Savaitės tema

Greitis – tai vienas esminių mūsų laikų žodžių. Viskas keičiasi labai greitai, o ir žurnalistai, ypač tie, kurie dirba internetinei žiniasklaidai, turi veikti greičiau, nei anksčiau. Informacija vartotojams yra pateikiama realiu laiku, o žurnalistinis pasakojimas neretai plėtojamas ne nuosekliai, o papildant informaciją, lipdant ją iš įvairių pusių prie pirminių teksto griaučių.

Plėtojant mintis rubrikoje „Savaitės tema“ apie piliečių žurnalistiką (siejamą su tinklaraštininkų veikla), ji dažniausiai buvo priešpastatoma profesionaliai žurnalistikai. Tačiau tai tik vienas iš galimų požiūrių. Globaliame medijų pasaulyje galime pastebėti ir tai, kad vyksta sėkminga piliečių ir profesionalių žurnalistų darbo simbiozė.

Tinklaraštininkų ir žurnalistų sąsaja (ar susipriešinimas) yra aktualus klausimas ne tik Lietuvos žiniasklaidos sferoje, bet ir globalioje informacinėje erdvėje. Tuo galima buvo įsitikinti apsilankius kino festivalio „Kino pavasaris“ metu surengtame seminare, kuriame savo įžvalgomis pasidalijo kolegos iš Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės. Nors seminaras buvo skirtas kultūros žurnalistams ir kritikams, tačiau jame nemažai kalbėta ir apie besikeičiančią situaciją medijų pasaulyje.

Šių metų kovo mėnesį mes nepastebėjome vienos reikšmingos sukakties – prieš 8-erius metus pirmą kartą istorijoje amerikiečių tinklaraštininkas Garrettas M. Graffas (tinklaraštis „Fishbowl DC“) gavo oficialią akreditaciją ir buvo pakviestas kartu su kitais žurnalistais į tradicinę rytinę spaudos konferenciją JAV Baltuosiuose rūmuose. Tai nutiko 2005 metų kovo 7 d. Anuomet šis įvykis buvo pristatomas kaip istorinis, nes pirmą kartą oficialiai pripažinta, kad tinklaraštininkas gali būti prilygintas žurnalistui (su visomis atitinkamomis teisėmis ir, pridurkime, pareigomis).

Kiek daugiau nei prieš mėnesį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) priėmė sprendimą, kuris, galima sakyti, iš esmės keičia požiūrį į žurnalistų veiklą už tiesioginio profesinio lauko ribų. Sakyčiau, kad šis sprendimas dar nesulaukė tinkamo dėmesio ir aptarimo, nors negalima teigti, kad jis buvo visiškai nepastebėtas.

Kur yra riba tarp vadinamojo tinklaraštinio ir žurnalistinio rašymo, bei kaip socialiniai tinklai padeda vykdyti žurnalisto misiją? Tokius du tik iš pirmo žvilgsnio paprastus klausimus mes uždavėme žinomam žurnalistui, laidų vedėjui Virginijui Savukynui.

Žurnalistų stovykloje tvyro nerimas – į jų teritoriją braunasi tinklaraštininkai. Ar tikrai yra teisingas toks situacijos apibūdinimas? Pasistenkime tai išsiaiškinti.

„Jau ne vieną dešimtmetį dirbantis žurnalistinį darbą, svečias įdomiai pasakojo, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras žurnalistas. Iš pirmų lūpų mokiniai galėjo išgirsti apie žurnalistų etikos kodeksą, padorumą, objektyvumą ir kitus dalykus. Mokiniai sužinojo, kaip kuriamas interviu, rašoma informacija, replika ar komentaras bei kaip sugalvoti patrauklų pavadinimą, kas rašoma straipsnio pradžioje ir pabaigoje“, - po apsilankymo Dusetų Kazio Būgos gimnazijoje rašė jos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vanda Normantienė, pavadinusi savo žinutę „Iš pirmų lūpų...“

Sekantys teismuose žinaisklaidai ir žurnalistams keliamas bylas turėjo pastebėti dvi naujas neraminančias tendencijas: bylų prieš žurnalistus daugėja, ir jos keliamos nepaisant to, kad aukštesnės instancijos teismai tokius sprendimus dažnai panaikina. Ypač jautri sritis – vadinamosios šmeižto ir reputacijos bylos. Bet kokia kritika gali būti pavadinta šmeižtu, o žurnalistas yra priverstas teisme apginti savo pareigą informuoti visuomenę ir teisę komentuoti įvykius.

Apie tai, kas yra internetas ir kaip jis veikia, nebekalbame nuo tos dienos, kai išmokome juo naudotis. Kaip apie elektrą ar vandentiekį - ar verta gilintis, jei žinai, kaip paspausti jungiklį ar atsukti čiaupą? Ir vis dėlto smalsių žmonių esama. Tokių, kuriems negana žinoti, kokiomis raidėmis prasideda žiniatinklio svetainės adresas, kuriems rūpi, kaip keičiasi pats žmogus, pradėjęs naudoti internetą.

J. Tumo-Vaižganto premijos laureatę kalbina žurnalistas Gerimantas Statinis.

Renginyje dalyvavęs apžvalgininkas Tomas Viluckas pastebėjo: „BLOGOUT darosi solidesnis ir brandesnis". Tikrai taip - informatyvumas, žmonės, tikrai turintys, ką pasakyti, renginį brandina ir augina. Bet tinklaraštininkai, rinkdamiesi į BLOGOUT, vis tiek tikisi ne tik turinio, bet ir malonių pokalbių ir diskusijų. Jų buvo šiemet, jų bus ir vėliau. Tai vertinga, skatina veikti, ir tai - viena iš renginio idėjų. Gal todėl dėl BLOGOUT net vertėtų įvesti naują terminą - „konferencinis susitikimas"?

Šių metų Antano Macijausko premijos laureatę Daivą GRIKŠIENĘ kalbina kolega žurnalistas Gerimantas Statinis.

Viešas interesas - tai, kas leidžia mums, žurnalistams, įprasminti savo darbą. Mes esame įpratę atsakinėti į visus priekaištus keturiais žodžiais, kuriuose slypi mūsų veiklos pagrindas: žmonės turi teisę žinoti. Žurnalistas yra tas žmogus, kuris padeda šią teisę užtikrinti ir realizuoti. Čia yra, naudojant šiandien madingus žodžius, mūsų vizija ir misija.

Nacionalinių Lietuvos profesinių sąjungų junginių koordinacinis centras mano, kad LR Vyriausybė, apsisprendusi įteikti LR darbo kodekso pakeitimų paketą LR Seimui, daro tai, ignoruodama LR trišalės tarybos posėdžio metu išsakytą socialinių partnerių nuomonę. Šitaip elgdamasi Vyriausybė pažeidžia esminius socialinio dialogo principus bei remia šešėlinį verslą.