Archyvas :: Televizija be jokių sienų
Viktoras Denisenko
Viktoras Denisenko
„Televizija be sienų" yra Europos Sąjungos direktyva priimta ir įsigaliojusi dar praeitame amžiuje, tačiau šiame tekste bus kalbama ne apie ją. Pagrindinis minėtos direktyvos principas šiandien yra realizuojamas be jokios politinės valios, o gal tiksliau reikėtų pasakyti - nepaisant jokios politinės valios. Televizija transformuojasi kartu su visomis kitomis medijomis, kartais prarasdama tam tikrus savo požymius, tačiau atrasdama ir naujas galimybes pasiekti žiūrovą.
Televizija vis dar išlieka viena populiariausių žiniasklaidos ir pramogų priemonių. Tiesa, senas formatas jau nebetenkina žiūrovų. Į tai pirmiausiai sureagavo televizorių gamintojai, šiandien siūlantys išmaniuosius televizorius, kurie leidžia įrašyti norimą televizijos programą ir pažiūrėti ją patogiu laiku. Tai pat vis daugiau siūloma televizorių, kurie yra suderinami su internetinėmis opcijomis. Tokie gaminiai vis labiau tampa panašus į universalų informacinį terminalą iš mokslinės fantastikos tekstų.
Tačiau, kaip buvo minėta, keičiasi ir pati televizija. Ji, kaip ir dauguma kitų žiniasklaidos priemonių, vienaip ar kitaip migruoja į internetą. Tokį sprendimą ne visada lemia vien noras atitikti modernias tendencijas.
Dalis tradicinių televizijos kanalų jau šiandien siūlo žiūrėti savo transliacijas tiesioginiu laiku internete. Tai yra suprantama, nes buitinių prietaisų pasaulyje kompiuteris jau akivaizdžiai privertė pasispausti televizorių. Jeigu televizoriaus paskirtis nuo senų laikų buvo pasyviai rodyti transliuojamus kanalus, tai kompiuteris šiandien yra ne tik pramogos šaltinis, bet ir priemonė darbui bei bendravimui. Jis su visomis savo variacijomis (nuo tradicinio stacionaraus iki planšetinio kompiuterio) tapo ateities prietaisu, nes jaunos kartos atstovai gali gana lengvai įsivaizduoti savo gyvenimą be televizoriaus, bet be kompiuterio - vargu bau. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad televizija įžengė į interneto, o tai reiškia - ir kompiuterių, pasaulį.
Kitas pranašumas, kurį televizijai suteikia internetas, yra galimybė apeiti valstybės kontrolę (tai ypač aktualu nelaisvuose šalyse). Anksčiau visi galios svertai buvo valstybės rankose - ji kontroliavo ir tebekontroliuoja dažnių paskirstymą bei licencijų suteikimą, o tai reiškia ir televizijos kelius pas žiūrovą, tačiau tai jau nebėra tiek aktualu. Pavyzdžių, kai televizija veikia apeidama ideologinę vienos ar kitos valdžios kontrolę yra nemažai.
Internete yra radusi prieglobsti opozicinė Baltarusijos televizija „Belsat". Kitas panašus pavyzdys - savo valstybės neturinčių kurdų televizijos kanalai (jų yra gana nemažai), veikiantys virtualioje erdvėje nepaisant didelio Turkijos nepasitenkinimo.
Lygiai taip pat internete veikia Rusijos liberalusis televizijos kanalas „Dožd" („Lietus"). Tiesa, ne taip seniai jis norėjo legalizuotis, dalyvaudamas konkurse transliavimo dažniui gauti, tačiau nesėkmingai (konkursą laimėjo stačiatikių televizijos kanalas „SPAS"). Nors, iš kitos pusės, „Dožd" iki paskutinio momento turėjo geresnes pozicijas už kitus čia paminėtus kanalus - jis buvo įjungtas į kai kuriuos kabelinės televizijos paketus Rusijoje, t. y. pasiekdavo žiūrovą ne tik internetu. Tačiau šiandien situacija pasikeitė. Kabelinių televizijų operatoriai nutraukia jo transliaciją po to, kai kanalo tinklalapyje pasirodė politiškai „nekorektiška" apklausa (minint Leningrado blokados metinės „Dožd" paklausė savo žiūrovų, ar jų manymu Antrojo Pasaulinio karo metais nevertėjo atiduoti miesto vokiečiams vardan jo gyventojų gyvybių išsaugojimo?).
Tačiau pateiktus pavyzdžius vienaip ar kitaip galima priskirti prie profesionalios televizijos pavyzdžių. Kitas įdomus klausimas - ar jau atėjo laikas kalbėti apie „neprofesionalią" televiziją? Vaizdo dalinimosi platformos internete iš esmės leidžia bet kam pabandyti sukurti savo televizijos kanalą. Nesvarbu, kad šiuo atveju neįmanoma būtų kalbėti apie tiesioginę transliaciją, tačiau sukurti savo laidą ar dokumentinį filmą techniškai jau nėra sunku. Ir ne tik sukurti, bet ir pateikti plačiajai publikai. Žinoma, profesionalę produkciją šiandien dar nesunku atskirti nuo neprofesionalios, tačiau jau vien tai, kad tokios platformos kaip Youtube.com ir kiti panašūs internetiniai servisai siūlo sukurti vartotojams „savo kanalą" byloja apie tai, jog bent iš lingvistinio požiūrio taško mėgėjiškus vaizdo įrašus galima prilyginti tam tikrai televizijos atmainai.
Belieka konstatuoti, kad televizija šiandien iš tikrųjų turi visas galimybes ne teoriškai, o praktiškai tapti medija, kurios negali apriboti jokios sienos. Tiesa, tai galima pasakyti ne vien apie televiziją, bet ir apie visą kitą žiniasklaidą, kuri naudojasi internetinių technologijų galimybėmis.
Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (0)