Lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje įvykiuose Ukrainoje nukentėjo nemažai žurnalistų. Šiandien kalbama apie 52 nukentėjusius visuomenės informavimo priemonių atstovus. Šis sąrašas iki šiol pildomas ir tikslinamas. Ypatingai nerimauti verčia tai, kad, pasak kai kurių nukentėjusiųjų, specialiųjų pajėgų kariai, vaikydami masines demonstracijas Kijevo gatvėse, mušdavo juos net aiškiai matydami ir suprasdami, kad kelią ranką prieš savo darbą dirbančius žiniasklaidos atstovus. Tai leidžia įtarti, kad žurnalistai buvo tarp tikslinių šių pajėgų taikinių.

Nėra didesnės prasmės kartoti seniai žinomas tiesas - dirbdami savo darbą žurnalistai leidžia visuomenei realizuoti vieną svarbesnių jos teisių - teisę žinoti. Žurnalisto darbo vertė išauga esant ekstremalioms situacijoms, o būtent prie tokios situacijos galima priskirti dabartinius įvykius Ukrainoje.

Žurnalistų darbas taip pat reiškia viešumą. Surinkta informacija, įrašai, užfiksuoti vaizdai - visa tai ne tik lieka istorijai, bet leidžia vėliau analizuoti tai, kas nutiko. Filmuota medžiaga ekstremalių įvykių atveju gali tapti ne tik vertingu liudijimu, bet ir įkalčiu.

Ieškoti pavyzdžių, kokiomis interpretacijomis gali apaugti net ir nesena istorija, mums toli nereikia. Lietuvai tenka atlaikyti stiprų propagandinį Rusijos puolimą. Vienas iš šio puolimo ginklų yra teiginys, kad 1991 metais per tragiškus Sausio 13-osios nakties įvykius „savi šaudė į savus". Įdomiausia tai, kad nors tie įvykiai buvo gana plačiai fiksuoti vaizdo priemonėmis (žinoma, ne taip plačiai, kaip tai daroma dabar, kai technologijos stipriai pažengė į priekį) Rusijos propagandistai nėra pademonstravę nei vieno vaizdo įrašo ar bent nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jų minimi mitiniai snaiperiai. Užtat Sausio 13-osios nakties vaizdo kronikose galima matyti ir tankus (sunkios karinės technikos panaudojimas prieš žmonių minia yra akivaizdus nusikaltimas), ir tai, kaip sovietiniai kariai buožėmis talžo žmones.

Grįžtant prie situacijos Ukrainoje verta tik pakartoti, kad kiekvienas šiomis dienomis užfiksuotas kadras yra be galo svarbus. Gana plačiai kalbama apie tai, kad susirėmimus su jėgos struktūromis Kijeve organizavo minioje buvę provokatoriai, kurių veiksmai koordinuoti kartu su specialiųjų pajėgų karių veiksmais. Demaskuoti provokatorius šiandien leidžia filmuoti vaizdai, taip pat nuotraukos, darytos įvykių sūkuryje.

Viešumas yra svarbus veiksnys, kuris verčia kiekvieną valdžią susimąstyti, ar verta panaudoti jėgą prieš taikius protestuotojus? Tačiau jeigu jėga vis gi panaudojama - tai bandoma kiek įmanoma nutylėti ir nuslėpti. Galbūt būtent dėl šios priežasties specialiųjų pajėgų kariai Kijevo gatvėse aršiai talžė žurnalistus bei daužė jų techniką. Žurnalistų, nukentėjusių Ukrainoje, liudijimu skiriamieji ženklai (liemenės su užrašu „press", matomoje vietoje segami žurnalistų pažymėjimai) nei kiek neapsaugojo jų nuo jėgos struktūrų agresijos, o neretai tapo net papildomų dirgiklių specialiųjų pajėgų kariams.

Suprantama, kad Ukrainos valdžia (pirmiausiai, valdančioji Regionų partija) labai norėtų tyliai, be didesnio išorinio dėmesio, numalšinti kilusį protestą. Tai pat aišku, kad neatmetama galimybė numalšinti šį protestą jėga (kas jau buvo bandoma padaryti). Puoselėjant šiuos planus stengiamasi „užkišti", neutralizuoti informacinę erdvę, tačiau ši pastanga iš esmės yra beprasmė ir tik naivūs žmonės galėtų tikėtis, kad interneto ir kitų pažangių medijų laikais informacinį srautą galima sustabdyti ar efektyviai užgniaužti (žinoma, jeigu tik nekalbama apie Šiaurės Korėja ar kitas panašias valstybes).

Ukrainos jėgos struktūroms nepavyko įbauginti žurnalistų. Nors nemažai jų nukentėjo, dar daugiau žiniasklaidos atstovų tęsia darbą, stebi situaciją ir fiksuoja įvykius. Jie šiandien atlieka ypatingą misiją ir, ko gero, supranta tai.

Rubrika "Savaitė tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis