Šiuolaikiniai konfliktais neįsivaizduojami be informacinių karų. Suprantama, kad šiandien kalbėti apie tai tenka įvykių Kryme kontekste. Tylioji pusiasalio okupacija (tylioji, nes Ukrainos kariuomenė kol kas neatsako į rusų karių provokacijas ginklu) kelia audrą ne tik tarptautinių santykių plotmėje, bet ir informaciniame lauke.

Didžiausi informacinės audros sūkuriai nuspėjamai purto Rusiją, nes šios valstybės valdžia jau daugiau nei prieš dešimtmetį pajungė pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus savo interesams. Kremlius gali būti šiandien patenkintas, nes ši strategija pasiteisino su kaupu. Propagandinio poveikio priemonės veikia - tai demonstruoja ir pagrindinis „Rusijos priešų" penketukas, sudaromas pagal viešosios nuomonės tyrimų rezultatus: kartu su amžinuoju Maskvos „priešu" JAV ten dažniausiai galima atrasti ir Baltijos šalis bei Gruziją. Įdomu tai, kad šiame penketuke skirtingais tyrimo laikotarpiais tekdavo svečiuotis ir Ukrainai, kuri dabar gali užimti ten pastovią vietą.

Man labai įsiminė šiomis dienomis pasirodęs Rusijos žurnalisto Olego Kašino tekstas (http://slon.ru/russia/mozhet_li_rossiya_vvesti_voyska_v_krym-1060901.xhtml), kuriame jis prisimena 2008 metų vasaros situaciją, kai jis buvo nustebęs, sužinojęs, jog Maskva pasiuntė savo karius į Pietų Osetiją. O. Kašinas akcentuoja, kad skirtingai negu jis, kuris tikėjo, jog Rusija tokiam žingsniui nesiryš, dauguma kitų šalies gyventojų ramiai sutiko šią naujieną, nes beveik metus prieš tą karinį konfliktą pagrindinės žiniasklaidos priemonės nuosekliai formavo priešišką Gruzijos vaizdinį.

Šiandien Rusija vėl atvirai pažeidžia tarptautinės teisės normas (o Vakarų pasaulis bejėgiškai reiškia „susirūpinimą"). Visa tai lydi plataus masto propagandinė kampanija Rusijos žiniasklaidoje, kuri startavo kartu su pirmomis, tada - dar taikiomis, protesto akcijomis Kijeve praeitų metų gruodį. Konstatuojama, kad Rusijos valdžios kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės nevengia net fabrikuoti „faktus" bei atvirai meluoti. Nematau prasmės plačiau atpasakoti melagingus rusų pranešimus - su jų turiniu, o taip pat teksto melo demaskavimu galima susipažinti specialiame tinklalapyje, kurį sukūrė žurnalistų-entuziastų grupė: http://stopfake.org/

Į šį informacinį karą buvo įtraukta ir Lietuva. Rusijos „Pirmasis kanalas" parodė siužetą apie „slaptą bazę, kurioje buvo rengiami Maidano kovotojai". Ši bazė neva yra Lietuvoje, Trakuose - „Mano Tėvo gatvėje". Šis giluminis absurdas buvo pateiktas rimtu veidu ir tapo dar viena plyta į monumentalios naujosios Rusijos propagandos sieną. Tiesa, Lietuvos žurnalistai netruko išsiaiškinti, kad „Mano Tėvo gatvė" iš tikrųjų yra vienoje iš kaimo turizmo sodybų Trakuose, o Rusijos televizijos filmavimo grupė lankėsi joje 2012 metų pradžioje, kai niekas negalėjo net numanyti dabartinių įvykių Ukrainoje. Tačiau nėra abejonių, kad dauguma Rusijos televizijos žiūrovų lengvai prarijo žurnalistinę antį apie mitinę „spalvotųjų revoliucijų kalvę" Lietuvoje.

Nuo seno žinoma, kad geriausias ginklas prieš propagandą yra tiesa. Neatsitiktinai Kryme blokuotų, bet savo priesaikai išlikusių ištikimų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai pirmiausiai kviečia atvykti prie užgrobiamų objektų žurnalistus. Pastebėta, jog okupacinius veiksmus vykdantys Rusijos kariai labiausiai bijo viešumo. Matyt, kaip ir visi, kas daro nešvarius darbus...

Rubrika „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.