Savaitės tema

Garbinga premija įteikta jau ketvirtą kartą: pirmoji Mato Šalčiaus premija buvo skirta 1989 metais žurnalistui Ričardui Sartatavičiui už videofilmą „Trispalvė Atlante", antroji premija įteikta keliautojui, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, Gerimantui Statiniui už knygą „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus pėdsakais", trečią kartą M. Šalčiaus premija buvo apdovanotas keliautojas D. Kinderis už pasakotojo talentą, gilumą ir originalumą populiarinant keliones straipsnių cikluose „Atgal į Afriką" ir „Filipinų užrašai". M. Šalčiaus premija už 2010 m. skirta režisieriui Justinui Lingiui už 7 TV apybraižų ciklą - „Kalnai - mano gyevnimas". Pokalbis su premijos laureatu.

Viena iš prestižinių LŽS premijų yra Vytauto Gedgaudo, ilgamečio „Dirvos" redaktoriaus, premija, kurios fundatorė - V. Gedgaudo našlė Stefa Gedgaudienė, išeivijos skaučių veikėja. Kas nežino šios premijos ir V. Gedgaudo vardo stipendijos būsimiems žurnalistams, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentams! Bet gal ne visi žino, kad jos laureatai yra skirtingo kūrybinio braižo, įvairių pažiūrų į gyvenimą žurnalistai, o premija skiriama ne už kokias nors informacijas ir ne už pseudotyrimus, kurie šiandien madingi komercinėse televizijose ir kai kuriuose nacionaliniuose dienraščiuose.

Tas saldus, bet ir sunkus žodis - laisvė, kuriai žmogiškoji pareiga turi uždėti atsakomybės apynasrį. Ar daug jaunų žurnalistų, pradedančių dirbti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, apie tai susimąsto? Laisvę jie įsivaizduoja kaip neribojamą saviraiškos galią, nesuvokdami, kad gyvenimo praktika uždeda moralinę pareigą (įsipareigojimą) savo laisve nežeisti kito žmogaus laisvės. Žurnalistui, kurio profesija ir yra pristatyti, aprašyti, tyrinėti kitą žmogų ir jo darbus, įsipareigojimas kito žmogaus laisvei turi tapti aksioma.

Baigėsi rinkimai į savivaldą ir tenka susimąstyti ties žiniasklaidos ir politikos sąryšiu. Politikoje šiandien laimi tas, kas sugeba realiai kontroliuoti visuomenės dėmesį per žiniasklaidą. Tokiu būdu politikai neišvengiamai priversti susitelkti ties įvairiais žiniasklaidinės veiklos būdais - viešųjų ryšių akcijomis, reklama, informavimu bei emociniu patrauklumu (šokiai, dainos ir t.t.). Politikas šiandien yra daugiau virtualus žiūrovo bendrininkas, jei jis įtinka žiūrovui ir virtualus priešas, jei neįtinka.

Pinigų kalba - globali, universali. Ją moka žurnalistas ir taksistas, eskimas ir aborigenas, mažas ir senas. Tiesą sakant, ją suvokia bet kas, turintis bent riešuto dydžio smegenis. Net žiurkės.