ir tai nepadėjo išsaugoti popierinės leidinio versijos. Atrodo, kad ir internetinis leidinio likimas nėra rožėmis klotas.

Kalba eina apie rusakalbę žiniasklaidą Lietuvoje. Svarbu – ne apie rusišką žiniasklaidą, o būtent apie lietuviškas žiniasklaidos priemones, kurios leidžiamos rusų kalba. Kažkas gali pasakyti: na ir gerai. Pagaliau. Kuo greičiau ji visiškai išniks, tuo bus geriau ir visiems ramiau. Tai netiesa. Rusakalbė žiniasklaida Lietuvoje atlieka netikėtą, bet gana svarbų vaidmenį.

Laba diena, kolegos, Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija, siųsdama šį Kreipimąsi į žurnalistus dėl 10 aktualiausių profesinės etikos dalykų, yra įsitikinusi, kad kalbėjimas apie profesinę etiką – tai gera galimybė mokytis bendrai ginti savo teises nuo siekių suvaržyti žurnalistikos laisvę.

Koks yra pagrindinis teroristo ar teroristinės organizacijos ginklas? Atsakant į šį klausimą neverta bandyti prisiminti visas priemones, kurios yra naudojamos teroro aktų vykdymui. Seniai žinoma, kad tikruoju teroro išpuolių taikiniu tampa ne žmonės atsitiktinai atsidūrę sprogimo ar susišaudymo epicentre, o visų kitų, likusių gyventi, protai ir jausmai. Teroro akto siekis – pasieti baimę, išjudinti visuomenės pozicijas – versti abejoti valdžios, kariuomenės, jėgos struktūrų efektyvumu. Padaryti tai galima tik kuo plačiau paskleidus žinią apie teroro aktą, todėl pagrindiniu teroristų ginklu galima pavadinti informaciją.

Parodų salėse džiugu sutikti kolegas žurnalistus, padiskutuoti prie vieno kito darbo. Žinoma, kai kurie dalykai, kurie gali praversti žurnalistinėj praktikoj lieka neaptarti. Gal šis straipsnelis nors maža dalimi kompensuos šį stygių. Manau, kad stovėdamas prie dailės kūrinio – paveikslo, skulptūros ar gilindamasis į vaizdą grafikos lakšte, kiekvienas susimąsto, kodėl vienas darbas kažkuo patraukia, sudomina ir tarsi atsiveria savąja tiesa, kuri nėra apčiuopiama, nėra lengvai suformuluojama žodžiais, tačiau neabejoji, kad kūriniu atskleidžiama tiesa, kurią gal tik nujauti, tačiau suvoki, kad prieš tave vis dėlto tikras meno kūrinys, meno kalba bylojantis tiesą.

Mūsuose spaudos materialiniai reikalai dažniausiai ginami kovose dėl siaubūno PVM mažinimo. Ir jau metų metai kartojasi panašūs vaizdai: viena valdantieji didina, kiti dar labiau padidina, tada tretieji atėję valdžion sumažina. Manyčiau, jog lietuviškajai spaudai apskritai nereikia PVM mokesčio. Tačiau siaubūnas PVM nustatomas įstatymu, o prieš įstatymą visi leidiniai lygūs, tačiau tikrovėje nelygūs pagal išteklius. Ką turiu galvoje? Ogi tai, jog kitos valstybės stengiasi ir padeda kitakalbiams. Taigi, sakysime, kitakalbiai organizaciniai junginiai naudojasi mūsų šalies PVM lengvata plius parama iš kitos valstybės. O ką daryti lietuviškai spaudai ir kaip turi elgtis knygnešė valstybė, vengianti šios naštos? Ogi teikti pagalbą. Bet kaip?

Šiandien daugelis kultūrinių ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su užrašu ant pakuotės 2 -2,5, ar net 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Nemažai leidinių dėl vienokių, ar kitokių priežasčių jau paliko ”spaudos vaivorykštę”, kiti – neišvengiamai verčiami negaluoti ir pagaliau visai išnykti. “Sergančios” spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje ”Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje” (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) bando nustatyti dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: “Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą (ekologinį švietimą taip pat, J.S.), bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje.”

Šio rašinio tema prieš kelias dešimtis metų pasirodytų visiškai neaktuali. Tada Lietuva tapo laisva, baigėsi brutalus „didžiosios“ rusų kalbos brukimas į mūsų savastį – į mokslą, švietimą, kultūrą, buitį, net į lietuviškus vaikų darželius. Su Sąjūdžio banga atsirado daug naujos periodinės spaudos, kalbėjome lietuviškai garsiai ir išdidžiai. Atrodė, kad tai amžiams. Deja.

Liūdna tiesa - dešimtyje „Sodros“ teritorinių skyrių naikinamos ryšių su visuomene specialistų pareigybės.Laikraštyje „Sekundė“ radau štai tokį šio žingsnio paaiškinimą: „Pareigybės naikinamos siekiant geresnės „Sodros“ komunikacijos ir klientų aptarnavimo“. Toks paaiškinimas yra daugiau negu keistas. Juolab, kad vietoje atleistų ryšių su visuomenė specialistų atsiranda tik keletas etatų klientų priėmimo administratoriams

Taigi internetas dabar tampa labai svarbiu pasaulio tvarkymo svertu. Iš čia ir žurnalisto atsakomybė, jo skelbiamo žodžio svarba. Dabar, kaip niekad aktualu, pasverti savo žodžio vertę, svarbą, teisingumą. Tiekime tik tikslią, tikrą informaciją, neskubėkime siusti į pasaulį nepatikrintų žinių Juo labiau nevertėtų sąmoningai skleisti dezinformaciją, gandus.

Pastaruoju metu vis dažniau sulaukiam paklausimų, ar sudėtinga redakcijoje įkurti profesinę sąjungą? Šis klausimas iškyla ne tuščioje vietoje. Darbiniai santykiai tarp masinės informacijos priemonių savininkų, jų skiriamų redaktorių ir direktorių bei eilinių darbuotojų – korespondentų, fotografų, operatorių, režisierių, dizainerių, stilistų, korektorių ir kitų darbuotojų, deja, ne visada būna paremti šalyje veikiančiais įstatymais. Žurnalistai ir kiti darbuotojai dažnai patyria įvairias skriaudas

Šiuolaikiniai žurnalistai – fakto vergai, tik nedaugelis vyresniosios kartos žurnalistų dar sugeba jungti faktus į visumą, kad mokėtų analizuoti situaciją, problemą, gyvenimo reiškinius. Tai norėčiau pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Kai vieno solidžiausių dienraščių redakcijai prieš keletą metų pasiūliau apybraižą apie Užpaliuose gyvenančią Keraminų šeimą, auginančią keturis savo vaikus ir dar prisiėmusius aštuonis svetimus neprižiūrėtus, apleistus ir net neįgalius, solidus redaktoriaus pavaduotojas manęs paklausė: „O kur čia kriminalas?“

Pabandykime sau atsakyti, argi nuo žurnalistų iniciatyvos, drąsos, sumanumo, atkaklumo nepriklauso išrinktos valdžios kokybė? Žurnalistai organizuoja viešus pokalbius su valstybės vadovais, politikais, visuomenės veikėjais. Kam užsakomas straipsnis, su kuo organizuojamas pokalbis, kaip pateikiamos mintys, didžiąja dalimi priklauso nuo žurnalisto. Juk žurnalistų veikla daro didžiausią įtaką formuojant viešąją nuomonę.