Savaitės tema

Tarp respublikinės ir regioninės žiniasklaidos yra nemažai panašumų, bet nemažai ir skirtumų. Regioninė žiniasklaida atrodo ramesnė (provincijos gyvenimo ritmas), esanti arčiau vietinių, o ne globalių, problemų, tačiau tai reiškia, kad ir arčiau vietinės valdžios. Paminėtas artumas gali būti dvilypis.

Prieš kelias savaites Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė labai svarbų visai Lietuvos žiniasklaidos sistemai sprendimą. Jis įpareigojo bendrovę „15min“ nutraukti neteisėtus veiksmus pažeidžiant naujienų portalo Lrytas.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ autorines teises. Nurodoma, kad internetinis portalas 15min.lt turės pašalinti 26 iš portalo Lrytas.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ pasisavintus tekstus bei nuotraukas, be to atlyginti po 25 tūkst. litų patirtos žalos „Lietuvos ryto“ portalui ir dienraščiui.

Nuo seno domiuosi prigludusiu prie Vilniaus Šalčininkų rajonu. Šis daugiatautis kraštas turi seną ir gana sudėtingą istoriją. Jis yra išskirtinis Lietuvoje dar ir tuo, kad jame lietuviai sudaro tautinę mažumą. Iš čia kildavo įvairios politinės iniciatyvos, Atgimimo laikais čia bandė įsitvirtinti jedinstveninkai, autonomininkai, dabar aktyviai veikia Lietuvos lenkų rinkimų akcija, čia verda įvairios politinės aistros.

Į penkis tradicinius portalo LZS.lt klausimus atsako šių metų Vytauto Gedgaudo premijos laureatė, žurnalistė Aldona Armalė.

Į penkis portalo LZS.lt klausimus atsako šių metų Vinco Kudirkos premijos laureatas, žurnalistas ir keliautojas Gerimantas Statinis.

Kas bendro turi poezija ir žurnalistika? Galima sakyti, kad beveik nieko, tačiau ir vieną, ir kitą kuria žmonės neabejingi Žodžiui. Praeitais metais išleista žurnalistų poezijos knyga „Šitas aidas toli girdis...“ parodė, kad meilė publicistiniam žodžiui gali harmoningai sugyventi su meile žodžiui poetiniam. Šiandien mes kalbiname šios knygos sumanytoją – žurnalistą, poetą ir, be jokių abejonių, didelį entuziastą Vytautą Žeimantą.

Žurnalistai yra kūrybingi žmonės. Jiems neretai būna ankšta gana siauruose publicistinių žanrų rėmuose. Tai įrodė ir neseniai Lietuvos Respublikos Seime atidaryta žurnalistų tapybos paroda „Būsenos“. Siūlome pokalbį su šios parodos sumanytoja, televizijos režisiere Aida Vėželiene (Verdi).

Žurnalistai, atlikdami savo tiesioginį darbą, labai dažnai balansuoja tarp kūrybos ir amato. Straipsnis (ar televizijos, radijo reportažas) be jokių abejonių yra kūrinys, tačiau žurnalistus retai kada priskiria prie menininkų. Riba tarp „tikros“ (turinčios išliekamąją vertę) ir „netikros“ kūrybos yra labai trapi. Pavyzdžiui, žinomo anglų rašytojo Džordžo Orvelo (George Orwell) žurnalistinės apybraižos neretai publikuojamos po vienu viršeliu su jo plačiai žinomais kūriniais „Gyvulių ūkis“ ir „1984“.

Dr. Andrius Šuminas prieš kelis metus sėkmingai apgynė disertaciją apie interaktyvią rinkiminę komunikaciją. Šiandien jis vadovauja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimo laboratorijai. Tarp jo profesionalių interesų yra interaktyvi tinklaveika ir komunikacija socialinėse medijose. Žiniomis apie kai kuriuos šios komunikacijos aspektus jis maloniai sutiko pasidalinti ir su LZS.lt skaitytojais.

Kinija – tai šalis, kurioje gyvena daugiausiai interneto vartotojų pasaulyje. Apie šią šalį taip pat galima pasakyti, jog ji turi ir vieną iš geriausių interneto vartotojų skaičiaus augimo potencialų. Pagal interneto vartotojų skaičių Kinija įtikinamai aplenkė antroje pozicijoje esančias Jungtines Amerikos Valstijas. Įdomu ir tai, kad Kinijoje šiuo metu internetu aktyviai naudojasi apie 40 proc. šalies gyventojų, o JAV – 78 proc. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje pavyti, o gal net ir aplenkti, Kiniją gali trečioje pozicijoje esanti Indija, kurioje interneto plėtros galimybės yra menkai išnaudotos (Indijoje internetu naudojasi tik apie 11 proc. gyventojų).

140 ženklų su tarpais – tai daug ar mažai, kad galėtum išreikšti savo mintis, jausmus, kad informuotum žmonės apie svarbų įvykį? Klausimas, matyt, retorinis, tačiau tai tik įžanga į platesnio masto diskusiją apie tai, kas darosi su šiuolaikine žurnalistika.

Socialiniai tinklai, kaip ir bet koks naujas reiškinys, tampa ne tik susižavėjimo, bet ir tam tikrų baimių šaltiniu. Matyt, tai yra natūralus procesas. Galima pastebėti, kad medijų pasaulyje pokyčiai dažniausiai yra sutinkami su tam tikru nerimu. Ankščiau buvo nuogąstaujama, kad kinas, o vėliau ir televizija nužudys knygas. Dar vėliau knygų, o kartu kino ir televizijos žudiku buvo įvardijamas internetas. Tačiau dauguma šių baimių nepasitvirtino.

Skirtingi populiariausių socialinių tinklų sąrašai demonstruoja vieną aiškią tendenciją: socialinis tinklas – labai plati sąvoka. Paminėtuose sąrašuose į vieną eilę surikiuojami ne tik tokie „pavyzdiniai“ socialiniai tinklai (savotiški socialinių tinklų etalonai), kaip Facebook ar Google+, bet ir vaizdų dalijimosi svetainė Youtube, mikrotinklaraščių tarnyba Twitter ir tinklaraščių platforma Livejournal. Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad pagrindinė socialinio tinklo funkcija (o taip pat pagrindinė sąlyga, kuri leidžia vieną ar kitą tinklalapį pripažinti socialinio tinklo atmaina) yra galimybė palaikyti ryšį ir dalintis informacija su kitais vartotojais. Tai svarbu pažymėti, prieš tęsiant pokalbį apie populiariausius socialinių tinklų servisus.

Socialiniai tinklai tapo svarbiu mūsų dienų reiškiniu. Jie pasiūlė žmonėms visiškai kitokį elgesio modelį virtualioje erdvėje, atvėrė kitokias komunikavimo galimybes, bet ir pasėjo naujas baimes.

Greitis – tai vienas esminių mūsų laikų žodžių. Viskas keičiasi labai greitai, o ir žurnalistai, ypač tie, kurie dirba internetinei žiniasklaidai, turi veikti greičiau, nei anksčiau. Informacija vartotojams yra pateikiama realiu laiku, o žurnalistinis pasakojimas neretai plėtojamas ne nuosekliai, o papildant informaciją, lipdant ją iš įvairių pusių prie pirminių teksto griaučių.